Atsiminti aveles

Jėzus Kristus yra Gerasis Ganytojas. Jam brangus kiekvienas jo kaimenės narys. Jis rodė mums pavyzdį, kaip ganyti, ir žodžiais bei veiksmais mokė gero ganytojo savybių, įskaitant savo avelių pažinimą vardais, jų mylėjimą, paklydusių ieškojimą, maitinimą ir galiausiai parvedimą atgal namo. Jis tikisi, kad būdami jo pagalbiniais ganytojais darysime tą patį.

Apie tarnystę Viešpaties būdu galime daug ko pasimokyti iš senovės pranašo ir nuostabaus ganytojo Moronio. Jis gyveno labai sudėtingais laikais, neturėdamas mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir interneto teikiamų privalumų. Bet jam pavyko sužiūrėti aveles. Kaip tai buvo daroma? Moronio 6 skyriuje galime susipažinti su jo metodika. Ten skaitome, kad nariai „būdavo priskaičiuojami prie Kristaus bažnyčios žmonių; ir jų vardai būdavo užrašomi, idant juos atsimintų ir maitintų geruoju Dievo žodžiu, kad išlaikytų juos teisingame kelyje. […] Bažnyčia dažnai susirinkdavo pasninkauti ir melstis, ir kalbėtis vienas su kitu apie jų sielų gerovę“ (Moronio 6:4–5; kursyvas pridėtas).

Moroniui svarbiausia buvo žmonės – pavardžiui! Jis laikėsi principo skaičiuok ir prižiūrėk, kad visi būtų atsimenami. Buvo pastebimi visi, kuriems buvo sunku ar kurie nuklydo, todėl šventieji per tarybas galėdavo aptarti jų gerovės reikalus. Mūsų prašoma, kad panašiai kaip tas ganytojas, kuris, palikęs devyniasdešimt devynias (esu tikras, kad saugiai ir patikimai), nuėjo ieškoti tos vienos paklydusios (žr. Luko 15:4–7), stebėtume savo kaimenes: pastebėtume, atsimintume ir darytume tą patį.

Prisimenu, kaip vadovaudamas misijai Indijoje paklausiau vieno jauno skyriaus prezidento apie jo ateinančių metų tikslus: „Kiek vyrų parengsi gauti Melchizedeko kunigystę?“ Jis iš karto atsakė: „Septynis!“

Susimąsčiau, iš kur jis ėmė tokį labai konkretų skaičių! Man dar nespėjus sureaguoti, jis išsitraukė popieriaus lapelį su šone žemyn surašytais skaičiais nuo vieno iki septynių. Pirmose penkiose eilutėse buvo įrašyti vardai – tikrų žmonių, kuriuos jis ir jo vyresniųjų kvorumas ketino pakviesti ir paskatinti savo gyvenime patirti kunigystės palaiminimą. Žinoma, turėjau paklausti apie tuščias šeštą ir septintą eilutes. „O, prezidente, – tarė Jis, supratingai linksėdamas galva, – tikrai per pirmą metų pusmetį pakrikštysime bent du vyrus, kurie iki metų pabaigos galės gauti kunigystę.“ Šis puikus vadovas suprato skaičiuok ir prižiūrėk principą.

Savo Bažnyčią Kristus organizavo taip, kad būtų sunku pamiršti kurią nors sielą, nes kiekviena iš jų Jam yra brangi. Kiekvienas žmogus apylinkėje, nesvarbu, kokio amžiaus ar lyties, turi daugybę prievaizdų – ganytojų, kuriems pavesta juos prižiūrėti ir nepamiršti. Pavyzdžiui, kurio nors vaikino gerovei užtikrinti yra paskirta vyskupija, tarnaujantieji broliai, suaugę jaunimo patarėjai, seminarijos mokytojai, kvorumų prezidentai ir dar keletas kitų asmenų, kurie visi tarnauja kaip apsauginiai tinklai, tvirtai pritvirtinti po tuo jaunuoliu, kad jį sugautų, jei jis imtų kristi. Net jei tik vienas tinklas bus tinkamai pritvirtintas, tas vaikinas bus saugus, pastebėtas ir atsimenamas. Tačiau dažnai mes nerandame jokio tinklo. Žmonės nuolat nuklysta į miglą ir niekas to nepastebi. Tad kaip galėtume būti geresni ganytojai? Galėtume mokytis skaičiuoti ir prižiūrėti.

Bažnyčia mums parūpina įvairių ataskaitų ir priemonių, kad galėtume daryti būtent tai – atsiminti. Ketvirtinė ataskaita yra puikus pavyzdys. Ji leidžia mums suskaičiuoti kiekvieną narį ir juo pasidomėti keliskart, ir pastebėti tuos, kurie dingo arba kuriems reikia mūsų pagalbos ir meilės. Veiksmų ir pokalbių sąrašas parodo tuos, kuriems dabar pat reikia mūsų dėmesio, kaip ir šventyklos rekomendacijų būklės ir kitos ataskaitos. Šios skaičiavimo ir prižiūrėjimo priemonės leidžia mums sutelkti dėmesį į žmones. Kam reikia pašaukimo, aukštesnės kunigystės pareigybės ar pagalbos ruošiant giminės vardus į šventyklą? Kam galėtume padėti ruoštis nuolatinei misijai? Ko šį mėnesį nebuvo? Šios priemonės padeda mums atsiminti žmones.

Pažinojau šeimą iš Jungtinių Valstijų, kuri priėmė paskyrimą tarnauti Afrikoje. Pirmą sekmadienį jie įėjo į vienintelę toje šalyje bažnyčią, kurioje buvo entuziastingai sutikti. Baigiantis rytui, to vyro žmona buvo pašaukta Paramos bendrijos prezidente, o jis – Vaikinų organizacijos vadovu! Jis paklausė išsekusios išvaizdos skyriaus prezidento, kiek jie turi vaikinų. Ištikimas pirmosios kartos vadovas parodė į sakramento salės galą ir tarė: „Tuos du ten.“ Tas vyras pagrįstai buvo nusiteikęs skeptiškai, todėl pasiėmė namo to skyriaus narių sąrašą ir greitai pamatė, kad iš tikrųjų buvo 20 vaikinų. Jis grįžo pas skyriaus prezidentą ir paprašė dviejų energingų, dviem kalbomis kalbančių jaunų suaugusiųjų, kurie galėtų būti jo patarėjais, tada atsisėdo su jais ir dar dviem vaikinais, kad peržiūrėtų vardus.

Paskui tie darbštūs jaunuoliai ėmėsi darbo. Per ateinančius kelis mėnesius jie surado visus sąraše buvusius vaikinus. Vienas po kito, tos pasiklydusios avelės buvo draugiškai sugrąžintos savo bendraamžių ir maitinamos dvasiškai bei fiziškai! Per metus, bet kurį sekmadienį, vidutiniškai ateidavo 21 vaikinas. Ačiū Dievui už tuos vaikinus, kurie skaičiavo ir prižiūrėjo.

Vienas mano brangus draugas, būdamas jaunas magistrantas, su šeima persikėlė į didelį Amerikos miestą tęsti studijų. Jis buvo nedelsiant pašauktas vadovauti vyresniųjų kvorumui. Šiek tiek jaudindamasis dėl pirmo pokalbio su kuolo prezidentu, jis nusprendė pasiruošti. Kuolo prezidentui jis pasakė, kad ateinantiems metams turi tris tikslus: 1) 90 procentų tarnystės, 2) turininga evangelijos pamoka kiekvieną savaitę ir 3) gerai suplanuota kvorumo veikla kiekvieną mėnesį.

Šypsodamasis mano draugui, tas išmintingas kuolo prezidentas paklausė: „Ar galėtum paminėti kokį nors mažiau aktyvų kvorumo narį, kuriam galėtumėte padėti šiais metais nuvykti į šventyklą su savo šeima?“ Mano draugui toks klausimas buvo netikėtas. Jis gerai pagalvojo ir pasiūlė vardą. „Užsirašyk jį“, – patarė kuolo prezidentas. Tada tas patyręs vadovas pakartojo tą patį klausimą dar tris kartus ir pokalbis pasibaigė. Tas vyrukas po pokalbio išėjo pasimokęs vienos svarbiausių vadovavimo ir tarnystės pamokų. Į pokalbį jis atėjo su programomis, pamokomis ir veiklomis. O išėjo nešinas vardais! Tie keturi vardai vėliau tapo pagrindiniu jo ir kvorumo tarnystės dėmesio objektu.

Būdamas misijos vadovu vieną sekmadienio rytą lankiausi viename iš skyrių. Pastebėjau, kad to skyriaus prezidentas nuolat iš kišenės išsiimdavo lapelį ir kažką ant jo rašydavo. Nusprendžiau jo apie tai pasiteirauti po baigiamosios maldos. Susirinkimui pasibaigus, man net nespėjus pasiteirauti apie tą lapelį, skyriaus misijos vadovas pribėgo prie pakylos, kur jam lapelis buvo įteiktas. Aš greitai nusekiau paskui šį entuziastingą vadovą į jo kassavaitinį skyriaus misionieriško darbo koordinavimo susirinkimą. Prieš pradėdamas jis iš kišenės išsiėmė tą lapelį. Jame buvo surašyti sakramento susirinkime nedalyvavusių narių vardai. Per kelias minutes kiekvienas tos tarybos narys išsirinko po vieną ar du vardus ir įsipareigojo tą pačią dieną su jais susisiekti, kad išsiaiškintų, ar viskas gerai, ir praneštų, kad jų buvo pasigesta. Būtent tai yra skaičiavimas ir priežiūra.

Prisimenu vieną apygardą, esančią už kelių valandų skrydžio lėktuvu nuo artimiausios šventyklos, kurioje didžiulis dėmesys buvo skiriamas tam, kad nariai turėtų galiojančią rekomendaciją, net jei ji, greičiausiai, niekada nebus panaudota. Kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį vadovai naudodavosi skaičiavimo priemonėmis, kad suskaičiuotų savo šventyklos apdovanojimą gavusius narius. Jei jie pamatydavo, kad kuri nors rekomendacija netrukus baigs galioti, atsakingasis sekretorius suplanuodavo tos rekomendacijos atnaujinimo pokalbio laiką. Dėl žmonių, kurių rekomendacijos baigė galioti, buvo tariamasi, tada ieškoma būdų, kaip padėti jiems grįžti į sandoros kelią. Pasiteiravau, kiek iš jų šventyklos apdovanojimą gavusių narių turi galiojančią rekomendaciją. Atsakymas buvo stulbinantis – 98,6 procento. Kai pasiteiravau apie šešis, kurių rekomendacijos buvo pasibaigusios, vadovai sugebėjo pasakyti jų vardus ir paaiškinti, kokios pastangos dedamos jiems susigrąžinti!

Prieš kelerius metus mano šeima grįžo gyventi į Jungtines Valstijas. Po 26 nuostabių metų, praleistų mažesniuose, atokesniuose padaliniuose, su džiaugsmu lankėme čia esančią bažnyčią. Buvau pašauktas apylinkės misionieriumi. Turėjome puikų apylinkės misijos vadovą, užsiėmėme įdomia veikla ir mokėme nuostabius žmones. Pasiprašiau leisti man dalyvauti apylinkės tarybos susirinkime, kad galėčiau stebėti ir paprašyti jų pagalbos mūsų draugams. Nustebau, nes buvo kalbama tik apie artėjančią apylinkės veiklą. Vėliau aš kreipiausi į apylinkės misijos vadovą ir išsakiau nuomonę, kad jis neturėjo galimybės grįžti ir atsiskaityti apie mūsų žmones. Kaip jis į tai atsakė? „Ai, niekada nepavyksta atsiskaityti.“

Tai palyginau su vienu skyriaus tarybos susirinkimu Lahore, Pakistane, kuriame dalyvavau vos keliomis savaitėmis anksčiau. Toji grupelė susėdo aplink nedidelį stalą ir kalbėjo tik apie žmones. Apie vardus. Kiekvienas vadovas atsiskaitė už savo prievaizdavimą ir žmones bei šeimas, kuriomis rūpinosi. Visi turėjo galimybę išsakyti savo mintis, kaip geriausia būtų galima palaiminti tuos, apie kuriuos kalbama. Buvo sudaryti planai ir paskirtos užduotys. Kokia puiki skaičiavimo ir priežiūros pavardžiui pamoka iš mūsų pirmosios kartos brolių ir seserų.

Jėzaus Kristaus Bažnyčioje buvę ir esami pranašai bei mūsų Gelbėtojo pavyzdys mus mokė, kaip tarnauti. Imame vardus, atsimename ir tariamės dėl sielų gerovės. Tai darantys vadovai niekada nepritrūks darbotvarkės punktų savo tarybos posėdžiams! Skaičiavimo ir priežiūros principas tikrai veikia. Tai Viešpaties būdas. Galime tai daryti geriau. Dievui, kuris sukūrė Visatą ir valdo viską, šis darbas – Jo darbas ir šlovė – yra labai asmeniškas. Taip turėtų būti ir kiekvienam iš mūsų kaip įrankiams Jo rankose Jo nuostabiame išgelbėjimo ir išaukštinimo darbe. Realių žmonių gyvenime įvyks stebuklų. Jėzaus Kristaus vardu, amen.