Besišypsantys veidai ir dėkingos širdys
Mūsų šventųjų Afrikoje didybė tampa dar akivaizdesnė, kai jie susiduria su gyvenimo iššūkiais ir augančios Bažnyčios poreikiais.
Šiek tiek daugiau nei prieš metus buvau atleistas iš paskyrimo Septyniasdešimčių prezidentūroje. Apie tą pakeitimą buvo pranešta čia visuotinėje konferencijoje. Kadangi mano vardas buvo perskaitytas šalia visuotinių įgaliotinių, tampančių garbės nariais, daugelis manė, kad ir mano tarnystės laikas baigiasi. Po konferencijos gavau daugybę dėkingumo žinučių ir gerų linkėjimų kitame mano gyvenimo etape. Kai kurie net pasisiūlė nupirkti mano namą Šiaurės Solt Leiko mieste. Buvo malonu matyti, kad žmonės manęs ilgėsis, ir žinoti, kad baigus tarnystę nekils problemų parduodant savo namą. Tačiau dar reikės palaukti.
Mano naujas paskyrimas nuvedė Moniką ir mane į gražiąją Afriką, kur Bažnyčia klesti. Tarnauti tarp ištikimų šventųjų Pietų Afrikos krašte ir liudyti Viešpaties meilę jiems buvo palaima. Matyti kelias kartas apimančias įvairios kilmės šeimas, įskaitant daugybę sėkmingų ir išsilavinusių Bažnyčios narių, aukojančių savo laiką ir talentus tarnaujant kitiems, buvo įkvepianti patirtis.
Kita vertus, atsižvelgiant į regiono demografiją, daugelis kukliai besiverčiančių žmonių jungiasi prie Bažnyčios ir keičia savo gyvenimą per ištikimo dešimtinės įstatymo laikymosi palaiminimus ir Bažnyčios teikiamas švietimo galimybes. Tokios programos kaip „Succeed in School“, „EnglishConnect“, „BYU–Pathway Worldwide“ ir Nuolatinis švietimo fondas laimina daugelio žmonių, ypač augančiosios kartos, gyvenimą.
Prezidentas Džeimsas E. Faustas kartą sakė: „Buvo pasakyta, kad ši bažnyčia nebūtinai pritraukia didžius žmones, bet dažniau padaro paprastus žmones didžius.“
Mūsų šventųjų Afrikoje didybė tampa dar akivaizdesnė, kai jie susiduria su gyvenimo iššūkiais ir augančios Bažnyčios poreikiais. Jie visada priima tai su teigiamu požiūriu. Jie puikiai perteikia gerai žinomą prezidento Raselo M. Nelsono mokymą:
„Mūsų jaučiamas džiaugsmas yra mažai susijęs su mūsų gyvenimo aplinkybėmis ir labai susijęs su tuo, į ką yra sutelktas mūsų gyvenimas.
Kada savo gyvenimą sutelkiame į Dievo išgelbėjimo planą […] ir Jėzų Kristų bei Jo Evangeliją, galime jausti džiaugsmą nepriklausomai nuo to, kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta.“
Jie randa džiaugsmą nepaisant iššūkių. Jie išmoko, kad mūsų ryšys su Gelbėtoju leidžia mums į sunkumus žvelgti su besišypsančiais veidais ir dėkingomis širdimis.
Leiskite man papasakoti kai kuriuos savo patyrimus su šiais ištikimais šventaisiais, kurie iliustruoja šį principą, pradedant Mozambiku.
Mozambikas
Prieš kelis mėnesius pirmininkavau vienerių metų amžiaus kuolo, kuriam jau priklausė 10 padalinių, konferencijai. Daugiau nei 2 000 žmonių užpildė mažus susirinkimų namus ir tris lauke įrengtas palapines. Kuolo prezidentui yra 31 metai, jo žmonai 26 ir jie turi du mažus vaikus. Šiam augančiam ir su iššūkiais susiduriančiam kuolui jis vadovauja be jokių nusiskundimų – tik su besišypsančiu veidu ir dėkinga širdimi.
Per pokalbį su patriarchu sužinojau, kad jo žmona sunkiai serga ir jam buvo sunku ja rūpintis. Aptarę problemą su kuolo prezidentu, suteikėme jai kunigystės palaiminimą. Patriarcho pasiteiravau, kiek patriarchalinių palaiminimų jis vidutiniškai suteikia.
„Nuo aštuonių iki dešimties“, – atsakė jis.
Paklausiau: „Per mėnesį?“
Jis atsakė: „Per savaitę!“ Aš jam patariau, kad suteikti tiek daug palaiminimų per savaitę nėra išmintinga.
„Vyresnysis Godojau, – pasakė jis, – jie vis ateina kiekvieną savaitę, įskaitant naujus narius ir daugybę jaunuolių.“ Vėlgi, jokių nusiskundimų – tik besišypsantis veidas ir dėkinga širdis.
Po kuolo konferencijos šeštadienio vakarinės sesijos, pakeliui į viešbutį pastebėjau vėlai vakare prie kelio maistą perkančius žmones. Paklausiau vairuotojo, kodėl jie tai daro, kai taip tamsu, o ne dieną. Jis atsakė, jog jie dirbo dienos metu, norėdami uždirbti pinigų, kad galėtų vėliau nusipirkti maisto.
„A, šiandien jie dirbo, kad rytoj galėtų valgyti“, – pasakiau.
Bet jis mane pataisė: „Ne, jie dirbo dienos metu, kad galėtų valgyti šį vakarą.“ Tikėjausi, kad mūsų nariai bus geresnėje padėtyje, tačiau jis patvirtino, kad daugelis toje šalies dalyje susiduria su panašiais iššūkiais. Kitą rytą, neseniai sužinojęs jų aplinkybes, sekmadieninėje sesijoje buvau dar labiau sujaudintas jų besišypsančių veidų ir dėkingų širdžių.
Zambija
Pakeliui į sekmadienio susirinkimą mudu su kuolo prezidentu pamatėme keliu einančią porą su kūdikiu ir dviem mažais vaikais. Sustojome ir pasisiūlėme juos pavėžėti. Jie nustebo ir nudžiugo. Kai paklausiau, kaip ilgai jiems reikia eiti iki susirinkimų namų, tėvas atsakė, kad, priklausomai nuo vaikų tempo, tai gali užtrukti nuo 45 minučių iki valandos. Kiekvieną sekmadienį jie leisdavosi į šią kelionę pirmyn ir atgal be jokių priekaištų – tik su besišypsančiais veidais ir dėkingomis širdimis.
Malavis
Vieną sekmadienį prieš kuolo konferenciją lankiausi dviejuose skyriuose, kurie viešas mokyklas naudojo kaip susirinkimų namus. Buvau šokiruotas varganų ir kuklių sąlygų tuose pastatuose, kuriuose nebuvo net kai kurių pagrindinių patogumų. Ten sutikęs keletą narių buvau pasiruošęs atsiprašyti už netinkamas jų susirinkimų namų sąlygas, tačiau jie džiaugėsi, kad netoliese yra vieta, kur gali rinktis, ir nereikėjo įprastai ilgai eiti. Vėlgi, jokių nusiskundimų – tik besišypsantys veidai ir dėkingos širdys.
Zimbabvė
Po šeštadienio vadovų mokymo kuolo prezidentas nusivedė mane į sekmadienines pamaldas, vykstančias nuomojamame name. Dalyvavo 240 žmonių. Tada vyskupas pristatė 10 naujų narių, pakrikštytų tą savaitę. Susirinkusieji buvo dviejuose nedideliuose kambariuose, o kai kurie nariai taip pat sėdėjo lauke ir stebėjo susirinkimą pro langus ir duris. Vėlgi, jokių nusiskundimų – tik besišypsantys veidai ir dėkingos širdys.
Lesotas
Šioje gražioje mažoje šalyje, dar vadinamoje „kalnų karalyste“, lankiausi norėdamas pamatyti Bažnyčios apygardą, besiruošiančią tapti kuolu. Po šeštadienio susirinkimų dalyvavau vieno iš jų skyrių sekmadieniniuose susirinkimuose nuomojamame name. Sakramento patalpa buvo perpildyta, norintys dalyvauti stovėjo už durų. Pasakiau skyriaus prezidentui, kad jam reikia didesnio namo. Mano nuostabai jis man pranešė, kad ten buvo tik pusė jo skyriaus narių. Kita pusė dalyvaus antrajame sakramento susirinkime pasibaigus antrai susirinkimų valandai. Vėlgi, jokių nusiskundimų – tik besišypsantys veidai ir dėkingos širdys.
Teko vėl grįžti į Lesotą dėl tragiško eismo įvykio, į kurį pateko keletas iš mūsų jaunimo, apie kurį anksčiau užsiminė vyresnysis D. Todas Kristofersonas. Lankydamas šeimas ir vadovus tikėjausi niūrios atmosferos. Vietoje to sutikau stiprius ir atsparius šventuosius, kurie pakylėjančiu ir įkvepiančiu būdu priėmė tą situaciją.
Šioje nuotraukoje esanti 14-metė Mpho Anicia Nku, kuri išgyveno tą nelaimingą atsitikimą, puikiai tai pailiustravo savo žodžiais: „Pasitikėkite Jėzumi ir visada žvelkite į Jį, nes per Jį rasite ramybę ir Jis padės jums gijimo procese.“
Tai tik keli pavyzdžiai, kai matome jų pozityvų nusiteikimą, nes jie savo gyvenimą sutelkia į Jėzaus Kristaus evangeliją. Jie žino, kur rasti pagalbos ir vilties.
Gydančioji Gelbėtojo galia
Kodėl Gelbėtojas gali padėti jiems ir mums bet kokiomis mūsų gyvenimo aplinkybėmis? Atsakymą galima rasti Raštuose:
„Ir jis eis, kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus. […]
Ir paims ant savęs jų silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, […] kad jis […] sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse.“
Kaip mokė vyresnysis Deividas A. Bednaris, nėra tokio mūsų patiriamo fizinio skausmo, kančios ar silpnybės, apie kuriuos Gelbėtojas nežinotų. „Jūs ir aš silpnumo valandą galime sušukti: „Niekas nesupranta [ką man tenka ištverti]“. […] Galbūt nė vienas žmogus ir nežino, bet Dievo Sūnus puikiai žino ir supranta.“ Kodėl gi? Todėl, kad „Jis patyrė ir nešė mūsų naštas anksčiau už mus.“
Baigiu savo liudijimu apie Mato 11 skyriuje užrašytus Kristaus žodžius:
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.
Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.
Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva.“
Kaip ir tie Afrikos šventieji, aš žinau, kad šis pažadas yra tikras. Jis tikras ten ir visur. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.