Žinokite, kas iš tiesų esate
Nepriklausomai nuo to, kur esame mokinystės kelyje, mūsų gyvenimas iš esmės pasikeis, jei geriau suprasime, kas iš tikrųjų esame.
Prieš kelerius metus tarnaudama misijoje mūsų dukra išgyveno nepaprastą patyrimą. Jai leidus, pasidalysiu ištrauka iš to, ką ji mums parašė tą savaitę:
„Vakar viena grįžtanti narė paprašė mūsų kuo greičiau atvykti. Atvažiavusios radome ją nevaldomai raudančią ant grindų. Per ašaras sužinojome, kad ji neteko darbo, bus iškeldinta iš buto ir vėl taps bename.“
Mūsų dukra tęsė: „Pradėjau skubiai naršyti Raštus, bandydama rasti ką nors – bet ką, kas jai padėtų. Ieškodama tobulos eilutės, pagalvojau: „Ką aš darau? Kristus to nedarytų. Tai nėra problema, kurią galėčiau išspręsti, bet šiai tikrai Dievo dukrai reikia mano pagalbos.“ Taigi, užverčiau Raštus, atsiklaupiau šalia jos ir laikiau ją, ir tol verkėme kartu, kol ji buvo pasirengusi atsistoti ir susidurti su šiuo išbandymu.“
Po to, kai ši moteris buvo paguosta, mūsų dukra pasitelkė Raštus, kad pamėgintų padėti jai suprasti savo dieviškos vertės realumą ir mokytų ją vienos iš pagrindinių mūsų egzistencijos tiesų – kad esame mylimi Dievo sūnūs ir dukterys, Dievo, kuris, kai kenčiame, suteikia tobulą užuojautą ir yra pasirengęs mums padėti, kai vėl atsistojame.
Pastebėtina, kad pirmasis doktrinos punktas, kurio moko mūsų misionieriai, yra tai, kad Dievas yra mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas. Kiekviena tolesnė tiesa remiasi pamatiniu supratimu, kas iš tikrųjų esame.
Visuotinė Pradinukų organizacijos prezidentė Siuzana H. Porter mokė: „Kai žinote ir suprantate, kaip stipriai esate mylimas kaip Dievo vaikas, tai viską pakeičia. Tai pakeičia, ką manote apie save suklydę. Tai pakeičia, kaip jaučiatės užklupus sunkumams. Tai pakeičia jūsų požiūrį į Dievo įsakymus. Tai pakeičia jūsų požiūrį į kitus ir į savo gebėjimą ką nors pakeisti.“
Šis pasikeitimas matomas skaitant apie Mozės patirtį kalbantis su Dievu akis į akį. Pokalbio metu Dievas ne kartą mokė Mozę apie jo dievišką paveldą, sakydamas: „Moze, … tu esi mano sūnus.“ Dievas paaiškino, kad Mozė buvo panašus į Jo Viengimį. Mozė aiškiai suprato, kas esąs, kokį darbą turėjo atlikti ir kad turi mylintį Dangiškąjį Tėvą.
Po šio patyrimo atėjo priešininkas jo gundyti ir nedelsdamas kreipėsi į jį sakydamas: „Moze, žmogaus sūnau.“ Tai įprastas ir pavojingas įrankis priešininko arsenale. Nors mūsų Dangiškasis Tėvas nuolat ir su meile primena mums, kad esame Jo vaikai, priešininkas visada mėgins apibūdinti mus pagal mūsų silpnybes. Tačiau Mozė jau žinojo esąs daugiau nei „žmogaus sūnus“. Jis pareiškė Šėtonui: „Kas tu? Nes štai, aš esu Dievo sūnus.“ Panašiai, kai susiduriame su mirtingojo gyvenimo iššūkiais arba kai mums atrodo, kad kas nors mėgina mus apibūdinti pagal mūsų silpnybes, turime tvirtai žinoti, kas iš tikrųjų esame. Turime siekti patvirtinimo vertikaliai, o ne horizontaliai. Tai darydami mes taip pat galėsime drąsiai skelbti: „Aš esu Dievo vaikas.“
Pasaulinėje dvasinėje valandėlėje jauniems suaugusiesiems mūsų mylimas prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Taigi, kas jūs esate? Visų pirmiausia ir svarbiausia – esate Dievo vaikas, sandoros vaikas ir Jėzaus Kristaus mokinys. Kai priimsite šias tiesas, mūsų Dangiškasis Tėvas padės jums pasiekti galutinį tikslą – amžiną gyvenimą Jo šventoje akivaizdoje.“
Neatsitiktinai tikėtina, kad dažniausiai kartojamoje Raštų eilutėje Dievas primena mums apie mūsų ryšį su Juo. Iš visų vardų, kuriais galėtų būti vadinamas sakramento maldoje, Jis prašė Jį vadinti Dievu, Amžinuoju Tėvu.
Kai išties žinosime, kas esame, tvirčiau tikėsime, kad mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas paruošė mums planą, kaip grįžti vėl gyventi su Juo. Vyresnysis Patrikas Kyronas mokė: „Gražus mūsų Tėvo planas, būtent Jo „nuostabus“ planas, yra skirtas parvesti jus namo, o ne tam, kad jūsų neprisileistų. […] Dievas nepaliaujamai jūsų ieško.“ Akimirką pagalvokite apie tai – mūsų visagalis mylintis Tėvas „nepaliaujamai jūsų ieško“.
Nepriklausomai nuo to, kur esame mokinystės kelyje, mūsų gyvenimas iš esmės pasikeis, jei geriau suprasime, kas iš tikrųjų esame. Norėčiau pasiūlyti du būdus, kaip galime pagilinti šį supratimą.
Pirmas būdas – malda
Žemiškąją tarnystę pradėjęs Gelbėtojas buvo vedamas į tyrus „būti su Dievu“. Galbūt turėtume pakeisti savo mąstyseną ir ne vien sakyti maldos žodžius, bet skirti pakankamai laiko, kad iš tikrųjų kasdien bendrautume ir „būt[ume] su Dievu“.
Pastebėjau, kad mano maldų kokybė gerėja, kai skiriu kelias minutes pasiruošti kalbėtis su Tėvu. Raštai mums rodo, kad tai yra veikiantis modelis. Ar tai būtų Džozefas Smitas, ar Helamano sūnus Nefis, ar Enosas, visi mąstė ir galvojo prieš Raštuose aprašytą bendravimą su Dievu. Enosas sakė, kad jo siela alko, kai tėvo žodžiai jam įsismelkė giliai į širdį. Kiekvienas šių pavyzdžių mus moko, kad turime dvasiškai pasiruošti kasdieniam „[pabuvimui] su Dievu“.
Nefitams Gelbėtojas nurodė: „Kada meldiesi, įeik į savo kambarėlį ir uždaręs savo duris melskis savo Tėvui.“
Ar tai būtų kažkoks kambarėlis, ar miegamasis, svarbiausia susirasti tokią vietą, kur galėtumėte pabūti vieni ir melstis, leisti savo sielai nurimti ir pajusti „ramaus tylaus balso“ raginimus. Pasiruošti galime apmąstydami, už ką esame dėkingi, kokius klausimus ar nuogąstavimus norėtume pateikti mūsų Tėvui. Turėtume stengtis ne mechaniškai melstis, bet kalbėtis su Tėvu ir, jei įmanoma, garsiai.
Suprantu, kad gyvenimiškame chaose, kai raminame vaikučius ar bėgiojame tarp susitikimų, galbūt neturime prabangos tyliai užsidaryti kambarėlyje ir apmąstydami pasiruošti, tačiau tos tylios, greitos ir skubios maldos gali būti daug prasmingesnės, jei anksčiau tą dieną stengėmės „[pa]būti su Dievu“.
Galbūt yra jau seniai nesimeldusių arba tokių, kurie nejaučia, kad jų maldos girdimos. Pažadu jums, kad Dangiškasis Tėvas jus pažįsta, myli ir nori išklausyti. Jis nori bendrauti su jumis. Jis nori, kad neužmirštumėte, kas esate.
Vyresnysis Džefris R. Holandas neseniai mokė: „Nesvarbu, kiek meldžiatės, melskitės daugiau. Kad ir kaip stipriai melstumėtės, melskitės stipriau.“
Be to, kad dažniau ir karščiau melsimės, kasdieninis Mormono Knygos studijavimas ir garbinimas šventykloje taip pat padės mūsų protus paruošti apreiškimui. Jei stengsimės gerinti bendravimą su Dangiškuoju Tėvu, Jis palaimins mus, kad labiau jaustumės esą Jo vaikai.
Antras būdas – pažinkite, kad Jėzus yra Kristus
Didžiausia Dangiškojo Tėvo meilės mums, Jo vaikams, išraiška yra ta, kad Jis atsiuntė savo Sūnų, mūsų asmeninį Gelbėtoją, kad padėtų mums grįžti namo. Todėl turime pažinti Jį.
Prieš daugelį metų, tarnaudamas kuolo prezidentu, pateikiau rekomendaciją vienam broliui tarnauti apeigų tarnautoju šventykloje. Paaiškinęs, koks nuostabus apeigų tarnautojas jis būtų, netyčia paspaudžiau „Nerekomenduoju“ ir pateikiau tokią rekomendaciją. Negalėdamas šio pranešimo atšaukti, paskambinau šventyklos prezidentui ir pasakiau: „Padariau baisią klaidą.“ Nedvejodamas šis gerasis šventyklos prezidentas atsakė: „Prezidente Erai, nėra nieko, ką padarėte, kas negalėtų būti jums atleista ir galiausiai ištaisyta.“ Kokia nuostabi tiesa. Iš tiesų Jėzus Kristus yra „galingas išgelbėti“.
2019 metais iš esmės pasikeitė su šventyklos rekomendacija susiję klausimai. Anksčiau buvo klausiama, ar turite liudijimą apie Jėzaus Kristaus, kaip Gelbėtojo ir Išpirkėjo, vaidmenį. Dabar klausiama, ar turite liudijimą apie Jo, kaip jūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo, vaidmenį. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas veikia ne tik kitiems; jis veikia jums ir man. Jis yra mano Gelbėtojas. Jis yra jūsų Gelbėtojas. Asmeniškai. Tik per Jį galime sugrįžti būti su mūsų Tėvu.
Taigi, broliai ir seserys, ieškokime Jo. Tyrinėkime Jo dievišką ryšį su Tėvu ir kiekvienu iš mūsų. Patirkime išperkančios meilės giesmę, kuri per mūsų Išpirkėją ateina mums visiems asmeniškai, kai atgailaujame. Pažinę tą, „kuris yra galingas išgelbėti“, suvoksime, kad mes, kaip Dievo vaikai, esame Jo džiaugsmas, Jo dėmesio centras ir iš tiesų kiekvienas esame vertas būti išgelbėtas.
Liudiju, kad turime mylintį Dangiškąjį Tėvą. Kai šią amžinąją tiesą sužinome per galingą maldą, asmeninį apreiškimą ir atėjimą pas Jėzų Kristų, dabar ir visada galime drąsiai skelbti: „Aš esu Dievo vaikas.“ Jėzaus Kristaus vardu, amen.