Į šeimą orientuota Jėzaus Kristaus evangelija

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios doktrina yra orientuota į šeimą. Būtinas mūsų doktrinos apie šeimą elementas yra šventykla. Ten gaunamos apeigos leidžia mums sugrįžti į mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdą amžinomis šeimomis.

Iki 2025 metų balandžio visuotinės konferencijos prezidentas Raselas M. Nelsonas paskelbė apie 200 naujų šventyklų statymą. Jis mėgo kiekvienos visuotinės konferencijos pabaigoje paskelbti apie naujas šventyklas, ir mes visi džiaugėmės kartu su juo. Tačiau, kadangi daugybės šventyklų projektavimo ir statybos darbai dabar yra tik prasidėję, būtų tinkama pristabdyti naujų šventyklų skelbimą. Todėl, pritarus Dvylikos Apaštalų Kvorumui, šioje konferencijoje apie naujas šventyklas neskelbsime. Dabar ir toliau rūpinsimės šventyklos apeigų teikimu Bažnyčios nariams visame pasaulyje, taip pat ir tuo, kada ir kur bus pranešama apie naujų šventyklų statybą.

Ši kalbos dalis, kurią ką tik pasakiau, buvo parašyta po mūsų mylimo prezidento Raselo M. Nelsonas mirties. Tai, ką išgirsite dabar, buvo parašyta ir patvirtinta prieš kelias savaites, bet vis dar atspindi mano mokymus, įkvėptus Viešpaties.

Prieš 30 metų paskelbtame pareiškime apie šeimą teigiama, kad „šeimą įsteigė Dievas“ ir kad ji „yra Kūrėjo plano jo vaikų amžinajam likimui šerdis“. Pareiškime taip pat teigiama, „kad Dievo įsakymas savo vaikams daugintis ir pripildyti žemę tebegalioja“. „Be to, skelbiame, kad Dievas įsakė, kad šventos dauginimosi galios būtų naudojamos tik tarp vyro ir moters, kurie oficialiai sutuokti kaip vyras ir žmona.“ Dar būdamas vyresnysis, Raselas M. Nelsonas Brigamo Jango universiteto studentams kalbėjo, kad šeima yra „labai svarbi Dievo plane. […] Iš tiesų, šio plano tikslas yra išaukštinti šeimą.“

Jėzaus Kristaus Bažnyčia kartais žinoma kaip į šeimą orientuota Bažnyčia. Ji tokia ir yra! Mūsų ryšys su Dievu ir mūsų žemiškojo gyvenimo tikslas paaiškinami žodžiais apie šeimą. Jėzaus Kristaus evangelija – tai Dangiškojo Tėvo planas Jo dvasinių vaikų labui. Tikrai galime sakyti, kad evangelijos plano pirmiausia buvome mokomi amžinosios šeimos taryboje, jis įgyvendinamas per mūsų mirtingąsias šeimas ir skirtas Dievo vaikams išaukštinti amžinosiose šeimose.

Nepaisant šio doktrininio pagrindo, yra kitaip. Jungtinėse Valstijose patiriame santuokos ir vaikų gimdymo nuosmukį. Beveik šimtą metų namų ūkių, kuriems vadovauja susituokusios poros, dalis mažėjo; taip pat mažėjo gimstamumas. Mūsų Bažnyčios narių santuokų ir gimstamumo rodikliai yra kur kas geresni, bet taip pat gerokai sumažėjo. Labai svarbu, kad pastarųjų dienų šventieji neprarastų santuokos paskirties ir vaikų vertės supratimo. Tai ateitis, kurios siekiame. Prezidentas Nelsonas mus mokė: „Išaukštinimas yra šeimos reikalas. Šeimos gali būti išaukštintos tik per Jėzaus Kristaus Evangelijos gelbėjančias apeigas.“

Santuokų ir gimdymų mažėjimas šalyje yra suprantamas dėl istorinių priežasčių, bet pastarųjų dienų šventųjų vertybės ir praktika turėtų tobulėti, o ne sekti šiomis tendencijomis.

Prieš 80 metų, būdamas vaikas, gyvenau senelių ūkyje, aplinkoje, kurioje beveik viskam, kas vyko kasdien, vadovavo šeima. Nebuvo televizoriaus ar elektroninių įrenginių, kurie atitrauktų dėmesį nuo šeimos veiklų. Tačiau šiuolaikinėje miesto visuomenėje tik nedaugelio narių gyvenime nuosekliai vyksta šeimos veiklos. Miestietiškas gyvenimas ir modernus transportas, organizuotos pramogos ir spartusis ryšys padėjo jaunimui savo namus laikyti tarsi bendrabučiais, kuriuose jie miega ir retkarčiais pavalgo, tačiau kur tėvai kur kas mažiau vadovauja jų veikloms.

Tėvų įtaką susilpnino ir būdas, kuriuo dauguma dabartinių Bažnyčios narių užsidirba pragyvenimui. Praeityje vienas iš svarbių šeimas vienijusių veiksnių buvo tai, kad jos drauge stengėsi dėl bendro tikslo, pavyzdžiui, užvaldyti laukinę gamtą ar užsidirbti pragyvenimui. Šeima buvo organizuotas ir vadovaujamas ekonominis gamybos vienetas. Šiandien dauguma šeimų yra ekonominis vartojimo vienetas, kuriam nereikia aukšto lygio šeimos narių organizavimo ir bendradarbiavimo.

Tėvų įtakoms mažėjant, pastarųjų dienų šventieji vis dar turi Dievo skirtą pareigą mokyti savo vaikus ruoštis šeimos likimui amžinybėje (žr. Doktrinos ir Sandorų 68:25). Daugelis iš mūsų turime tai daryti esant nepilnai šeimai. Ištuoka, mirtis ir atsiskyrimas yra realybė. Tai patyriau šeimoje, kurioje užaugau.

Mano tėvas mirė, kai man buvo septyneri, todėl jaunesnius brolį ir seserį, ir mane užaugino našle tapusi motina. Sunkiausiomis aplinkybėmis ji veržėsi pirmyn. Ji buvo vieniša ir prislėgta, bet Viešpaties padedama vedė mus galingai mokydama atkurtosios Bažnyčios doktrinos. Ji karštai meldė dangiško palaikymo vaikams auginti ir ji buvo palaiminta! Užaugome laiminguose namuose, kuriuose mūsų miręs tėvas buvo realybė. Tačiau mama mus mokė, kad tebeturime tėvą, o ji – vyrą ir kad dėl jų šventyklos santuokos visada būsime šeima. Mūsų tėvas buvo laikomas tik laikinai išvykusiu, nes Viešpats pašaukė jį į kitą darbą.

Žinau, kad daugelis kitų šeimų nėra tokios laimingos, bet kiekviena vieniša mama gali mokyti apie Dangiškojo Tėvo meilę ir apie šventyklinės santuokos palaiminimus, kurie galiausiai ateis. Tai galite daryti ir jūs! Dangiškojo Tėvo planas užtikrina tokią galimybę kiekvienam. Visi esame dėkingi už šventyklinę santuoką ir už būsimus amžinosios šeimos užantspaudavimo palaiminimus. Kaip ir mano mama, mes mėgstame cituoti Lehio pažadą sūnui Jokūbui, kad Dievas „pašvęs tavo suspaudimus tavo naudai“ (2 Nefio 2:2). Tai tinka kiekvienai pastarųjų dienų šventųjų šeimai, pilnai ar nepilnai. Esame šeimos bažnyčia.

Mūsų doktrina ir tikėjimas amžinosiomis šeimomis mus stiprina ir sieja. Niekada nepamiršiu senelio Hario iš mamos pusės pažado, kai mes, vaikai, gyvenome jo ūkyje netoli Peisono, Jutos valstijoje. Jis man pranešė tragišką žinią, kad mano tėvas mirė tolimame Denveryje, Kolorado valstijoje. Nubėgau į miegamąjį ir raudodamas atsiklaupiau prie lovos. Senelis nusekė paskui mane ir atsiklaupęs šalia manęs pasakė: „Aš būsiu tavo tėvas.“ Tas emocingas pažadas yra galingas pavyzdys, kaip seneliai gali užpildyti spragas, kai šeima netenka ar stokoja nario.

Tėvai ir motinos, vieniši ar susituokę, – ir kiti, pavyzdžiui seneliai, atstojantys juos vaikams, – yra didieji mokytojai. Veiksmingiausias jų mokymas – pavyzdys. Šeimos ratas yra ideali vieta rodyti pavyzdį ir mokytis tokių amžinųjų vertybių kaip santuokos ir vaikų svarba, gyvenimo prasmė ir tikrasis džiaugsmo šaltinis. Tai taip pat geriausia vieta mokytis kitų esminių gyvenimo pamokų, pavyzdžiui, gerumo, atlaidumo, savitvardos, išsilavinimo ir sąžiningo darbo vertės.

Žinoma, daugelis Bažnyčios narių turi mylimų šeimos narių, kurie nepriima evangelijos vertybių ir lūkesčių. Tokiems nariams reikia mūsų meilės ir kantrybės. Bendraudami vieni su kitais, turime atminti, kad mūsų tobulumo siekimas nesibaigia vien šiuo įtampos kupinu gyvenimu. Doktrinos ir Sandorų 138:57–59 užrašytas nuostabus mokymas patikina mus, kad atgaila ir dvasinis augimas gali tęstis po mirtingojo gyvenimo mūsų laukiančiame dvasių pasaulyje. Dar svarbiau yra tai, kad, šeimų nariams susivienijus stiprinti vieniems kitus, visi turėtume atminti, kad mūsų visų mirtingajame gyvenime patiriamos nuodėmės ir neišvengiamos ydos gali būti atleistos per atgailą dėl šlovingo ir gelbstinčio Jėzaus Kristaus Apmokėjimo.

Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus yra didžiausias mūsų pavyzdys. Būsime palaiminti, jei savo gyvenimą modeliuosime pagal Jo mokymus ir pasiaukojimą. Sekimas Kristumi ir pasišventimas tarnauti kitam yra geriausias vaistas nuo savanaudiškumo ir individualizmo, kurie dabar atrodo tokie įprasti.

Dar viena tėvų pareiga – šalia evangelijos principų mokyti savo vaikus praktinio pažinimo. Šeimos vienijasi, kai drauge daro prasmingus darbus. Šeimos sodas stiprina šeimos santykius. Laimingi šeimos patyrimai stiprina šeimos ryšius. Stovyklavimas, sportavimas ir kitoks visavertis poilsis yra ypač vertingos priemonės šeimos saitams stiprinti. Kad atmintų protėvius, šeimos turėtų organizuoti šeimos susitikimus, vedančius į šventyklą.

Tėvai turėtų mokyti vaikus pagrindinių gyvenimo įgūdžių, įskaitant darbą kieme ir namuose. Kalbų mokymasis yra naudingas pasiruošimas misionieriškai tarnystei ir šiuolaikiniam gyvenimui. Šių dalykų mokytojai gali būti tėvai, seneliai arba giminaičiai. Šeima klesti, kai mokosi kaip grupė ir drauge tariasi visais šeimai ir jos nariams rūpimais klausimais.

Kai kurie gali sakyti: „Bet mes neturime laiko tokiems dalykams.“ Norėdami rasti laiko tam, kas tikrai vertinga, daugelis tėvų supras, kad jie gali įjungti savo šeimą, jei visi išjungs savo elektroninius prietaisus. Gimdytojai, atminkite: tai, ko vaikai tikrai nori vakarienei, yra laikas su jumis.

Šeimos didžiai laiminamos, jei jų nariai kartu meldžiasi, suklaupia vakare ir ryte, kad padėkotų už palaiminimus ir pasimelstų dėl bendrų rūpesčių. Šeimos taip pat laiminamos, kai jos kartu garbina Dievą bažnyčios pamaldose ir kituose dvasiniuose renginiuose. Šeimos saitus taip pat stiprina giminės istorijos, šeimos tradicijų kūrimas ir dalijimasis šventais patyrimais. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mums priminė, kad „įkvėpti pasakojimai iš mūsų pačių ir mūsų protėvių gyvenimo […] yra galingos mokymo priemonės“. Dažnai jie yra geriausi įkvėpimo šaltiniai mums ir mūsų palikuoniams.

Liudiju apie Viešpatį Jėzų Kristų, kuris yra Viengimis Dievo, mūsų Dangiškojo Tėvo, Sūnus. Jis kviečia mus eiti sandoros keliu, vedančiu į dangišką šeimos susijungimą. Užantspauduojančios kunigystės galios, vadovaujamos Kertlando šventykloje sugrąžintais raktais, sujungia šeimas amžinybei (žr. Doktrinos ir Sandorų 110:13–16). Šiuo metu jie naudojami vis gausėjančiose Viešpaties šventyklose visame pasaulyje. Tai tikra. Meldžiu, prisidėkime prie to, Jėzaus Kristaus vardu, amen.