Išbandytas ir sustiprintas Kristuje

Mano brangūs broliai ir seserys, mums susitinkant jaučiu Viešpaties meilę. Man garbė kalbėti jums. Meldžiu, kad Dvasia nuneštų į jūsų širdis tai, ką Viešpats norėtų, kad išgirstumėte, – kur kas daugiau nei žodžius, kuriuos kalbėsiu.

Kadaise, savo studijų metais, siekiau perprasti fiziką ir matematiką. Jaučiausi priblokštas. Pasijutau bandąs išmokti tai, kas yra už mano galimybių ribų. Kuo labiau jaučiausi priblokštas, tuo mažiau jaučiausi pajėgus toliau stengtis. Tas nusivylimas skatino mane manyti, kad mano pastangos beveik bergždžios. Pradėjau galvoti mesti tai ir imtis ko nors lengvesnio.

Jaučiausi silpnas. Kai pasimeldžiau, pajutau tylų Viešpaties patikinimą. Pajutau, kaip Jis sakė mano protui: „Aš bandau tave, bet aš su tavimi.“

Tuomet nesupratau visko, ką tie žodžiai reiškia. Bet supratau, ką daryti, ir ėmiausi darbo.

Tolesniais metais mąstydamas ir darbuodamasis, supratau šią padrąsinančią Raštų žinią: „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina.“

Supratau, kad mano sunkumai studijuojant fiziką iš tiesų buvo Viešpaties dovana. Jis mane mokė, kad su Jo pagalba galėčiau padaryti tai, kas atrodė neįmanoma, jei tikėčiau, kad Jis man padės. Per šią dovaną Viešpats stengėsi mane išbandyti ir sustiprinti.

Žodis išbandyti turi keletą reikšmių. Ką nors išbandyti reiškia ne vien tai patikrinti. Tai gali reikšti sustiprinti. Pavyzdžiui, išbandyti plieną reiškia jį apkrauti. Karščio, tempimo ir gniuždymo apkrovos didinamos tol, kol išaiškinamos ir pagerinamos jo savybės. Tokie bandymai plieno nesusilpnina. Per juos jis tampa tuo, kuo galima pasitikėti, tuo, kas yra pakankamai stiprus, kad atlaikytų didesnes apkrovas.

Panašiai Viešpats išbando mus, kad sustiprintų. Tas išbandymas ateina ne tada, kai tai lengva ar patogu. Jis ateina akimirkomis, kai jaučiamės apkrauti daugiau, nei manėme galintys pakelti. Viešpats moko, kad turime toliau augti ir niekada nepavargti stengtis, niekada nepasiduoti ir neatlyžti.

Kai ir toliau tikime Jėzų Kristų – net tuomet, kai užduotis mums atrodo neįvykdoma, – tampame dvasiškai stipresni. Ši tiesa pabrėžiama šventuosiuose Raštuose.

Pavyzdžiui, pranašas Moronis buvo tokiu būdu išbandytas ir sustiprintas. Paskutinius metus jis nugyveno vienas. Jis parašė, kad neturi draugų, kad jo tėvas nužudytas, kad jo liaudis sunaikinta. Priešai jį medžioja, kad nužudytų.

Tačiau Moronis nenusiminė. Vietoj to ant plokštelių jis išraižė savo liudijimą apie Jėzų Kristų žmonėms, kurių jis nepamatys, įskaitant palikuonis žmonių, kurie norėjo jį nužudyti. Jis rašė mums. Jis žinojo, kad kai kurie šaipysis iš jo žodžių. Jis žinojo, kad kai kurie juos atmes. Tačiau jis toliau rašė.

Moronio tikėjimas per jo išbandymą buvo ištaurintas ir sustiprintas. Jis tapo tyresnis. Jo žodžiuose slypi galia to, kuris ištikimai ištvėrė iki galo. Tą galią galime pajusti skaitydami jo liudijimą:

„Dabar aš, Moronis, rašau šį tą, kas man atrodo tinkama; ir aš rašau savo broliams lamanitams; ir norėčiau, jog jie žinotų, kad praėjo daugiau kaip keturi šimtai dvidešimt metų nuo tada, kai buvo duotas ženklas apie Kristaus atėjimą.

Ir po to, kai jums pasakysiu keletą raginimo žodžių, aš užantspauduosiu šituos metraščius.

Štai norėčiau paraginti jus, kad juos skaitydami, – jei tokia bus Dievo išmintis, kad juos skaitytumėt, – prisimintumėte, koks gailestingas buvo Viešpats žmonių vaikams nuo Adomo sukūrimo net iki pat to laiko, kada gausite juos, ir apmąstytumėte tai savo širdyse.

Ir norėčiau jus paraginti, kad gavę juos, paklaustumėte Dievą, Amžinąjį Tėvą, Kristaus vardu, argi jie nėra tikri; ir jei paklausite nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų, jis apreikš jums apie jų tiesą Šventosios Dvasios galia.

Ir Šventosios Dvasios galia jūs galite pažinti tiesą apie viską.“

Moronio liudijimas buvo ištaurintas vienatvėje, bet jis skaisčiai šviečia, kad vestų kartų kartas ieškoti Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus.

Kitas Mormono Knygos pranašas Jokūbas dar vaikystėje buvo išbandytas ir sustiprintas per suspaudimus ir daug sielvarto. Tačiau jo tėvas Lehis jį mokė, kad per jo išbandymus Dievas jį palaimins.

„Ir štai savo vaikystėje dėl savo brolių grubumo tu iškentėjai suspaudimus ir daug sielvarto.

Tačiau, Jokūbai, mano pirmagimi tyruose, tu pažįsti Dievo didybę; ir jis pašvęs tavo suspaudimus tavo naudai.

Todėl tavo siela bus palaiminta, ir tu saugiai gyvensi su savo broliu Nefiu; ir savo dienas praleisi tarnaudamas savo Dievui. Todėl žinau, kad esi išpirktas dėl tavo Išpirkėjo teisumo; nes pamatei, kad laiko pilnatvėje jis ateina atnešti išgelbėjimo žmonėms.“

Pranašas Džozefas Smitas buvo išbandomas ir stiprinamas kalėdamas Liberčio kalėjime. Iš sielvarto gelmių pranašas Džozefas sušuko:

„O Dieve, kur tu? […]

Kaip ilgai tavo ranka bus sulaikyta?“

Viešpats Džozefo kančioje matydamas pašventinantį jo gero ištvėrimo poveikį, atsakė:

„Mano sūnau, ramybė tavo sielai; pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką;

ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse; tu triumfuosi virš visų savo priešų.“

Didžiausias išbandymo ir stiprinimo pavyzdys buvo parodytas per Gelbėtojo Apmokėjimą. Jis paėmė ant savęs pasaulio nuodėmes. Jis nešė mūsų skausmus ir sielvartus. Jis išgėrė karčiąją taurę. Jis pasirodė esąs ištikimas visada.

Dėl savo šlovingo Apmokėjimo Jėzus Kristus gali mus sustiprinti mūsų išbandymų metu. Jis žino, kaip mums pagelbėti, nes Jis patyrė visus iššūkius, kuriuos kada nors patirsime mirtingajame gyvenime. „Jis paims ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas […], kad Jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse.“

Žinome, kad Getsemanės sode Gelbėtojas prašė Tėvą, kad, jei įmanoma, tie išbandymai Jį aplenktų, bet tada dar pridūrė, kad jei tai Tėvo valia, Gelbėtojas ją įvykdys. Kitaip tariant, Gelbėtojas patyrė net abejones ir netikrumą, bet tikėjo savo Dangiškuoju Tėvu.

Broliai ir seserys, jūsų išbandymas ir stiprinimas gali būti kitoks nei Moronio, Jokūbo ar pranašo Džozefo. Tačiau jis tikrai bus. Jis gali ateiti tyliai, per šeiminio gyvenimo išmėginimus. Jis gali ateiti per ligą, nusivylimą, sielvartą ar vienatvę.

Liudiju, kad tokios akimirkos nereiškia, jog Viešpats jus apleido. Greičiau jos reiškia, kad Jis myli jus pakankamai, kad jus ištaurintų ir sustiprintų. Jis daro jus pakankamai stiprius, kad galėtumėte nešti amžinojo gyvenimo naštą.

Jei tarnaudami liksime ištikimi, Viešpats mus ištaurins. Jis mus sustiprins. Ir vieną dieną pažvelgsime atgal ir pamatysime, kad būtent tie išbandymai buvo Jo meilės įrodymas. Pamatysime, jog Jis formavo mus, kad galėtume stovėti su Juo šlovėje. Apaštalas Paulius savo gyvenimo pabaigoje pareiškė: „Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą.“

Liudiju, kad Dievas pažįsta jus. Jis žino, su kokiais išmėginimais susiduriate. Jis yra su jumis. Jis jūsų nepaliks. Liudiju, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Jis yra mūsų stiprybė, mūsų Išpirkėjas, mūsų viltis. Jei Juo pasikliausime, Jis suteiks mums pakankamai dvasinės galios, kad ištvertume kiekvieną išmėginimą, kurį esame pašaukti patirti. Tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.