Mano meilė Gelbėtojui yra atsakymas į mano „kodėl“

Ar kada atkreipėte dėmesį, kad mūsų brangus pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, nuolatos mus kviečia ką nors daryti? Žinome, kad jis kvietė mus studijuoti ir apmąstyti pastarosiose dviejose konferencijose išsakytas žinias. 2024 m. balandį jis sakė: „Tikiuosi, kad ateinančiais mėnesiais pakartotinai studijuosite šios konferencijos žinias.“ Vėliau, 2024 m. spalį jis sakė: „Raginu jus studijuoti [kalbėtojų] pranešimus. Per ateinančius šešis mėnesius naudokite juos kaip lakmuso popierėlį tiesai ir netiesai nustatyti.“

Šiuos kvietimus galime papildyti pranašiškais kvietimais, kuriuos gauname savo gyvenime, ypač tais, kuriuos gavome pastaraisiais metais. Galbūt manome, kad šie kvietimai yra dar vienas dalykas, kurį turime įtraukti į savo būtinų darbų sąrašą vien dėl to, kad mus pakvietė ar paprašė. Bet ar to užtenka?

Mąstydamas apie šį ir visus gautus kvietimus, prisiminiau kai ką, ką sužinojau ir dėl ko seniai apsisprendžiau. Stengiuosi tai daryti, nes man tai yra svarbu, kadangi myliu Jį – myliu mūsų Gelbėtoją. Tai yra tikroji ir svarbiausia priežastis, kodėl aš darau tai, ką darau, ir su tuo yra susijusi mano meilė jums, mano brangūs broliai ir seserys.

Kaip jūsų brolis tikiuosi, kad mano žodžius priimsite kaip nuoširdų kvietimą stengtis išnaudoti galimybę susieti viską, ką darome, su mūsų meile Gelbėtojui.

Tai padės mums suprasti tikrąsias „kodėl“ priežastis visko, ką mes, kaip Gelbėtojo mokiniai, darome. Tai padės mums stiprinti mūsų sandorinį ryšį su Dievu, suprasti Jo dieviškąsias ir amžinąsias tiesas, Jo amžinąsias ir absoliučias tiesas, kurios niekada nesikeičia. Tokias amžinąsias tiesas kaip „nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.

Įdomu tai, kad kartais dėl to, jog nuolatos darome ką nors, kas virto tradicija, mes leidžiame toms tradicijoms ar veikloms valdyti mūsų pastangas stiprinti tikėjimą į Jėzų Kristų. Atrodo, jog tai darome todėl, kad darėme daugybę metų, neatsižvelgdami į veiksmų įtaką mūsų sandoriniam ryšiui su Gelbėtoju.

Mūsų pasaulyje mes paprastai susitelkiame tik į veiksmą ir į nuolatinį užduočių atlikimą ir tikslus. Dvasinėje srityje turėtume išnaudoti galimybę neapsiriboti vien darbų atlikimu ar tikslų siekimu, o suprasti, kodėl juos darome. Jei sugebame suprasti ir susieti, kad mūsų veiksmų priežastis susijusi su mūsų meile Gelbėtojui ir mūsų Dangiškajam Tėvui, pasinaudodami šiomis galimybėmis, suprasime, kad, nors daryti teisius darbus, pavyzdžiui, rengti Bažnyčios veiklas ar palaikyti tradicijas – ir tinkamai tai atlikti, – yra gerai, tačiau, kai tai susiejame su „kodėl“, esame palaiminti supratę priežastį. Tai nebus tik gerų darbų darymas ar jų atlikimas teisingai; mes taip pat tai padarysime tinkamai.

Pavyzdžiui, kai užsibrėžiate tikslą skaityti Raštus, nuoširdžiai melstis arba paruošti veiklą savo šeimai ar apylinkei, ar tikrasis tikslas yra tiesiog atlikti šias užduotis? O gal šie veiksmai yra jūsų turimos priemonės ir įrankiai tikrajam tikslui pasiekti? Ar tikslas yra tik surengti veiklą, nes tai darėme daugelį metų, o vėliau pažymėti sąraše, kad ją atlikome? O gal, dar kartą, tai yra priemonės, kurias naudojame, kad mokytumės, jaustume ir užmegztume ryšį su Gelbėtoju?

Prašau, nesupraskite neteisingai mano minties dėl veiklų ir tradicijų ar tikslų išsikėlimo ir didelių pastangų jiems pasiekti; tame nėra nieko blogo. Tačiau kviečiu jus atverti savo širdis ir protus galimybei ir palaiminimui suprasti, kodėl tai darome ir kaip praktikuojame mūsų religiją.

Geriausias į Kristų orientuotų tradicijų pavyzdys yra iššūkis, kurį Pirmosios Prezidentūros vardu mums visiems pasiūlė prezidentas Dalinas H. Ouksas. Prezidentas Ouksas sakė: „Įžengę į šiuos naujus metus ruoškimės Velykoms, kada bus švenčiama Jėzaus Kristaus apmokančioji auka. Nesvarbu, kuo kiti tiki ar ką daro. Gyvojo Gelbėtojo prisikėlimą turėtume švęsti studijuodami Jo mokymus ir padėdami Velykų tradicijoms įsitvirtinti visoje mūsų visuomenėje, o ypač mūsų pačių šeimose.“ Kaip matote, tai nėra tik kvietimas laikytis tradicijų. Vietoje to, mes šias tradicijas naudojame kaip priemones daugiau sužinoti apie Gelbėtoją ir atminti Jo prisikėlimą.

Kuo geriau galėsime susieti priežastį su mūsų meile Gelbėtojui, tuo daugiau galėsime gauti to, ko mums reikia ar ko siekiame. Prezidentas Nelsonas sakė: „Kad ir kokių klausimų ar problemų kiltų, atsakymą visada rasite Jėzaus Kristaus gyvenime ir mokymuose.“ Jis toliau kvietė: „Sužinokite daugiau apie Jo Apmokėjimą, meilę, gailestingumą, doktriną ir sugrąžintą gydymo ir tobulėjimo Evangeliją. Atsigręžkite į Jį! Sekite Juo!“

Apmąstykite tai savo širdyse ir protuose: ar tikite, kad prezidento Nelsono kvietimo tikslas yra padėti mums sudaryti būtinų darbų sąrašą, dėl kurio sukaupsime daugiau žinių ir atliksime užduotis, kad galėtume pažymėti darbų sąraše jo kvietimą kaip atliktą? Galbūt jis kviečia mus apsvarstyti šių amžinųjų tiesų ir principų aspektus kaip galimybę suprasti „kodėl“ ir susieti Gelbėtojo sandorinę meilę mums su mūsų visą gyvenimą trunkančia mokinystės kelione?

Norėčiau pailiustruoti principą, kurį bandau nusakyti. Vienas, tikriausiai ekstremalus, pasirinkimas būtų perskaityti visas visuotinės konferencijos kalbas iš karto, o tada, baigus skaityti, pažymėti šį kvietimą savo darbų sąraše kaip atliktą ir su tuo, ką sužinojau skaitydamas, nieko daugiau nedaryti. Suprantu, kad tai ekstremalus atvejis, bet jis realus. Tikriausiai daugelis iš mūsų esame kažkur tarp šio varianto ir idealo.

Kvietimas yra studijuoti ir apmąstyti visuotinės konferencijos žinias, ir remtis jomis, kad išsiaiškintume bei suprastume, ką kiekvienas iš mūsų galime daryti, kad patobulėtume.

Priimdami kvietimą ir suprasdami „kodėl“, turėsime daugiau galimybių priartėti prie Gelbėtojo. Pradėsime suprasti, kad dėl to, jog mylime Gelbėtoją, norime daugiau sužinoti apie Jį studijuodami gyvų pranašų žodžius. Ir kadangi mylime savo artimą, dalysimės pranašų, regėtojų ir apreiškėjų mokymais su kitais, pradėdami nuo savo artimųjų.

Abiem atvejais jūs elgiatės teisiai. Pirmojo tikslas, atrodytų, yra panaudoti priemones, kurias mums davė Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas ir kuriomis buvo dalijamasi per visuotinę konferenciją. Antrasis variantas apima didžiulį palaiminimą įgyti įžvalgų apie esmines priežastis ir siūlo kelią suprasti amžinąją tiesą bei palaiminimus, pažadėtus visiems, kurie mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus mokymus ir gyvenimą paverčia svarbiausiu savo gyvenimo dalyku.

Broliai ir seserys, viliuosi, kad galite pajausti bei pamatyti, kaip svarbu yra susieti mūsų veiksmus su mūsų meile Gelbėtojui. Globalizuotame pasaulyje daugybė balsų bandys jus paveikti ir, jei įmanoma, skatins jus patikėti, kad kai kurios esminės sugrąžintosios Jėzaus Kristaus evangelijos tiesos yra nereikalingos. Šie balsai pradeda nuo esminės tiesos, kad šiomis paskutinėmis dienomis reikia sugrąžinimo, įskaitant būtinybę turėti Dievo karalystę žemėje, kuriai atstovauja atkurta Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.

Galbūt išgirsite balsus, tvirtinančius, kad pakanka tik supratimo ar asmeninio ryšio su Gelbėtoju ir kad religija ar atkurtoji Bažnyčia yra nereikalinga ar nesvarbi. Kviečiu jus neskubėti daryti išvadų ar net neprarasti imuniteto šioms klaidinančioms idėjoms ir būti greitiems prisiminti, ką Gelbėtojas mums kalbėjo ir ko mokė nuo senovės laikų – pradedant nuo Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus meilės mums iki mūsų meilės ryšio su Jais, kaip priežasties Jais sekti.

Dievas Tėvas ir Jo Sūnus nužengė ir nurodė Džozefui Smitui atkurti Jėzaus Kristaus Bažnyčią ir pradėti laikų pilnatvės evangelijos laikotarpį, Jo Karalystę žemėje. Todėl Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Dangiškojo Tėvo sukurta priemonė sudaryti sandoras, kurių dėka galėsime grįžti namo. Taigi mums reikia daugiau nei tik asmeninio ryšio su Dangiškuoju Tėvu ir Jo Sūnumi; mums reikia būtinų kunigystės apeigų, per kurias su Jais sudarome sandoras. Tai sukuria sandorinį ryšį su Jais ir suteikia mums prieigą prie Jų sandorinės meilės, kad pasiektume aukščiausią šlovės karalystę, paruoštą visiems tiems, kurie yra atsidavę ir ištikimi savo sandoroms.

Visa savo sielos galia liudiju mūsų Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, tikrumą ir šventumą. Jis myli jus. Jis taip pat žino, kas vyksta jūsų gyvenime. Jo rankos yra plačiai ištiestos, kviečiančios: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.“

Myliu Gelbėtoją, o mano meilė Jam yra atsakymas į mano klausimą „kodėl“. Jėzaus Kristaus vardu, amen.