Dievo meilė

Vieną vasarą, keliaudama toli nuo namų, mūsų šeima praleido naktį miegodama po atviru giedru dangumi. Virš mūsų buvo aiškiai matomas didingasis Paukščių Takas, pilnas nesuskaičiuojamų žvaigždžių, o retkarčiais ir krintančių žvaigždžių. Žavėdamiesi Dievo kūrinijos didybe jautėme pagarbų ryšį su Juo. Mūsų maži vaikai, užaugę Honkonge, iki tol nieko panašaus nebuvo patyrę. Jie nekaltai paklausė, ar namuose gyvenome po tuo pačiu dangumi. Stengiausi jiems paaiškinti, kad dangus buvo tas pats, bet oro ir šviesos tarša toje vietoje, kur mes gyvenome, neleido mums matyti tų žvaigždžių, nors jos ten buvo.

Raštai mus moko, kad „tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, parodo tai, ko nematome“. Nors dezorientuojantys trikdžiai ir pasaulio pagundos temdo mūsų dvasinį regėjimą, kai panaudojame tikėjimą Dievu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi, gauname aiškų patikinimą, kad Jie tikri ir kad Jiems rūpime.

Mormono Knygoje pranašas Lehis matė „medį, kurio vaisius buvo trokštinas, kad padarytų žmogų laimingą“, ir buvo „saldžiausias iš visų“. Kai jis paragavo to vaisiaus, jo siela prisipildė didelio džiaugsmo ir jis norėjo, kad vaisiaus paragautų ir jo šeima. Sužinome, kad šis medis simbolizuoja „Dievo meilę“ ir, kaip ir Lehis, mes taip pat galime gauti džiaugsmingą liudijimą apie Dievą, kai pakviečiame Jį į savo gyvenimą.

Jėzus Kristus įkūnija Dangiškojo Tėvo meilę mums. Per savo apmokančiąją auką Jis paėmė ant savęs mūsų nuodėmes ir buvo sumuštas už mūsų nedorybes. Jis asmeniškai nešė mūsų širdgėlas, pakėlė mūsų sielvartus ir paėmė ant savęs mūsų skausmus ir ligas. Jis mums paguosti atsiunčia Šventąją Dvasią, o Dvasios vaisiai yra džiaugsmas, ramybė ir tikėjimas, pripildantys mus vilties ir meilės.

Nors Dievo meilė pasiekiama visiems, daugelis jos nuoširdžiai ieško, o kiti trokšta pajusti Dievo meilę, bet netiki, kad jos nusipelno. Kai kurie desperatiškai bando į ją įsikibti. Raštai ir Viešpaties pranašas mus moko, kad galime nuolat patirti Dievo meilę, kai per Jėzaus Kristaus malonę pakartotinai atgailaujame, nuoširdžiai atleidžiame, stengiamės laikytis Jo įsakymų ir nesavanaudiškai tarnaujame kitiems. Dievo meilę jaučiame, kai darome tai, kas mus priartina prie Jo, pavyzdžiui, kasdien su Juo bendraujame melsdamiesi ir studijuodami Raštus, ir nustojame daryti tai, kas mus tolina nuo Jo, pavyzdžiui, kai būname išdidūs, vaidingi ir maištaujame.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas kvietė mus „padedant Gelbėtojui […] iš savo gyvenimo pašalinti senas griuvenas“ ir „atidėti į šalį kartėlį“. Jis paragino mus „veiksmingiau sustiprinti savo dvasinį pamatą, sutelkiant savo gyvenimą į [Gelbėtoją] ir į Jo šventyklos apeigas bei sandoras“. Jis pažadėjo, kad „laikydamiesi šventyklos sandorų, įgyjame daugiau galimybių naudotis Viešpaties stiprinančia galia. […] Labai gausiai patiriame tyrą Jėzaus Kristaus ir mūsų Dangiškojo Tėvo meilę!“

Turiu draugą, kuris buvo palaimintas nuostabia šeima ir perspektyvia karjera. Tai pasikeitė, kai dėl ligos jis nebegalėjo dirbti, o po to buvo skyrybos. Nuo to laiko ėjo sunkūs metai, tačiau jį palaikė meilė savo vaikams ir su Dievu sudarytos sandoros. Vieną dieną jis sužinojo, kad jo buvusi sutuoktinė dar kartą susituokė ir paprašė atšaukti jų užantspaudavimą šventykloje. Jis buvo sunerimęs ir sutrikęs. Ramybės ir supratimo jis ieškojo Viešpaties namuose. Kitą dieną po jo apsilankymo iš jo gavau tokią žinutę:

„Praėjusį vakarą šventykloje išgyvenau nuostabų patyrimą. Manau, buvo akivaizdu, kad vis dar jaučiau nemažai pasipiktinimo. […] Žinojau, kad turiu pasikeisti, ir visą savaitę meldžiausi, kad tai padaryčiau. […] Praėjusį vakarą šventykloje tiesiogine prasme pajutau, kaip Dvasia pašalino pasipiktinimą iš mano širdies. […] Išlaisvinimas iš jo atnešė didžiulį palengvėjimą. […] Nuo manęs buvo nuimta grėsminga fizinė našta.“

Nors mano draugas vis dar išgyvena sunkumus, jis brangina tai, ką patyrė Viešpaties namuose, kur išlaisvinanti Dievo meilės galia padėjo jam pasijusti arčiau Dievo, optimistiškiau žvelgti į gyvenimą ir mažiau nerimauti dėl savo ateities.

Patyrę Dievo meilę, galime lengvai nešti savo naštas ir kantriai bei džiugiai paklusti Jo valiai. Pasitikime, kad Dievas atsimins savo sandoras su mumis, aplankys mus mūsų suspaudimuose ir išvaduos mus iš vergijos. Taip pat trokšime jaučiamu džiaugsmu dalytis su savo šeima ir artimaisiais. Kaip ir Lehio šeimos atveju, kiekvienas žmogus turi valios laisvę ir gali pasirinkti, ar valgyti vaisiaus, ar ne, tačiau mes galime mylėti, dalytis ir kviesti taip, kad mūsų mylimieji galėtų jausti Dievo meilę.

Kad padėtume kitiems pajusti Dievo meilę, turime ugdyti savyje Kristaus savybes, tokias kaip nuolankumas, tikroji meilė, atjauta bei kantrybė, ir padėti atgręžti kitus į Gelbėtoją laikantis dviejų didžiųjų įsakymų mylėti Dievą ir mylėti savo artimą.

Vienam mūsų sūnui paauglystėje sunkiai sekėsi pritapti prie kitų ir jausti savigarbą. Mudu su žmona meldėmės, kad žinotume, kaip jam padėti, ir buvome pasiryžę padaryti viską, ko tik Viešpats norėtų, kad padarytume. Vieną dieną pajutau raginimą savo vyresniųjų kvorumo prezidento pasiteirauti, ar jis žino ką nors, kam reikia pagalbos ir ką galėčiau aplankyti drauge su savo sūnumi. Kiek pamąstęs jis paprašė mūsų aplankyti rimtų sveikatos problemų turinčią moterį ir, skyriaus prezidentui leidus, kas savaitę nunešti jai sakramentą. Nudžiugau, bet ir susirūpinau, kaip mano sūnus reaguos į šį savaitinį įsipareigojimą.

Per pirmą apsilankymą mums gėlė širdį dėl šios brangios moters, nes ji nuolat jautė skausmą. Ji buvo labai dėkinga už sakramentą ir mums patiko bendrauti su ja ir jos vyru. Po kelių apsilankymų, vieną sekmadienį, buvau išvykęs ir negalėjau lydėti savo sūnaus, bet priminiau jam apie mums duotą pavedimą. Grįžęs namo nekantravau išgirsti, kaip praėjo tas apsilankymas. Mano sūnus atsakė, kad nemano, jog jo bendraklasiai turi galimybę užsiimti tokiais šauniais dalykais ir paaiškino, sakydamas, kad su savimi atsivedė savo brolį į pagalbą ir kad sakramentas praėjo sklandžiai, tačiau ši brangi sesuo visą savaitę liūdėjo, nes buvo pasikvietusi drauges į namus žiūrėti filmų, tačiau jos vaizdo grotuvas neveikė. Mano sūnus pasakė, kad paieškojęs internete nustatė problemą ir ją išsprendė vietoje. Jis jautėsi naudingas, laimingas ir nusipelnęs pasitikėjimo padaryti tai, kas praskaidrino jos dieną. Jis jautė Dievo meilę sau.

Jei, nepaisant visų pastangų, gyvenimas yra apsiniaukęs, jei jaučiate, kad jūsų maldos neišklausomos arba negalite jausti Dievo meilės, žinokite, kad visos jūsų pastangos svarbios ir, kaip kad virš mūsų yra žvaigždės, taip tikrai Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus jus pažįsta, girdi ir myli.

Kartą, kai Jo mokiniai buvo bangų blaškomoje valtyje, Gelbėtojas priėjo prie jų vandeniu ir patikino sakydamas: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!“ Kai Petras norėjo eiti pas Gelbėtoją vandeniu, Jėzus pamojo jam sakydamas: „Ateik!“ Ir kai Petras neišlaikė dėmesio ir ėmė skęsti, Gelbėtojas tuojau pat ištiesė ranką, kad jį sugautų, ir nuvedė jį į saugią vietą sakydamas: „Mažatiki, ko suabejojai?“

Kai gyvenime susiduriame su priešpriešiniais vėjais, ar esame pasiryžę būti džiugūs ir drąsūs? Kaip galime atminti, kad Gelbėtojas mūsų neapleidžia ir kad Jis yra šalia mūsų galbūt mums dar neatpažįstamais būdais? Ar esame pasiryžę eiti pas Jį tikėdami, ypač kai prieš mus esantis kelias atrodo neįveikiamas? Ir kokiais būdais Jis pakelia mus į saugią vietą, kai pasimetame? Kaip galime dėl kiekvienos minties ištikimai žvelgti į Jį, be abejonės ar baimės?

Jei norite gyvenime stipriau jausti Dievo meilę, kviečiu jus apsvarstyti šiuos dalykus:

• Pirma, dažnai stabtelėkite, kad prisimintumėte, jog esate Dievo vaikas, ir pagalvotumėte, už ką esate dėkingi.

• Antra, kasdien melskitės, prašydami Dangiškojo Tėvo padėti jums sužinoti, kam iš jus supančių reikia pajusti Jo meilę.

• Trečia, nuoširdžiai paklauskite, ką galite padaryti, kad padėtumėte tam žmogui pajusti Dievo meilę.

• Ir ketvirta, nedelsiant veikite pagal gautą įkvėpimą.

Jei nuolat melsimės ir prašysime dėl kitų, Dievas parodys žmones, kuriems galime padėti. O jei veiksime neatidėliodami, galėsime tapti priemone, per kurią Jis atsako į jų maldas. Tai darydami, laikui bėgant sulauksime atsakymų į savo maldas ir jausime Dievo meilę savo pačių gyvenime.

Prieš kelis mėnesius keliaudami Vietname mudu su žmona skridome lėktuvu, kuris pakilo per smarkią audrą. Turbulencija buvo stipri, pro langą matėsi tamsūs debesys, smarkus lietus ir žaibavimas. Po ilgo ir neramaus kilimo mūsų lėktuvas pagaliau pakilo virš audros debesų ir atsivėrė šis šlovingas vaizdas. Mums dar kartą buvo priminta apie mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų ir mes pajutome didžiulę Jų meilę mums.

Brangūs draugai, kaip žmogus, patyręs Dievo meilę, džiaugsmingai liudiju, kad Gelbėtojas Jėzus Kristus yra Dievo meilė. Jo meilė mums yra tobula, asmeniška ir nuolatinė. Ištikimai sekdami Juo, prisipildykime Jo meilės ir būkime švyturiai, vedantys kitus į Jo meilę. Jėzaus Kristaus vardu, amen.