Palaiminti taikdariai

Įsivaizduokite, kad esate paauglys Kafarnaume, prie Galilėjos ežero, Jėzaus Kristaus tarnystės metu. Sklinda kalbos apie rabį – mokytoją, kurio žinia pritraukia minias. Kaimynai planuoja keliauti prie ežero pakrantėje esančio kalno Jo pasiklausyti.

Jūs prisijungiate prie einančiųjų dulkėtais Galilėjos keliais. Atvykę nustembate pamatę didžiulę minią, susirinkusią pasiklausyti Jėzaus. Kai kurie tyliai šnabžda: „Mesijas.“

Jūs klausotės. Jo žodžiai paliečia jūsų širdį. Ilgai keliaudami namo vietoj pokalbių renkatės tylą.

Apmąstote nuostabius dalykus – dalykus, pranokstančius net Mozės įstatymą. Jis mokė atsukti kitą skruostą ir mylėti savo priešus. Jis pažadėjo: „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.“

Jūsų tikrovėje, kai patiriate sunkių dienų naštas – nežinomybę ir baimę, – taika atrodo tolima.

Paspartinate žingsnį, namo grįžtate uždusę. Susirinkus šeimai, tėtis paprašo: „Papasakok mums, ką girdėjai ir jautei.“

Pasakojate, kad Jėzus kvietė jus leisti savo šviesai šviesti kitų akivaizdoje, siekti teisumo, net kai esate persekiojami. Iš jaudulio užsikirsdami atkartojate: „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.“

Jūs paklausiate: „Ar galiu iš tiesų tapti taikdariu, kai pasaulis yra sumaištyje, kai mano širdis kupina baimės ir kai taika atrodo taip toli?“

Jūsų tėvas pažvelgia į motiną ir švelniai atsako: „Taip. Pradedame pačioje svarbiausioje vietoje – mūsų širdyse. Tada savo namuose ir šeimose. Mums ten praktikuojantis, taikdarystė gali išplisti į mūsų gatves ir kaimus.“

Persikelkite 2 000 metų į priekį. Įsivaizduoti nebereikia – tai mūsų tikrovė. Nors Galilėjos jaunuolio sunkumai buvo kitokie nei šiuolaikinės augančiosios kartos patiriami sunkumai – poliarizacija, pasaulietiškumas, keršijimas, agresyvus elgesys keliuose, smurtas ir masiniai puolimai socialiniuose tinkluose, – abi kartos susiduria su konfliktų ir įtampos kultūromis.

Laimei, mūsų vaikinus ir merginas panašiai traukia jų „kalno pamokslų“ patirtys – seminarija, „Jaunimo stiprybės vardan“ konferencijos ir „Ateik ir sek paskui mane“ programa. Čia jie gauna tuos pačius ilgalaikius Viešpaties kvietimus: leisti savo šviesai šviesti kitų akivaizdoje, siekti teisumo net tada, kai yra persekiojami, ir mylėti savo priešus.

Taip pat jie gauna padrąsinančius žodžius iš dabartinių Sugrąžinimo pranašų: „Reikalingi taikdariai.“ Nepykite ant tų, su kuriais nesutinkate. Nesantaiką ir išdidumą pakeiskite atleidimu ir meile. Statykite bendradarbiavimo ir supratimo tiltus, o ne išankstinio nusistatymo ar atskirties sienas. Neužmirškite pažado: „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.“

Šiandieninės augančiosios kartos širdys kupinos liudijimo apie Jėzų Kristų ir vilties dėl ateities. Tačiau jie taip pat klausia: „Ar galiu iš tiesų tapti taikdariu, kai pasaulis yra sumaištyje, kai mano širdis kupina baimės ir kai taika atrodo taip toli?“

Vėl garsiai skamba atsakymas „taip!“ Entuziastingai priimame šiuos Gelbėtojo žodžius: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. […] Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.“

Ir šiais laikais taikdarystė prasideda pačioje svarbiausioje vietoje – mūsų širdyse. Tada namuose ir šeimoje. Mums ten praktikuojantis, taikdarystė paplis mūsų kaimynystėje ir bendruomenėse.

Panagrinėkime šias tris vietas, kuriose dabartiniai pastarųjų dienų šventieji puoselėja taiką.

Pirmiausia, taikdarystė mūsų širdyse. Nagrinėdami Kristaus tarnystę, matome, kaip prie Jo buvo traukiami vaikai. Čia glūdi užuomina. Tyros ir taikdariškos vaiko širdies stebėjimas gali įkvėpti mūsų širdis. Štai kaip keli pradinukai atsakė į klausimą „Ką reiškia būti taikdariu?“

Dalijuosi jų atsakymais tiesiai iš jų širdžių! Lukas sakė: „Visada padėti kitiems.“ Greisė papasakojo, kaip svarbu atleisti vienas kitam, net jei tai atrodo neteisinga. Ana pasakojo: „Pamačiau mergaitę, kuri neturėjo su kuo žaisti, todėl nuėjau su ja pažaisti.“ Lindė atsakė, kad būti taikdariu reiškia padėti kitiems: „Tada tai perduosi toliau. Ir tai tiesiog tęsis ir tęsis.“ Lijamas pasakė: „Nesielk su žmonėmis piktai, net jei jie piktai elgiasi su tavimi.“ Londonas šūktelėjo: „Jei kas nors tave erzina ar šiurkščiai elgiasi, tu sakai: „Prašau liautis.“ Trevoras pastebėjo: „Jei liko viena spurga, o visi jos norite, jūs dalijatės.“

Šie vaikų atsakymai man yra įrodymas, kad visi gimstame su dieviškais polinkiais į gerumą ir atjautą. Jėzaus Kristaus evangelija puoselėja ir įaudžia šias dieviškas savybes, įskaitant taikdarystę, į mūsų širdis, palaimindama mus šiam ir kitam gyvenimui.

Antra, taikdarystės puoselėjimas savo namuose, pagal Viešpaties pavyzdį tobulinant mūsų tarpusavio santykius: įtikinimą, didį kantrumą, švelnumą, gerumą, romumą ir neveidmainišką meilę.

Štai įkvepiantis pasakojimas, iliustruojantis, kaip viena šeima taikdarystę pavertė šeimos reikalu, įgyvendindama šiuos principus.

Šios šeimos vaikams sunkiai sekėsi bendrauti su suaugusiuoju, kurio elgesys dažnai būdavo piktas, atsainus ir atžarus. Įskaudinti ir nusivylę vaikai ėmė galvoti, kad gal vienintelis kelias – atsakyti tokiu pat bjauriu elgesiu.

Vieną vakarą šeima atvirai drauge kalbėjo apie tą įtampą ir jos daromą žalą. Ir tada kilo mintis – ne tik sprendimas, bet ir eksperimentas.

Užuot atsakę tylėjimu ar keršijimu, vaikai nusprendė padaryti kai ką netikėto – atsakyti gerumu. Ne tik mandagiai nutylėti, bet sąmoningai ir nuoširdžiai atsakyti maloniais žodžiais ir apgalvotais poelgiais, nesvarbu, kaip į tai bus atsakyta. Visi sutiko tai išbandyti nustatytą laiką, po kurio jie planavo tai aptarti ir galvoti, ką daryti toliau.

Nors iš pradžių kai kurie dvejojo, jie pasiryžo nuoširdžiai vykdyti šį planą.

Tai, kas nutiko po to, buvo tiesiog nepaprasta.

Šaltas bendravimas pradėjo atšilti. Piktus žvilgsnius pakeitė šypsenos. Tas kadaise atsiribojęs ir atšiaurus suaugęs žmogus ėmė keistis. Vaikai, įkvėpti savo pasirinkimo vadovautis meile, džiaugėsi pokyčiais. Pokyčiai buvo tokie akivaizdūs, kad planuoto tolesnių veiksmų aptarimo susirinkimo neprireikė. Gerumas atliko savo tylų darbą.

Laikui bėgant užsimezgė tikri draugystės ryšiai, pakylėję visus. Kad būtume taikdariai, mes atleidžiame kitiems ir sąmoningai juos pakylėjame, o ne žlugdome.

Trečia, taikdarystė mūsų bendruomenėse. Neramiais Antrojo pasaulinio karo metais vyresnysis Džonas A. Vidsou mokė: „Vienintelis būdas sukurti taikią bendruomenę – tai ugdyti vyrus ir moteris, mylinčius ir palaikančius taiką. Pagal šią Kristaus doktriną kiekvienas asmuo […] savo rankose laiko viso pasaulio taiką.“

Šį mokymą puikiai iliustruoja toks pasakojimas.

Prieš keletą metų du vyrai – musulmonų imamas ir krikščionių pastorius iš Nigerijos – stovėjo priešingose skausmingos religinės takoskyros pusėse. Kiekvienas buvo skaudžiai nukentėjęs. Ir vis dėlto per gydančią atleidimo galią jie nusprendė bendradarbiauti.

Imamas Muhamedas Ašafa ir pastorius Džeimsas Vujus tapo draugais ir netikėtais taikos bendradarbiais. Drauge jie įkūrė tarpreliginio tarpininkavimo centrą. Dabar jie moko žmones neapykantą pakeisti viltimi. Du kartus nominuoti Nobelio taikos premijai, jie neseniai gavo Sandraugos taikos premiją.

Šie buvę priešai dabar keliauja petys į petį atstatydami tai, kas buvo sudaužyta, būdami gyvi liudytojai, kad Gelbėtojo kvietimas būti taikdariais ne tik įmanomas, bet ir galingas.

Kai pažinsime Dievo šlovę, tada galvosime „ne kaip užgauti vienam kitą, bet kaip gyventi taikiai“. Savo bendruomenėse ir visuomenėse rinkimės matyti vieni kitus kaip Dievo vaikus.

Apibendrindamas siūlau kvietimą. Taikdarystei reikia veiksmų. Kas tai galėtų būti kiekvienam iš mūsų, pradedant nuo rytojaus? Kviečiu apsvarstyti savaitinį trijų punktų taikdario planą.

1. Namai be ginčų: prasidedant ginčui, sustokite ir pokalbį pradėkite iš naujo gerais žodžiais ir poelgiais.

2. Skaitmeninių ryšių kūrimas: prieš ką nors paskelbdami, atsakydami ar komentuodami internete, paklauskite savęs: „Ar tai sustiprins ryšius?“ Jeigu ne, nedarykite to. Nesiųskite to. Verčiau pasidalykite gerumu. Vietoj neapykantos skelbkite taiką.

3. Atitaisymas ir susivienijimas: kiekvienas šeimos narys turėtų ieškoti progų sutvarkyti įtemptus santykius: atsiprašyti, patarnauti, pasitaisyti ir vėl susivienyti.

Praėjo keli mėnesiai nuo tada, kai pajutau neabejotiną raginimą išsakyti šią žinią „Palaiminti taikdariai“. Baigdamas norėčiau pasidalyti dvasinėmis mintimis, kurios per tą laikotarpį veikė mano širdį.

Taikdarystė – tai Kristaus savybė. Taikdariai kartais vadinami naiviais arba silpnais – iš visų pusių. Tačiau būti taikdariu reiškia būti ne silpnam, bet stipriam tokiu būdu, kurio pasaulis gali nesuprasti. Taikdarystei reikia drąsos ir kompromiso, neaukojant moralinių principų. Taikdarystė – tai vadovavimas atvira širdimi, bet ne uždaru protu. Tai reiškia, kad artinamės vienas prie kito ištiestomis rankomis, ne sugniaužtais kumščiais. Taikdarystė nėra naujas, ką tik sukurtas dalykas. Jos mokė pats Jėzus Kristus tiek Biblijoje, tiek Mormono Knygoje aprašytus žmones. Po to taikdarystės mokė šių dienų pranašai nuo ankstyvųjų Sugrąžinimo dienų iki šių dienų.

Kai stengiamės tapti taikdariais, mes vykdome dievišką mylinčio Dangiškojo Tėvo vaikų užduotį. Liudiju apie Jėzų Kristų, Ramybės Kunigaikštį, gyvojo Dievo Sūnų, Jėzaus Kristaus vardu, amen.