Kad visi būtų ugdomi

Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, palaiminti brangia Dievybės nario bendryste, galime sulaukti geriausio korepetitoriaus pagalbos. Šventoji Dvasia žino viską, liudija apie tiesą ir „viską [mums] primins“. Prezidentas Raselas M. Nelsonas dažnai kalbėjo, kaip svarbu girdėti Viešpaties balsą. Jis mus mokė, kaip siekti Šventosios Dvasios vadovavimo, ir ne kartą prašė stiprinti savo dvasinius sugebėjimus gauti apreiškimą.

Šiandien kviečiu jus apmąstyti Šventosios Dvasios veikimą, tiesiogiai susijusį su evangelijos mokymusi ir mokymu namuose ir bažnyčioje. Šventoji Dvasia suteikiama per tikėjimo maldą ir kai stengiamės būti verti šios brangios dovanos. Įkvėptame Bažnyčios vadovėlyje Mokymas Gelbėtojo būdu išdėstyti papildomi Viešpaties nustatyti principai, padėsiantys pakviesti Šventąją Dvasią mus vesti.

Vienas iš šių principų yra skatinimas uoliai mokytis. Anksčiau apie mokymą galbūt galvodavome kaip apie galimybę tėvams ar mokytojams pakviesti Dvasią ruošiantis, o tada tuo, ką jie išmoko, pasidalyti su vaikais ar klasės nariais, kurių užduotis buvo klausytis. Tačiau dar veiksmingesnis mokymas vyksta tada, kai mokiniai taip pat ateina pasiruošę ir kai mokytojai sukuria tokias mokymosi aplinkybes, kurios kviečia asmeninį apreiškimą tiesiai į mūsų širdį ir protą. Tada, kai mums suteikiama galimybė dalytis tuo, ką sužinome studijuodami ir iš Šventosios Dvasios, padedame vieni kitiems būti mokomiems ir ugdomiems. Kai taikome šiuos evangelijos principus, Dvasia vėl liudija apie jų teisingumą.

Kaip visada, tobulas mūsų pavyzdys yra Jėzus Kristus. Jis kiekvieną iš mūsų pakvietė stropiai mokytis ir prisiimti atsakomybę už savo liudijimą. Jis kvietė savo mokinius pasiruošti mokytis, dalytis tuo, ko mokėsi, ir veikti tikėjimu. Jis meldėsi dėl jų, matė jų dievišką potencialą, išklausė juos ir padėjo suprasti, kad jie yra mylimi ir reikalingi.

Mes, mokytojai, galime daugiau dėmesio skirti mokinių pažangai, jų poreikiams tenkinti ir padėti jiems ugdyti dvasinius visą gyvenimą trunkančios mokinystės įpročius. Kai mokymosi procese naudojamės valios laisve, mes, besimokantieji, rodome Šventajai Dvasiai savo pasiryžimą būti Jos mokomiems.

Esu dėkingas už mokytoją, kuri paskatino mane geriau mokytis. Kai pradėjau studijuoti universitete, jį klaidingai laikiau tuo, ką reikia ištverti, kad man būtų leista sportuoti. Vieną dieną, perskaičiusi mano parašytą rašinį, dėstytoja pasakė mananti, kad esu gabus analitiškai mąstantis žmogus. Net nežinojau, ką tai reiškia. Ji sakė, kad, labiau pasistengęs, galėčiau tapti geru studentu. Tokia mintis dar niekada nebuvo atėjusi man į galvą. Jos domėjimasis, padrąsinimas ir kvietimai pakeitė mano išsilavinimo kelią ir labai palaimino mano gyvenimą.

Kitas principas, svarbus Šventajai Dvasiai pakviesti, yra tikrosios doktrinos mokymas. Tai reiškia, kad mūsų evangelijos studijavimas ir mokymas remiasi Dievo žodžiu ir kad mes nekuriame sensacijų ir spekuliacijų iš to, ko Viešpats neapreiškė. Verčiau susitelkiame į esminius ir amžinuosius evangelijos principus, kurie leidžia Dvasiai liudyti tiesą. Tada vėl sekame Gelbėtojo pavyzdžiu. Jis sakė: „Mano mokslas ne iš manęs, bet iš To, kuris mane siuntė.“

Tikroji doktrina randama Raštuose ir šiuolaikinių pranašų mokymuose. Viešpaties kvietimas studijuoti Raštus asmeniškai bei su šeima ir kas savaitę eiti į bažnyčią studijuoti Jo evangelijos suteikia puikų pagrindą mokytis Jo doktrinos ir klausytis Jo balso. Raštus tyrinėjame, kad suprastume pasakojimus, juose mokomus principus ir tai, kaip šias tiesas pritaikyti gyvenime. Kokia palaima turėti Raštus po ranka. Įsivaizduokite Adomą ir Ievą, Abinadį ar net Didįjį Mokytoją, Jėzų Kristų, apsilankančius mūsų namuose ar pamokose, kad mus mokytų. Jie tai gali, kai mes sotinamės Dievo žodžiu. Nuosekliai to siekdami, galime išmokti suprasti ir pamilti Raštus ir tikėti, kad juose yra atsakymai į sielos klausimus.

Prieš mums susituokiant, buvo metas, kai mano žmonai Kristei buvo sunku jausti Dangiškojo Tėvo meilę ir suprasti Jo planą jai. Melsdama vadovavimo, ji gavo įkvėpimą, kad turėtų lankyti institutą, todėl užsirašė į Naujojo Testamento klasę. Tai, kaip jos instituto mokytojas mokė iš Raštų, netgi tai, kaip jis juos laikė, rodė, kaip stipriai jis myli Dievo žodį. Jai lankantis pamokose, Šventoji Dvasia pašnibždėjo, kad Raštuose yra kai kas, ko jai reikia. Jos mokytojo meilė Raštams ir Šventosios Dvasios kuždesiai sužadino troškimą pradėti rimtai studijuoti Dievo žodį – tai tapo visą gyvenimą trunkančia gilaus atsivertimo ir pasišventusios tarnystės kelione.

Galiausiai, kaip moko leidinys Mokymas Gelbėtojo būdu, mūsų mokymas ir mokymasis visada turi būti sutelktas į Jėzų Kristų. Galime dažniau ir pagarbiau apie Jį kalbėti ir ieškoti daugiau progų išreikšti liudijimą, dėkingumą ir meilę Jam. Kad ir kokios būtų aplinkybės, atmindami Jį galime pasiekti, kad „Jo Dvasia būtų su [mumis]“.

Vienas būdas, mokant susitelkti į Jėzų Kristų, yra pabrėžti, kad Jis tobulas pavyzdys, visų evangelijos principų įsikūnijimas ir išraiška. Net jei Jėzus nėra tiesiogiai minimas Raštų pasakojime, vis tiek galime atkreipti dėmesį į Jėzų kaip į mokomo principo pavyzdį. Galėtume paprasčiausiai paklausti: „Ar prisimenate, kada Jėzus Kristus parodė pavyzdį, kaip laikytis šio principo?“

Susitelkti į Jį taip pat galime mokydamiesi Jo titulų, vaidmenų ir savybių, siekdami ne tik sužinoti, ką Jis yra padaręs, bet ir geriau suprasti, kas Jis yra. Pavyzdžiui, studijuojant atgailos principą svarbu suprasti, kaip atgailauti. Bet taip pat labai svarbu atminti, ką Jėzus Kristus padarė, kad atgaila būtų įmanoma, ir suprasti, ko atgaila mus moko apie Jį, apie Jo tikrąją prigimtį ir savybes. Ką galimybė atgailauti sako apie Jo meilę, kantrybę ir gailestingumą, Jo tikėjimą mūsų dieviškuoju potencialu, Jo norą apmokėti mūsų nuodėmes ir džiaugsmą, kurį Jis patiria atleisdamas? Supratę Jo – Dievo Avinėlio, Išpirkėjo ir Gydytojo – titulus, suprantame, kad atgaila yra Jo kvietimas į mūsų apvalymą, pasikeitimą ir išgydymą. Susitelkimas į tai, ką Jis padarė dėl mūsų ir kas Jis yra, gali padėti mums „turėti tikėjimą atgailai“.

Kartais ne iš karto pamatome Gelbėtojo savybes, glūdinčias Raštų pasakojime. Pavyzdžiui, skaitydami apie laivą statantį Nefį, dėmesį galbūt sutelkiame tik į Nefį. Tačiau susitelkimas į Gelbėtoją gali padėti mums suvokti, kad šis metraštis buvo išsaugotas ne tam, kad pamokytų mus apie Nefio didybę, bet tam, kad parodytų mums Dievo didybę – kad Jis suteikia mums stiprybės laikytis Jo įsakymų ir išvaduoja mus, ištikus bėdai.

Taip pat galime susitelkti į svarbiausią Jėzaus Kristaus vaidmenį tobulame Dangiškojo Tėvo laimės plane. Jeigu į aplinkybes žvelgsime pro Dievo amžinojo plano, o ne pro savo laikinųjų aplinkybių lęšį, tai gali pakeisti mūsų gyvenimo kursą. Evangelija – ne reikalavimų sąrašas. Tai geroji naujiena, kad Jėzus Kristus įveikė nuodėmę ir mirtį. Tik per sandorų su Dievu laikymąsi, naudodamiesi Jo nuostabia malone, galime jau dabar gyventi džiaugsmingai ir pasiruošti amžinai gyventi su savo Tėvu danguje. Kai išmoksime Raštuose matyti Dangiškąjį Tėvą ir Gelbėtoją, tada geriau Juos pažinsime ir dažniau bei stipriau patirsime Jų meilę bei įtaką savo gyvenime.

Visada prisiminsiu Dvasią, kurią jaučiau jaunystėje, kai mūsų mokytojas mokė apie paskutines Gelbėtojo gyvenimo dienas. Jis padėjo mums įžvelgti įvykių aukštutiniame kambaryje, Getsemanėje, Golgotoje ir tuščiame kape reikšmę. Jis išreiškė gilų dėkingumą Gelbėtojui ir karštą troškimą Juo sekti. Jo mokymas kvietė Šventąją Dvasią liudyti apie Jėzų Kristų. O toje klasėje jausta Dvasia mano tikėjimą padarė gilesnį ir sustiprino mano meilę ir dėkingumą Gelbėtojui. To mokytojo įtaka išliko su manimi visą gyvenimą. Apie kitą mokytoją pasakyta: „Jo tikėjimo ugnimi galėtume susišildyti rankas.“

Kai savo namuose ir bažnyčios susirinkimuose susitelkiame į Jėzų Kristų, mokome Jo doktrinos ir uoliai mokomės, mes kviečiame Šventąją Dvasią gilinti mūsų tikėjimą į Jėzų Kristų ir padėti mums tapti panašesniems į Jį, o tai yra viso evangelijos mokymo ir mokymosi tikslas.

Esu dėkingas už mokytojus savo gyvenime: nuo gerų tėvelių, vietinių vadovų ir mokytojų iki vyrų ir moterų, pašauktų mokyti ir liudyti nuo šios sakyklos, padedančių mums pažinti Jėzų Kristų ir Juo sekti. Ir esu dėkingas Šventajai Dvasiai, tobulai korepetitorei. Būtent per Šventąją Dvasią žinau, kad Dangiškasis Tėvas mus myli ir turi mums tobulą planą, kad Jėzus yra Kristus, pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas, kad Jo evangelija ir Bažnyčia yra sugrąžintos. Su dėkingumu apie tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.