Pasipuošę susivaldymo dorybe

2021 m. gegužę, lankydamasis Solt Leiko šventyklos renovavimo darbų aikštelėje, prezidentas Raselas M. Nelsonas žavėjosi pasiekimais pionierių, kurie, turėdami ribotus išteklius ir nepajudinamą tikėjimą, pastatė šį šventą laiko išbandymą atlaikiusį pastatą, svarbų tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tačiau jis taip pat atkreipė dėmesį į erozijos padarinius, dėl kurių ilgainiui atsirado spragos originaliuose šventyklos pamato blokuose ir mūro nestabilumas – akivaizdūs ženklai, kad konstrukciją reikia sutvirtinti.

Mūsų mylimas pranašas tada mus mokė, kad, kaip būtina imtis kapitalinių priemonių šventyklos pamatui sustiprinti, kad jis atlaikytų gamtos jėgas, mes taip pat turime imtis nepaprastų priemonių (kurių galbūt niekada anksčiau nesiėmėme), kad sutvirtintume savo dvasinį pamatą Jėzuje Kristuje. Savo įsimintinoje kalboje jis kiekvienam iš mūsų uždavė du išmintingus klausimus: „Koks tvirtas jūsų pamatas?“ ir „Kaip reikia sutvirtinti jūsų liudijimą ir evangelijos supratimą?“

Jėzaus Kristaus evangelija mums suteikia dieviškai įkvėptas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią dvasinei mūsų sielų erozijai, galingai sutvirtinančias mūsų pamatą ir padedančias išvengti tikėjimo spragų bei liudijimo ir šventų evangelijos tiesų supratimo nestabilumo. Vienas ypač svarbus principas šiam tikslui pasiekti yra užrašytas Doktrinos ir Sandorų 12 skyriuje. Tai apreiškimas, duotas per pranašą Džozefą Smitą Džozefui Knaitui, teisiam vyrui, kuris nuoširdžiai siekė suprasti Viešpaties valią, ne vien tam, kad keistųsi išoriškai, bet kad nesvyruodamas stovėtų mokinystės kelyje – tvirtas kaip dangaus kolonos. Viešpats pareiškė:

„Štai, aš kalbu tau ir taip pat visiems, kurie nori pradėti ir įtvirtinti šį darbą.

Ir šiame darbe negalės padėti niekas kitas, kaip tik tas, kuris bus nuolankus ir kupinas meilės, turintis tikėjimą, viltį ir tikrąją meilę, susivaldantis visame, kas tik bus jam patikėta.“

Šiame šventame apreiškime užrašytas Gelbėtojo pamokymas mums primena, kad susivaldymas yra esminis tvirto pagrindo Jėzuje Kristuje pastiprinimas. Tai viena iš nepakeičiamų dorybių ne tik tiems, kurie pašaukti tarnauti, bet ir visiems, kurie sudarė šventas sandoras su Viešpačiu ir sutinka ištikimai Juo sekti. Susivaldymas suderina ir sustiprina kitas šiame apreiškime paminėtas Kristaus savybes: nuolankumą, tikėjimą, viltį, tikrąją meilę ir iš Jo plūstančią tyrą meilę. Be to, susivaldymo ugdymas yra prasmingas būdas apsaugoti mūsų sielas nuo subtilios, tačiau nuolatinės dvasinės erozijos, kurią sukelia pasaulio įtakos, galinčios susilpninti mūsų pamatą Jėzuje Kristuje.

Tarp savybių, kurios puošia tikruosius Kristaus mokinius, susivaldymas išsiskiria kaip paties Gelbėtojo atspindys, brangus Dvasios vaisius, prieinamas visiems, kurie atsiveria dieviškai įtakai. Tai dorybė, kuri atneša harmoniją į širdį, formuodama troškimus ir emocijas su išmintimi ir ramybe. Raštuose susivaldymas nusakomas kaip esminė mūsų dvasinės kelionės pažangos dalis, vedanti link kantrybės, dievotumo ir atjautos, taurinanti mūsų jausmus, žodžius ir poelgius.

Kristaus mokiniai, kurie stengiasi puoselėti šią Kristaus savybę, tampa vis nuolankesni ir kupini meilės. Jie įgyja ramios stiprybės ir geriau geba sulaikyti pyktį, ugdyti kantrybę ir elgtis su kitais tolerantiškai, pagarbiai ir oriai, net talžomi nuožmių negandų vėjų. Jie stengiasi elgtis ne impulsyviai, o vadovaudamiesi dvasine išmintimi, romumu ir švelnia Šventosios Dvasios įtaka. Taip jie tampa atsparesni dvasinei erozijai, nes, pasak apaštalo Pauliaus, žino, kad visa gali Kristuje, kuris juos stiprina, net susidūrę su išbandymais, galinčiais sudrebinti jų liudijimą apie Jį.

Laiške Titui Paulius perdavė šventą patarimą, ko reikalaujama iš tų, kurie nori atstovauti Gelbėtojui ir Jo valią vykdyti su tikėjimu ir pasišventimu. Jis sakė, kad jie turi būti svetingi, blaiviai mąstantys, teisingi ir šventi – pasižymėti savybėmis, kurios aiškiai rodo susivaldymo įtaką.

Taip pat Paulius perspėjo, kad jie turėtų būti ne savavaliautojai, ne karštakošiai, ne kivirčiai. Pastarosios savybės prieštarauja Gelbėtojo būdui ir trukdo tikram dvasiniam augimui. Raštų kontekste „ne savavaliautojas“ yra žmogus, kuris atsisako elgtis arogantiškai ir išdidžiai; „ne karštakošis“ yra tas, kuris nepasiduoda natūraliam potraukiui elgtis nekantriai ir irzliai; „ne kivirčius“ reiškia žmogų, kuris atsisako vaidingo, agresyvaus ir nemalonaus žodinio, fizinio ir emocinio elgesio. Kai su tikėjimu ir nuolankiai stengiamės pakeisti savo elgesį, galime būti tvirtai pritvirtinti prie tvirtos Jo malonės uolos ir tapti tyrais ir ištobulintais įrankiais Jo šventose rankose.

Mąstydamas apie poreikį ugdyti susivaldymo dorybę, prisimenu pranašo Samuelio motinos Onos žodžius. Ta nepaprasto tikėjimo moteris, net po didelių išbandymų, giedojo dėkingumo Viešpačiui giesmę. Ji sakė: „Nekalbėkite taip išdidžiai ir įžūliai. Viešpats yra Dievas, kuris žino viską, ir Jis pasveria visus darbus.“ Jos giesmė yra daugiau nei malda – tai sau skirtas kvietimas susivaldyti, elgtis nuolankiai ir nuosaikiai. Ona mums primena, kad tikroji dvasinė stiprybė pasireiškia ne impulsyviomis reakcijomis ar išdidžiais žodžiais, o santūriu, rūpestingu požiūriu, suderintu su Viešpaties išmintimi.

Dažnai pasaulis aukština elgesį, kylantį iš agresyvumo, arogancijos, nekantrumo ir nesaikingumo, neretai tokį požiūrį pateisindamas kasdienio gyvenimo spaudimu ir polinkiu į pripažinimo bei populiarumo siekimą. Kai nukreipiame žvilgsnį nuo susivaldymo dorybės ir ignoruojame švelnų ir nuosaikų Šventosios Dvasios poveikį mūsų elgesiui ir kalbai, mes lengvai patenkame į priešo spąstus, kurie mūsų socialiniuose, šeimos ar net bažnytiniuose santykiuose neišvengiamai skatina žodžius ir požiūrius, dėl kurių labai gailėsimės. Jėzaus Kristaus evangelija kviečia mus susivaldymo dorybę ypač naudoti sunkiais laikais, nes būtent tuomet atsiskleidžia tikrasis žmogaus charakteris. Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis kartą pasakė: „Geriausiai žmogų apibūdina ne tai, kokia jo pozicija komforto ir patogumo akimirkomis, o tai, kokia jo pozicija išbandymų ir ginčų metu.“

Kaip sandoros žmonės, esame pašaukti visa širdimi gyventi pagal savo šventus pažadus Viešpačiui, stropiai laikantis modelio, kurį Jis nustatė per savo tobulą pavyzdį. Savo ruožtu Jis pažadėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad tai yra mano doktrina, ir kas stato ant jos, tas stato ant mano uolos, ir pragaro vartai jų nenugalės.“

Gelbėtojo tarnystė žemėje visais atžvilgiais pasižymėjo susivaldymo dorybe. Savo tobulu pavyzdžiu Jis mus mokė „bū[ti] kantr[ius] suspaudimuose ir nepiktžodžiau[ti] piktžodžiaujantiems“. Mokydamas, kad neturėtume pasiduoti pykčiui dėl ginčų ir nesutarimų, Jis pareiškė: „Turite atgailauti ir tapti kaip mažas vaikas.“ Jis taip pat mokė, kad visi, trokštantys ateiti pas Jį visa širdimi, turi susitaikyti su tais, ant kurių pyksta, ar su tais, kurie turi ką nors prieš juos. Būdamas santūrus ir užjaučiantis, Jis patikino mus, kad, kai su mumis bus elgiamasi šiurkščiai, nemaloniai, nepagarbiai ar nedėmesingai, Jo maloningumas nepasitrauks nuo mūsų ir Jo taikos sandora su mumis nebus panaikinta.

Prieš kelerius metus mudviem su žmona teko šventa privilegija Meksiko mieste susitikti su ištikimais Bažnyčios nariais. Daugelis jų arba jų artimųjų buvo iškentę neapsakomus išbandymus, tokius kaip pagrobimai, žmogžudystės ir kitos širdį veriančios tragedijos.

Žvelgdami į tų šventųjų veidus, nepastebėjome nei pykčio, nei apmaudo, nei noro atkeršyti. Matėme tylų nuolankumą. Jų veidai, nors ir paženklinti liūdesiu, spinduliavo nuoširdžiu išgydymo ir paguodos troškimu. Nors jų širdys buvo sudaužytos kentėjimų, šie šventieji veržėsi pirmyn tikėdami Jėzų Kristų, rinkdamiesi neleisti suspaudimams tapti jų tikėjimo spragomis ar jų liudijimo apie evangeliją nestabilumo priežastimi.

Pasibaigus tam šventam susibūrimui, mes asmeniškai atsisveikinome su kiekvienu iš jų. Kiekvienas rankos paspaudimas, kiekvienas apkabinimas tapo tyliu liudijimu, kad, padedami Viešpaties, galime nuspręsti į gyvenimo nelaimes ir iššūkius reaguoti su susivaldymu. Jų tylus ir nuolankus pavyzdys buvo kaip švelnus kvietimas eiti Gelbėtojo keliu susivaldant visomis aplinkybėmis. Jautėmės taip, lyg būtume angelų akivaizdoje.

Jėzus Kristus, didžiausias iš visų, kentėjo už mus tiek, kad kraujavo iš kiekvienos poros, tačiau neleido pykčiui uždegti Jo širdies, ir net tokios negandos akivaizdoje iš Jo lūpų neišsprūdo agresyvūs, žeidžiantys ar nešvankūs žodžiai. Tobulai susivaldęs ir neprilygstamai romus, Jis galvojo ne apie save, o apie kiekvieną Dievo vaiką – praeities, dabarties ir ateities. Apaštalas Petras taip paliudijo apie didingą Kristaus laikyseną: „[Jis] šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai.“ Net didžiausioje agonijoje Gelbėtojas demonstravo tobulą ir dievišką susivaldymą. Jis pareiškė: „Tačiau, Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams.“

Mano mylimi broliai ir seserys, visus mus nuoširdžiai kviečiu savo protus ir širdis papuošti Kristaus susivaldymo dorybe kaip šventu atsaku į mūsų brangaus prezidento Raselo M. Nelsono pranašišką kvietimą. Jei su tikėjimu stropiai stengsimės į savo veiksmus ir žodžius įausti susivaldymą, liudiju, kad sustiprinsime ir saugiau įtvirtinsime savo gyvenimą ant patikimo mūsų Išpirkėjo pamato.

Iškilmingai liudiju, kad nuolatinis susivaldymo siekis taurina mūsų sielą ir šventina mūsų širdį priešais Gelbėtoją, švelniai artindamas mus prie Jo ir su viltimi ir ramybe ruošdamas mus tai šlovingai dienai, kai susitiksime su Juo per Jo antrąjį atėjimą. Šiuos šventus žodžius tariu mūsų Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.