Paprastumas Kristuje

Prieš trisdešimt trejus metus gavau pašaukimą tarnauti misionieriumi Jutos Ogdeno misijoje. Žinoma, kadangi atvykau iš Europos, kai kurios vietinės tradicijos Jutoje, tokios kaip „žalia „Jell–O“ želė su morkomis“ ir „laidotuvių bulvės“, man buvo šiek tiek neįprastos!

Tačiau man didelį įspūdį padarė daugybės šventųjų pasišventimas ir mokinystė, didžiulis Bažnyčios susirinkimus lankančių žmonių skaičius ir visavertiškai veikiančių Bažnyčios programų mastas. Misijai baigiantis, norėjau užtikrinti, kad džiaugsmas, kurį jaučiau, ir dvasinė stiprybė bei brandumas, kuriuos mačiau, būtų prieinami ir mano būsimai šeimai. Buvau pasiryžęs greitai grįžti čia ir gyventi „amžinųjų kalvų šešėliuose“.

Tačiau Viešpats turėjo kitokių planų. Pirmąjį sekmadienį namuose išmintingas vyskupas pašaukė mane tarnauti Vaikinų organizacijos prezidentu mūsų apylinkėje. Tarnaudamas šiai nuostabiai vaikinų grupei, greitai supratau, kad džiaugsmas, kurį teikia buvimas Kristaus mokiniu, yra labai mažai susijęs su bažnyčios susirinkimų dydžiu ar programų mastu.

Taigi, kai vedžiau savo gražiąją žmoną Margaretą, džiaugsmingai nusprendėme likti Europoje ir auginti šeimą gimtojoje Vokietijoje. Kartu patyrėme tai, ko prieš daugelį metų mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas: „Mūsų jaučiamas džiaugsmas yra mažai susijęs su mūsų gyvenimo aplinkybėmis ir labai susijęs su tuo, į ką yra sutelktas mūsų gyvenimas.“ Kada savo gyvenimą sutelkiame į Kristų ir Jo evangelijos žinią, galime patirti visus mokinystės palaiminimus, kad ir kur gyventume.

Tačiau kaip pasaulyje, kuris tampa vis pasaulietiškesnis, sudėtingesnis ir painesnis, kupinas skirtingų ir dažnai prieštaringų žinių bei reikalavimų, galime išvengti akių apakinimo ir širdžių užkietinimo bei susitelkti į „aiški[us] ir verting[us]“ Jėzaus Kristaus evangelijos dalykus? Sumaišties metu apaštalas Paulius davė puikų patarimą Korinto šventiesiems, primindamas jiems, kad reikia susitelkti į „paprastum[ą] Kristuje“.

Kristaus doktrina ir evangelijos įstatymas yra tokie paprasti, kad net maži vaikai gali juos suprasti. Galime pasinaudoti išperkančiąja Jėzaus Kristaus galia ir gauti visus dvasinius palaiminimus, kuriuos mums paruošė mūsų Dangiškasis Tėvas, jei tikėsime Jėzumi Kristumi, atgailausime, pasikrikštysime, būsime pašventinti Šventosios Dvasios dovana ir ištversime iki galo. Prezidentas Nelsonas šią kelionę labai gražiai apibūdino kaip „sandoros kelią“ ir tapimo „ištikimu Jėzaus Kristaus mokiniu“ procesą.

Jei ši žinia tokia paprasta, kodėl dažnai atrodo taip sudėtinga gyventi pagal Kristaus įstatymą ir sekti Jo pavyzdžiu? Gali būti, kad mes klaidingai suprantame paprastumą kaip kažką tokio, ką lengva pasiekti be pastangų ir stropumo. Sekimas Kristumi reikalauja nuolatinių pastangų ir nuolatinių pokyčių. Mums reikia „nusivilk[ti] prigimtinį žmogų […] ir tap[ti] kaip [mažam] vaik[ui]“. Tai reiškia, kad turime „pasitikė[ti] Viešpačiu“ ir atsikratyti sudėtingumo, kaip tai daro maži vaikai. Supaprastintas ir sutelktas Kristaus doktrinos taikymas padės mums rasti džiaugsmo kasdieniame gyvenime, gauti vadovavimo atliekant pašaukimus, atsakyti į sudėtingiausius gyvenimo klausimus ir įgyti stiprybės didžiausiems iššūkiams įveikti.

Bet kaip galime praktiškai pritaikyti šį paprastumą savo gyvenimo kelionėje būdami Kristaus mokiniai? Prezidentas Nelsonas priminė mums, kad stengdamiesi sekti Gelbėtoju susitelktume į „tyr[ą] ties[ą], tyr[ą] doktrin[ą] ir tyr[ą] apreiškim[ą]“. Nuolat klausiant: „Ką Viešpats Jėzus Kristus norėtų, kad daryčiau?“, atskleidžiami ypatingi nurodymai. Sekant Jo pavyzdžiu suteikiamas saugus takas per nežinomybę ir mylinti, vedanti ranka, kurios galima laikytis kiekvieną dieną. Jis – Ramybės Kunigaikštis ir Gerasis Ganytojas. Jis – mūsų Guodėjas ir Išlaisvintojas. Jis – mūsų Uola ir Priebėga. Jis – Draugas, jūsų ir mano draugas! Jis kviečia mus visus mylėti Dievą, laikytis Jo įsakymų ir mylėti savo artimą.

Kai pasirenkame sekti Jo pavyzdžiu ir judėti pirmyn tikėdami Kristų, priimti Jo Apmokėjimo galią ir prisiminti savo sandoras, meilė pripildo mūsų širdis, viltis ir gijimas pakylėja mūsų dvasią, o pyktį ir sielvartą pakeičia dėkingumas ir kantrybė laukti pažadėtų palaiminimų. Kartais mums gali tekti atsiriboti nuo nemalonios situacijos ar kreiptis profesionalios pagalbos. Tačiau visais atvejais taikydami paprastus evangelijos principus, galėsime įveikti gyvenimo iššūkius Viešpaties būdu.

Kartais nepakankamai įvertiname stiprybę, kurią gauname iš tokių paprastų dalykų kaip malda, pasninkas, Raštų studijavimas, kasdienė atgaila, kassavaitinis sakramento priėmimas ir reguliarus garbinimas Viešpaties namuose. Tačiau kai suprantame, kad mums nereikia „atlikti kok[io] didel[io] dalyk[o]“, ir susitelkiame į tyros ir paprastos doktrinos taikymą, pradedame matyti, kaip evangelija „nuostabiai veikia“ mūsų labui net pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Randame stiprybę ir „pasitikėjimą priešais Dievą“, net kai patiriame širdgėlą. Vyresnysis M. Raselas Balardas mums daug kartų priminė: „Būtent paprastume rasi[me] ramybę, džiaugsmą ir laimę.“

Taikydami paprastumą, kuris yra Kristuje, pirmenybę teikiame žmonėms, o ne procesams, ir amžiniems santykiams, o ne trumpalaikiam elgesiui. Dievo vykdomame išgelbėjimo ir išaukštinimo darbe sutelkiame dėmesį į „svarbiausi[us] dalyk[us]“, o ne pasineriame į tarnystės užduočių tvarkymą. Tampa įmanoma teikti pirmenybę tam, ką galime padaryti, o ne apsisunkinti tuo, ko negalime padaryti. Viešpats mums priminė: „Todėl nepailskite daryti gera, nes jūs dedate didelio darbo pamatą. Ir iš mažų dalykų kyla tai, kas didinga.“ Koks galingas paskatinimas darbuotis paprastai ir nuolankiai, kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės.

Mano senelė Marta Sysla buvo nuostabus pavyzdys to, kaip „nežymiais ir paprastais dalykais“ galima pasiekti didžių dalykų. Meiliai vadinome ją Oma Sysla. Oma priėmė evangeliją mažame Selbongeno kaimelyje Rytų Prūsijoje kartu su mano prosenele 1926 m. gegužės 30 d.

Marta Sysla (dešinėje) savo krikšto dieną.

Ji mylėjo Viešpatį bei Jo evangeliją ir buvo pasiryžusi laikytis sudarytų sandorų. 1930 metais ji ištekėjo už mano senelio, kuris nebuvo Bažnyčios narys. Tuomet Omai tapo neįmanoma dalyvauti bažnyčios susirinkimuose, nes mano senelio ūkis buvo labai toli nuo artimiausios bendruomenės. Tačiau ji susitelkė į tai, ką galėjo daryti. Oma toliau meldėsi, skaitė Raštus ir giedojo Sionės giesmes.

Kai kas galėtų pamanyti, kad jos tikėjimas tapo neaktyvus, bet tai toli gražu nebuvo tiesa. Gimus mano tetai ir tėvui, be kunigystės namuose, neturėdama galimybės vietoje lankytis bažnyčios susirinkimuose ar gauti apeigas, ji vėl darė, ką galėjo, sutelkdama dėmesį į tai, kad mokytų savo vaikus „melstis ir teisiai vaikščioti priešais Viešpatį“. Ji kiekvieną dieną skaitė jiems Raštus, giedojo su jais Sionės giesmes ir, žinoma, meldėsi su jais. Šimtaprocentinė į namus orientuotos Bažnyčios patirtis.

1945 metais mano senelis kariavo toli nuo namų. Priešams prisiartinus prie jų ūkio, Oma pasiėmė abu mažus vaikus ir palikusi mylimą ūkį išvyko ieškoti prieglobsčio saugesnėje vietoje. Po sunkios ir pavojingos gyvybei kelionės, 1945 m. gegužę jie pagaliau rado prieglobstį šiaurės Vokietijoje. Jie neturėjo nieko, išskyrus drabužius, kuriuos vilkėjo. Tačiau Oma ir toliau kiekvieną dieną darė tai, ką galėjo, – meldėsi su savo vaikais. Ji kiekvieną dieną kartu su jais giedojo mintinai išmoktas Sionės giesmes.

Gyvenimas buvo nepaprastai sunkus ir daugelį metų pagrindinis rūpestis buvo tiesiog užtikrinti, kad būtų ko valgyti. Tačiau 1955 m. mano tėtis, tuomet septyniolikmetis, mokėsi profesinėje mokykloje Rendsburgo mieste. Eidamas pro pastatą, jis pamatė mažą iškabą su užrašu „Kirche Jesu Christi der Heiligen der Letzten Tage“ – „Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia“. Jis pagalvojo: „Įdomu; tai motinos bažnyčia.“ Taigi, grįžęs namo, jis pasakė Omai, kad rado jos bažnyčią.

Galite įsivaizduoti, kaip ji turėjo jaustis beveik 25 metus neturėjusi ryšio su Bažnyčia. Ji buvo pasiryžusi kitą sekmadienį ten apsilankyti ir įtikino mano tėvą ją palydėti. Rendsburgas buvo daugiau nei už 32 kilometrų nuo kaimelio, kuriame jie gyveno. Tačiau tai nesutrukdė Omai apsilankyti bažnyčioje. Kitą sekmadienį ji kartu su mano tėvu sėdo ant dviračių ir nuvažiavo į bažnyčią.

Prasidėjus sakramento susirinkimui, mano tėvas atsisėdo paskutinėje eilėje, tikėdamasis, kad viskas greitai baigsis. Tai buvo Omos bažnyčia, o ne jo. Tai, ką jis pamatė, nebuvo labai įkvepiantis vaizdas: susirinkime dalyvavo tik kelios pagyvenusios moterys bei du jauni misionieriai, kurie faktiškai viską susirinkime ir darė. Bet tada jie ėmė giedoti ir giedojo tas Sionės giesmes, kurias mano tėtis girdėjo nuo vaikystės: „Šventieji, šen“, „Tėve iš dangaus tėvynės“, „Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo“. Kai jis išgirdo šią mažąją kaimenę giedant Sionės giesmes, kurias žinojo nuo vaikystės, jo širdį pervėrė ir jis iš karto be jokių abejonių suprato, kad Bažnyčia yra tikra.

Būtent pirmojo po 25 metų senelės aplankyto sakramento susirinkimo metu mano tėvas gavo asmeninį sugrąžintosios Jėzaus Kristaus evangelijos tikrumo patvirtinimą. Po trijų savaičių, 1955 m. rugsėjo 25 d., jis buvo pakrikštytas kartu su mano seneliu ir teta.

Nuo to mažyčio sakramento susirinkimo Rendsburge praėjo daugiau nei 70 metų. Dažnai galvoju, kaip Oma turėjo jaustis tais vienišais vakarais, darydama nežymius ir paprastus dalykus, kuriuos galėjo daryti, pavyzdžiui, melstis, skaityti ir giedoti. Kai šiandien stoviu čia, visuotinėje konferencijoje, kalbėdamas apie savo Omą, jos ryžtas, nepaisant sunkumų, laikytis sandorų ir pasitikėti Viešpačiu pripildo mano širdį nuolankumo ir dėkingumo ne tik už ją, bet ir už daugybę mūsų nuostabių šventųjų visame pasaulyje, kurie sudėtingomis aplinkybėmis susitelkia į paprastumą Kristuje, galbūt dabar matydami tik nedidelius pokyčius, bet tikėdami, kad kada nors ateityje įvyks dideli dalykai.

Iš patirties žinau, kad nežymūs ir paprasti evangelijos dalykai ir ištikimas susitelkimas į Kristų veda mus link tikrojo džiaugsmo, daro galingus stebuklus ir suteikia pasitikėjimo, kad visi pažadėti palaiminimai išsipildys. Tai galioja tiek jums, tiek man. Vyresniojo Džefrio R. Holando žodžiais tariant: „Vienas palaimas gauname greitai, kitas vėliau, o dar kitų negauname, kol nepatenkame į dangų; tačiau tie, kurie priima Jėzaus Kristaus Evangeliją, jas tikrai gauna.“ Ir aš apie tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.