Nuolankūs prie altorių klaups
Sudarydami ir gerbdami savo sandoras mes susiejame save su Gelbėtoju, įgydami didesnę prieigą prie Jo gailestingumo, apsaugos, pašventinimo, gydymo ir poilsio.
Ačiū chorui, už jūsų liudijimą per šią naują giesmę.
Naujoji sakramento giesmė „Bread of Life, Living Water“ pasotina mano sielą. Vienoje šios giesmės eilutėje sakoma: „Žengiu prie altoriaus aukot Jam sudužusios širdies.“
Tuos žodžius geriau suvokiau netrukus po to, kai 2015 m. mūsų šeima išvyko iš Niuberi Parko Kalifornijoje tarnauti Jutos Ogdeno misijoje. Buvau pakviestas apsilankyti Hilo oro pajėgų bazėje šalia Leitono, Jutoje. Iki tol niekada nebuvau karinėje bazėje, taip pat nebuvau sutikęs nei karo kapeliono, nei vyrų ir moterų, kurie darbuojasi tam, kad užtikrintų savo šalies saugumą ir apsaugą.
Kapelionas Harpas, kaip ir tūkstančiai kitų savanorių ir profesionalių kapelionų, tarnaujančių kalėjimuose, ligoninėse ir kariniuose objektuose visame pasaulyje, mane įkvėpė ir pakylėjo. Paskutinė mūsų stotelė karinėje bazėje buvo šventovė. Kapeliono pasiteiravau, ar jis veda pamaldas visiems žmonėms, norintiems mąstyti, melstis, medituoti ir garbinti Dievą. Jis priėjo prie priekinės koplyčios sienos ir iš už užuolaidų ištraukė kryžių. Jis pasakė, kad kryžių naudoja per protestantų ir katalikų pamaldas. Kai paklausiau, ką jis naudoja tarnaudamas mūsų broliams ir seserims žydams, jis nuėjo į kitą priekinės sienos pusę ir ištraukė Dovydo žvaigždę.
Tada paklausiau: „Ką naudojate per pastarųjų dienų šventųjų pamaldas?“ Jis atidėjo į šalį anuos simbolius ir parodė didelį medinį altorių šventovės viduryje. Jis pasakė, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai ant to altoriaus paruošia ir palaimina duoną ir vandenį. Paklausiau, ar tas didelis, rodos, pritvirtintas altorius nuimamas prieš mūsų žydų, musulmonų, katalikų ar protestantų tikėjimų brolių ir seserų pamaldas. Jis atsakė, kad altorius lieka vietoje, nes keletas tų tikėjimų taip pat vienaip ar kitaip naudoja altorių.
Abraomas pastatė aukurą, surišo savo vienintelį sūnų Izaoką ir buvo pasiruošęs jį paaukoti, bet jo ranka buvo sulaikyta, ir jis pareiškė, kaip anksčiau pareiškė Viešpats: „Aš čia“ arba „Štai aš“. Kiek kartų Didysis Aš Esu arba kuris nors iš Jo pranašų pasisiūlė: „Aš čia“ arba „Štai aš“?
Per Kalno pamokslą Gelbėtojas pakvietė mus prieš artinantis prie aukuro susitaikyti su mūsų broliais ir seserimis. Paulius mokė, kad esame „pašventinami“ prie altoriaus per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.
Pranašas Lehis „paliko savo namus […] ir savo vertingus daiktus. […] [Po to] jis pastatė aukurą […] ir atnašavo […], ir reiškė dėkingumą Viešpačiui.“
Biblija ir Mormono Knyga moko mus Dievo Sūnų garbinti prie altoriaus. Kodėl?
Mūsų pirmieji gimdytojai, Adomas ir Ieva, statė aukurus ir garbino prie jų Dievą. Po to, kai jie buvo išvaryti iš Edeno sodo ir garbino Dievą daugelį dienų, juos aplankė angelas ir uždavė širdį veriantį klausimą, kuris galėtų būti užduotas kiekvienam iš mūsų: „Kodėl atnašauji aukas Viešpačiui?“
Adomas atsakė: „Nežinau.“
Angelo atsakymas į nuolankų Adomo prisipažinimą yra pribloškiantis: „Tai yra Tėvo Viengimio […] aukos atvaizdas. Todėl viską, ką darai, tu darysi Sūnaus vardu, ir per amžius atgailausi bei šauksiesi Dievo Sūnaus vardu.“
Sakramento stalas ir šventyklos altoriai simbolizuoja Jėzaus Kristaus auką ir Jo beribį Apmokėjimą.
Sudarydami ir gerbdami savo sandoras, priimdami sakramento apeigas bažnyčioje ir endaumentą bei užantspaudavimą šventykloje, mes susiejame save su Gelbėtoju, įgydami didesnę prieigą prie Jo gailestingumo, apsaugos, pašventinimo, gydymo ir poilsio.
Gailestingumas ir apsauga per sandoras
Būdamas 15-os, paklausiau tėčio, ar galėčiau praleisti sakramento susirinkimą – tik vieną sausio sekmadienį dėl ypatingų amerikietiško futbolo rungtynių. Jis pasakė, kad esu pakankamai suaugęs, kad galėčiau pats pasirinkti, ir paprašė apsvarstyti vieną patarimą. Jis pasakė: „Jei nuspręsi sakramentą praleisti vieną kartą, bus daug lengviau jį vėl praleisti.“
Jei Gelbėtojas yra didysis sujungėjas, tai priešininkas – atskyrėjas. Šėtonas gundo mus atsiskirti nuo pašventintų garbinimo vietų ir nuo Jėzaus Kristaus apsaugos. Kai garbiname Gelbėtoją, gauname galią „judėti prieš [natūralią] pasaulio tėkmę“. Kai leisime laiką bendraudami su Juo, mums pažadama, kad „galė[sime] būti išvaduoti nuo Šėtono“. „Tada, mums laikantis sandorų, Jis apdovanoja mus savo […] stiprinančia galia.“ O, kaip aš branginu bendravimą su Gelbėtoju per sandoras, sudarytas prie šventų altorių.
Gelbėtojo amžinojo Apmokėjimo pažinimas eilutė po eilutės, priesakas po priesako yra tarsi dvasinis skiepas nuo priešininko apgaulių. Labiau tikėtina, kad jaunas vyresnysis Jagis Meksikoje, sesuo Jagi Belgijoje ir kiti misionieriai visame pasaulyje pamatys savo draugus pasiruošusius priimti krikšto ir Šventosios Dvasios dovanos palaiminimus, jei jų draugai ateis į sakramento susirinkimą per pirmąją savaitę po jų susitikimo.
Daug labiau tikėtina, kad jaunas suaugusysis iš Tongos ar Samoa bus užantspauduotas Viešpaties namuose, jei bus pasiruošęs ir gavęs endaumentą netrukus po mokyklos baigimo. Per endaumentą nariai kviečiami gyventi pagal penkis įstatymus, teikiančius jų gyvenimui galią ir apsaugą, paklusti jiems ir jų laikytis. Sudarydami sandoras su Viešpačiu užmezgame abipusį ryšį. Parodome savo lojalumą ir meilę Jam. Mūsų stiprybė ir galia auga su kiekvienu duotu ir vykdomu pažadu.
Apmąstymas ir pašventinimas
Kai nuolankiai ir simboliškai klaupiamės prie Viešpaties altorių, tai yra galimybė apmąstyti, ar „susilaikė[me] nuo savo širdžių išdidumo ir pradėjo[me] nusižeminti prieš Dievą“. Kai jaunystėje ruošdavausi išvykti iš namų su draugais, mama dažnai sakydavo: „Nepamiršk, kas esi, ir pranešk mums, kai grįši namo.“ Kai kuriais vakarais nepranešdavau, nes namo grįždavau per vėlai. Gailiuosi, kad praleidau tuos svarbius susitikimus su mama.
Dabar laukiu tų akimirkų, kai galiu susisiekti su Dangiškuoju Tėvu ir pranešti. Kasdien garbindamas Dievą atsiklaupiu pasimelsti, šalia savo lovos ar su šeima, ir įsivaizduoju save klūpantį prie altoriaus, apmąstantį ir tiriantį savo gyvenimą. Galvoju apie sakramentą, būtent duonos gabalėlius, laužomus ir plėšomus dėl mūsų, simbolizuojančius sulaužytą mūsų Gelbėtojo kūną. Prisimenu prezidento Dalino H. Oukso žodžius, kad „kiekvienas duonos gabalėlis yra unikalus, lygiai kaip ir ją valgantys yra unikalūs“. Kai atsiklaupęs meldžiuosi, galvoju, kaip galėčiau pavesti Dievui savo valią.
Vyresnysis Deividas A. Bednaris mokė, kad „sakramento apeigos yra šventas ir nuolatinis kvietimas į nuoširdžią atgailą ir dvasinį atsinaujinimą. Pats savaime sakramento priėmimas neatleidžia mūsų nuodėmių. Tačiau jei šioms šventoms apeigoms ruošimės sąmoningai ir jose dalyvausime su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia, tai mums pažadama, kad su mumis visuomet bus Viešpaties Dvasia. Šventosios Dvasios – mūsų nuolatinės bendražygės – galia galime visuomet išlaikyti savo nuodėmių atleidimą.“
Kai mudu su Eime atidžiai apžvelgiame savo gyvenimo patyrimus, mes šloviname tobulos Jėzaus Kristaus meilės ir pasiaukojimo dovaną. Taip pat matome, kaip paleistas pragaro įniršis. Kodėl galime ištverti smerkiančius žvilgsnius, nerimą, depresiją, vėžį, diabetą, patyčias internete, pavogtą tapatybę, persileidimus, kūdikio, brolio ir tėvo netektį? Todėl, kad Jėzus išgėrė iš tos baisios karčiosios taurės, rūstybės taurės – už mane, už mano šeimą, už mus visus!
Getsemanė, aut. Adamas Abramas, spausdinama gavus leidimą iš altusfineart.com ©2025.
Dėl tos „karčios taurės“, kurią Jis išgėrė Getsemanės sode, ir Jo „dar padidint[os]“ kančios ant Kalvarijos kryžiaus mes visada galime sudėti ant Viešpaties altorių tai, kas sunku, užgaulu, žiauru, tūžminga, baisu, ir būti pašventinti „Šventosios Dvasios priėmimu“.
Sesuo Patricija Holand sakė: „Šiandien iš širdies gelmių meldžiuosi už jus ir už save, kad visiškai atsiduotume, pašvęstume save ant Dievo pažadų ir ramybės altoriaus, kad ir kur būtume, kad ir ką būtume padarę.“
Gydymo ir poilsio vieta
Ateidami prie altoriaus neužsitarnaujame atlygio; mes mokomės apie dovanos Davėją. Per tą mokymąsi ir sandorinį ryšį ateina gydymas. Nefis sakė: „Jis tiek pripildė mane savo meilės, kad ji degina mano kūną.“ O mūsų mylintis Gelbėtojas kvietė: „Ar dabar nesugrįšite pas mane ir neatgailausite dėl savo nuodėmių, ir neatsiversite, kad galėčiau jus išgydyti?“
Kai dvi vyresniosios mūsų dukros Makenzi ir Ema buvo mažos, viena mėgstamiausių jų pasakų buvo Narnijos kronikos: liūtas, ragana ir drabužių spinta. Visi įsimylėjome liūtą Aslaną. Vieną įsimintiną vakarą skaitėme, kaip didysis liūtas paaukojo savo gyvybę už Edmundą. Įsimintiną, nes tėvai ir dukros verkė, kai ant Akmeninio Stalo ragana atėmė liūto gyvybę. Įsimintiną, nes, nepaisant tragedijos, viltis išliko, kol įvyko kai kas įspūdingo. Mūsų mažame miegamajame skambėjo džiaugsmo šūksniai, kai Aslanas prisikėlė ir pasakė: „Jei Ragana būtų supratusi tikrąją aukos prasmę, […] ji žinotų, kad jei nekaltas, jokios išdavystės nepadaręs savanoris mirtų vietoje išdaviko, [Akmeninis] Stalas suskiltų, o pati mirtis imtų irti.“
Jėzus Kristus užgydo visas žaizdas. Jėzus Kristus suteikia galimybę vėl gyventi.
2022 m. spalio visuotinėje konferencijoje prezidentas Raselas M. Nelsonas papasakojo apie ekskursijų grupę, ėjusią per šventyklą atvirų durų dieną. Ten buvo berniukas. Prezidentas Nelsonas mokė:
„Kai grupė įėjo į endaumento kambarį, berniukas parodė į altorių, kur žmonės atsiklaupia sudarydami sandoras su Dievu, ir pasakė: „O, tai puiku. Čia yra vieta, kur žmonės gali pailsėti šventyklos kelionėje.“
[…] Greičiausiai jis net neįsivaizdavo tiesioginio ryšio tarp sandoros su Dievu sudarymo šventykloje ir stulbinančio Gelbėtojo pažado:
„Ateikite pas mane visi, kurie triūsiate ir esate sunkiai apkrauti, ir aš jums duosiu poilsį.
Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs; […] ir jūs rasite poilsį savo sieloms.
Nes mano jungas nesunkus ir mano našta yra lengva“ [Mato 11:28–30].“
„Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“, tačiau Jis pakvietė savo mokinius – mus su jumis – prie sakramento stalo pailsėti ten su Juo. Kai nuolankieji atsiklaupia prie altorių, apstu ramybės. Mūsų Gelbėtojo rankos yra ištiestos; Jo stalas padengtas. Ateikite garbinti Dievo Sūnaus prie Jo šventųjų altorių. Jėzaus Kristaus vardu, amen.