Neatsisakykite jums skirto gailestingumo

Kartą mokytoja mokė, kad banginis, nors ir didelis, negalėtų praryti žmogaus, nes banginių gerklės mažos. Viena mergaitė paprieštaravo: „Bet Joną banginis prarijo.“ Mokytoja atsakė: „Tai neįmanoma.“ Vis dar neįtikinta, mergaitė pasakė: „Na, kai pateksiu į dangų, aš jo paklausiu.“ Mokytoja pašaipiai paklausė: „O kas, jeigu Jona būtų nusidėjėlis ir nepatektų į dangų?“ Mergaitė atsakė: „Tada jūs galėsite jo paklausti.“

Mes juokiamės, bet atkreipkime dėmesį į galią, kurią Jonos istorija siūlo nuolankiems laimės ieškotojams, ypač tiems, kurie vargsta.

Dievas įsakė Jonai eiti į Ninevę skelbti atgailos. Bet Ninevė buvo žiaurus senovės Izraelio priešas, todėl Jona skubiai laivu išplaukė priešinga kryptimi į Taršišą. Jam plaukiant nuo savo pašaukimo, kilo baisi audra. Žinodamas, kad tai įvyko dėl jo nepaklusnumo, Jona pasisiūlo būti išmestas už borto. Tai nuramina siaučiančią jūrą ir išgelbėja jo laivo draugus.

Jona stebuklingai išvengė mirties, kai jį prarijo Viešpaties „paruošta“ didelė žuvis. Žuvies pilve, toje neįtikėtinai tamsioje ir bjaurioje vietoje, Jona išbuvo tris paras, kol galiausiai žuvis išspjovė jį ant kranto. Tada jis priėmė pašaukimą eiti į Ninevę. Tačiau, kai Ninevės gyventojai atgailavo ir jų buvo pasigailėta, Jona piktinosi dėl jo priešams parodyto gailestingumo. Dievas kantriai mokė Joną, kad Jis myli ir siekia išgelbėti visus savo vaikus.

Ne kartą suklydęs vykdydamas savo pareigas, Jona vaizdžiai liudija, kad žemiškajame gyvenime „visi nupuolę“. Nedažnai kalbame apie nuopuolio liudijimą. Tačiau turėti doktrininį supratimą ir dvasinį liudijimą apie tai, kodėl visi vargstame su moraliniais, fiziniais ir situaciniais iššūkiais, yra didelė palaima. Čia, žemėje, auga bjaurios piktžolės, lūžta net stiprūs kaulai, ir visi „stokoja Dievo šlovės“. Tačiau ši mirtingumo būsena – Adomo ir Ievos pasirinkimų rezultatas – yra esminė žmonių egzistavimo priežastis: „kad galėtų džiaugtis“! Mūsų pirmieji gimdytojai suprato, kad neparagavę ir nepatyrę puolusio pasaulio kartėlio, negalėjome net suvokti tikrosios laimės, juo labiau ja mėgautis.

Liudijimas apie nuopuolį nepateisina nuodėmės ar atsainaus požiūrio į gyvenimo pareigas, kurios visada reikalauja uolumo, dorumo ir atsakomybės. Bet tai turėtų sušvelninti mūsų nusivylimą, kai kas nors nepavyksta arba matome šeimos nario, draugo ar vadovo moralinį trūkumą. Per dažnai tokie dalykai panardina mus į vaidingą kritiką ir pasipiktinimą, kurie atima tikėjimą. Bet tvirtas liudijimas apie nuopuolį gali padėti mums būti panašesniems į Dievą, į Jonos apibūdintą Dievą, – būtume gailestingi, lėti pykti ir didžiai geri visiems – taip pat ir sau – mūsų neišvengiamai netobuloje būsenoje.

Jonos istorija ne tik atskleidžia nuopuolio pasekmes – ji galingai nukreipia mus į Tą, kuris gali mus išlaisvinti iš tų pasekmių. Jonos pasiaukojimas, siekiant išgelbėti savo bendrakeleivius, iš tiesų panašus į Kristaus. Tris kartus verčiamas parodyti savo dieviškumo ženklą, Jėzus pareiškė, kad bus duotas tik „pranašo Jonos ženklas“, paaiškindamas, kad „kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje“. Jona, kaip Gelbėtojo pasiaukojančios mirties ir šlovingo prisikėlimo simbolis, yra ne be trūkumų. Bet būtent dėl to jo asmeninis liudijimas ir atsidavimas Jėzui Kristui, parodytas banginio pilve, yra toks jaudinantis ir įkvepiantis.

Jonos šauksmas yra šauksmas gero žmogaus, papuolusio į bėdą, kurią jis iš esmės pats ir susikūrė. Kai šventasis užsitraukia nelaimę dėl apgailėtino įpročio, komentaro ar sprendimo, nepaisant daugybės kitų gerų ketinimų, nuoširdžių pastangų pasielgti teisiai, ji gali būti ypač triuškinanti ir sukelti žmogui apleistumo jausmą. Tačiau kad ir kokia būtų mūsų patirtos nelaimės priežastis ar laipsnis, visada yra tvirtas pagrindas vilčiai, išgijimui ir laimei. Įsiklausykite į Jonos žodžius:

„Aš šaukiausi Viešpaties savo varguose […], iš mirusiųjų buveinės pilvo šaukiau. […]

Tu įmetei mane į gelmę, vidury jūrų. […]

Tada galvojau: „Esu išvytas iš Tavo akivaizdos, tačiau aš vėl matysiu Tavo šventyklą!“

Vandenys apsėmė mane ir grasino mano gyvybei, gelmės apgaubė mane, jūros žolės vijosi aplink mano galvą.

Aš nugrimzdau iki kalnų pamatų […]. Bet Tu […] išvedei mane gyvą iš gilybės. […]

Mano sielai alpstant, prisiminiau Viešpatį ir mano malda pasiekė Tave Tavo šventykloje.

Apgaulingų tuštybių garbintojai apleidžia jiems suteiktą gailestingumą.

Bet aš, garsiai dėkodamas, atnešiu Tau auką; ką pažadėjau – ištesėsiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!“

Nors tai buvo prieš daugelį metų, galiu tiksliai pasakyti, kur sėdėjau ir ką tiksliai jaučiau, kai būdamas asmeninio pragaro pilve atradau šią Raštų ištrauką. Visiems besijaučiantiems taip, kaip aš tada, – kad esate išmesti, skęstantys giliausiuose vandenyse, jūros dumbliams apraizgius jūsų galvą ir vandenyno kalnams slegiant jus, – Jonos įkvėptas mano prašymas toks: neatsisakykite jums skirto gailestingumo. Jūs turite tiesioginę prieigą prie dieviškos pagalbos ir išgydymo, nepaisant jūsų žmogiškųjų trūkumų. Šis nuostabą keliantis gailestingumas ateina Jėzuje Kristuje ir per Jį. Kadangi Jis jus tobulai pažįsta ir myli, Jis siūlo jums jį, kaip „jums skirtą“, o tai reiškia, kad jis puikiai tinka jums, skirtas palengvinti jūsų asmenines kančias ir išgydyti jūsų konkrečius skausmus. Taigi, tiek dėl dangaus, tiek ir dėl savęs, neatsisakykite jo. Priimkite tai. Pradėkite atsisakydami klausytis priešininko „apgaulingų tuštybių“, gundančių jus galvoti, kad palengvėjimas randamas bėgant nuo dvasinių pareigų. Verčiau sekite atgailaujančio Jonos pavyzdžiu. Šaukitės Dievo! Galvokite apie šventyklą. Laikykitės savo sandorų. Tarnaukite Viešpačiui, Jo Bažnyčiai ir kitiems su pasiaukojimu ir dėkojimu.

Tai darydami suvoksite ypatingą Dievo sandorinę meilę jums, kurią hebrajiškai Biblija vadina hesed. Suprasite ir pajusite Dievo ištikimų, nepailstamų, neišsenkančių ir švelnių pasigailėjimų galią, kuri gali padaryti jus „galingus netgi iki galios išsilaisvinti“ nuo bet kokios nuodėmės ar bet kokios nesėkmės. Ankstyvas ir stiprus sielvartas iš pradžių gali trukdyti tai suprasti. Tačiau, jei ir toliau tesėsite tai, ką pažadėjote, tai suvoksite sieloje vis ryškiau ir ryškiau. O su tuo suvokimu ne tik rasite viltį ir išgijimą, bet, kas stebėtina, rasite džiaugsmą net sunkiausiuose išbandymuose. Prezidentas Raselas M. Nelsonas labai gerai mus mokė: „Kada savo gyvenimą sutelkiame į Dievo išgelbėjimo planą […] ir Jėzų Kristų bei Jo Evangeliją, galime jausti džiaugsmą nepriklausomai nuo to, kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta. Džiaugsmas kyla iš Jo ir dėl Jo.“

Ar susidurtume su mirtina nelaime, kaip Jona, ar su kasdieniais mūsų netobulo pasaulio iššūkiais, kvietimas yra tas pats: neatsisakykite jums skirto gailestingumo. Teprimena jums Jona gyvąjį Kristų, kuris prisikėlė iš savo trijų dienų kapo, užkariavęs viską – dėl jūsų. Atsigręžkite į Jį! Tikėkite Juo. Tarnaukite Jam. Šypsokitės. Nes Jame ir tik Jame glūdi visas ir laimingas išgydymas nuo nuopuolio, išgydymas, kurio mums visiems taip skubiai reikia ir kurio nuolankiai siekiame. Liudiju, kad tai tiesa. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.