Jūsų atgaila Jėzų Kristų ne apsunkina, bet džiugina

Prieš kelerius metus, keliaudama į Floridą, sėdėjau lauke ir skaičiau knygą. Jos pavadinimas leido suprasti, kad, nors dabar nesame tobuli, vis vien pateksime į dangų. Praeidama viena moteris paklausė: „Ar manote, kad tai įmanoma?“

Sumišusi pakėliau akis ir tada supratau, kad ji klausia apie knygą, kurią skaičiau. Pasakiau šį tą kvailo: „Dar taip toli neperskaičiau, bet pasakysiu jums, kaip ji baigsis.“

O, kaip norėčiau grįžti laiku atgal! Pasakyčiau jai: „Taip. Tai įmanoma! Nes dangus skirtas ne žmonėms, kurie buvo tobuli, bet tiems, kuriems buvo atleista, kurie vėl ir vėl rinkosi Kristų.“

Šiandien noriu kalbėti tiems iš mūsų, kurie kartais galvojame: „Atgaila ir atleidimas, atrodo, padeda visiems, tik ne man.“ Tiems, kurie tyliai svarstote: „Kadangi darau vis tas pačias klaidas, galbūt man tiesiog nelemta pasikeisti.“ Tiems, kuriems, kaip ir man, pasitaiko dienų, kai sandoros kelias pasidaro toks status, kad atrodo, lyg būtų sandoros kalnas!

Australijoje nuostabus misionierius, vyresnysis Ganga iš Fidžio atsisveikindamas liudijo ir dalijosi panašiais jausmais: „Žinau, kad Dievas mane myli, tačiau kartais svarstau, ar Dievas žino, kad aš Jį myliu? Nes nesu tobulas, ir vis klystu.“

Tame viename švelniai įkyriame klausime vyresnysis Ganga tiksliai apibendrino tai, dėl ko dažnai nerimavau. Gal ir jūs svarstote: „Aš taip stengiuosi, bet ar Dievas žino, kaip smarkiai? Kai nusidedu, ar Dievas žino, kad vis vien Jį myliu?“

Man liūdna pripažinti, bet savo santykius su Gelbėtoju vertinau pagal tai, kaip tobulai gyvenau. Maniau, kad paklusnus gyvenimas reiškia, jog man nereikės atgailauti. Kai klysdavau, o tai nutikdavo kiekvieną dieną, atsitraukdavau nuo Dievo galvodama: „Jis greičiausiai manimi labai nusivylė.“

Tai paprasčiausiai nėra tiesa.

Supratau, kad, jei laukiate, kol būsite pakankamai švarūs ar tobuli, kad ateitumėte pas Gelbėtoją, jūs liekate nesupratę pačios esmės!

Kas, jei apie įsakymus ir paklusnumą galvotume kitaip?

Liudiju, kad, nors Dievas mato mūsų paklydimus, Jam labiau rūpi, kas nutinka mums padarius klaidą. Ar vėl atsigręšime į Jį? Ar išlaikysime šį sandoros ryšį?

Galbūt esate girdėję Viešpaties žodžius: „Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų“, ir jautėtės sugniuždyti, nes nesilaikėte visų įsakymų. Leiskite priminti jums, kad atgaila – taip pat įsakymas! Tiesą pasakius, Raštuose tai turbūt dažniausiai kartojamas įsakymas.

Savo monologe: „O, kad būčiau angelas ir galėčiau pasiekti savo širdies troškimą, […] ir šaukti atgailą kiekvienai liaudžiai“, pabrėždamas mūsų klaidas, Alma nesiekė mus sugėdinti. Jis norėjo skelbti atgailą, kad šiame pasaulyje jūs ir aš galėtume išvengti kančių. Viena iš priežasčių, kodėl Alma nekentė nuodėmės, yra ta, kad ji sukelia mums skausmą.

Kartais turiu atminti, arba užsirašyti ant kaktos, kad įsakymai – tai kelias, vedantis nuo skausmo. Atgaila taip pat. Mūsų pranašas sakė: „Gelbėtojas myli mus visada, bet ypač tada, kai atgailaujame.“

Tad, kai Viešpats sako: „Atgailaukite, atgailaukite“, įsivaizduokite Jį sakantį: „Myliu tave. Myliu tave.“ Įsivaizduokite, kad Jis maldauja jūsų palikti skausmą sukeliantį elgesį, kviesdamas jus žengti iš tamsos ir atsigręžti į Jo šviesą.

Mano dukters Karlės apylinkėje naujas kunigas, atsiklaupęs palaiminti sakramento, užuot pasakęs „kad jie darytų tai atminti tavo Sūnaus kraują“, netyčia pasakė: „kad jie darytų tai atminti tavo Sūnaus meilę“. Tų žodžių tiesai palietus Karlės širdį, jos akyse susitelkė ašaros.

Mūsų Gelbėtojas buvo pasiryžęs iškęsti savo Apmokėjimo skausmus, nes Jis jus myli. Tiesą pasakius, jūs – Jam „prider[ėjęs] džiaugsmas“, kai Jis kentėjo.

Kvietimas atgailauti – tai Dievo meilės išraiška.

Savąją parodome į šį kvietimą atsakydami „Taip“.

Įsivaizduokite savo mėgstamiausią Kristų vaizduojantį paveikslą. Dabar įsivaizduokite, kad Jis plačiai ir džiugiai šypsosi kaskart jums naudojant Jo dovaną, nes Jis yra „tobul[as] vilties skaistum[as]“.

Taip, jūsų atgaila Jėzų Kristų ne apsunkina, bet džiugina.

Mokykime to!

Nes atgaila – tai geriausia žinia!

Sandoros kelyje liekame ne todėl, kad niekada nesuklystame. Šiame kelyje liekame kasdien atgailaudami.

Ir, kai atgailaujame, Dievas atleidžia negėdydamas mūsų, nelygindamas su kuo nors kitu, nepriekaištaudamas, kad tai tas pats, dėl ko atgailavome praėjusią savaitę.

Jis džiaugiasi kaskart matydamas mus ant kelių. Jis gėrisi mums atleisdamas, nes esame jam pasigėrėtini!

Ar nejaučiate, kad tai tiesa?

Tad kodėl mums taip sunku patikėti?!

Šėtonas, didysis kaltintojas ir apgavikas, naudoja gėdą, kad atitolintų mus nuo Dievo. Gėda – tai tokia sunki tamsa, kad, jei galėtume išimti ją iš savo kūno, galima būtų ją pasverti arba pajusti jos sunkumą.

Gėda – tai balsas, kuris jus muša sakydamas: „Ką sau manei?“, „Ar kada nors gali padaryti ką nors teisingai?“

Gėda mums nesako, kad padarėme klaidą, ji sako, kad mes esame mūsų klaida. Galbūt net galite išgirsti: „Slėpkis.“ Kaltintojas daro viską, ką gali, kad tik išlaikytų sunkumą krūtinėje, sakydamas, kad kaina per didelė, kad bus lengviau, jei tai liks tamsoje, jis pašalina bet kokią viltį.

Šėtonas – tai vilties vagis.

Jums reikia tai išgirsti, todėl garsiai pasakysiu šiuos žodžius: jūs nesate tas balsas galvoje ar klaida, kurią padarėte. Jums taip pat reikėtų tai pakartoti garsiai. Pasakykite Šėtonui: „Ne šiandien.“ Liepkite jam eiti šalin nuo jūsų.

Pajauskite tą trauką, dievišką gėlą, kuri atgręžia jus į Gelbėtoją, ir stebėkite, kaip Jo malonė ateina į jūsų ir jūsų artimųjų gyvenimą. Pažadu, kad tą akimirką, kai drąsiai atnešime Jam sudužusią širdį, Jis iškart bus šalia.

Jei matytumėte skęstantį žmogų, ar neištiestumėte rankos, kad jį išgelbėtumėte? Ar galite įsivaizduoti, kad Gelbėtojas atstums jūsų ištiestą ranką? Įsivaizduoju Jį neriantį į vandenį, nusileidžiantį žemiau visko ir iškeliantį mus, kad galėtume įkvėpti gaivaus oro! Niekas negali panerti giliau, nei pasiekia Kristaus šviesa.

Gelbėtojas visada yra šviesesnis nei gėdos tamsa. Jis niekada nesumenkins jūsų vertės. Tad atidžiai stebėkite.

• Įsivaizduokite, kad ši ranka – tai vertė.

• O ši – paklusnumas. Galbūt nubudę šįryt prasmingai pasimeldėte ir studijavote Raštus, kad išgirstumėte Dievo balsą. Priėmėte teisingus sprendimus ir su aplinkiniais elgiatės taip, kaip tai darytų Kristus. Klausotės visuotinės konferencijos! Jūsų paklusnumas yra čia!

• Arba viskas nesiklostė taip gerai. Pastaruoju metu jums sunkiai sekėsi daryti visus tuos mažus ir paprastus dalykus, kad prisijungtumėte prie dangaus. Priėmėte sprendimų, kuriais nesididžiuojate.

• Kur jūsų vertė? Ar ši ranka bent kiek pajudėjo?

Jūsų vertė nėra surišta su paklusnumu. Jūsų vertė nuolatinė, ji niekada nekinta. Dievas jums suteikė ją, ir nei jūs, nei kas nors kitas negalite nieko padaryti, kad tai pakeistumėte. Taip, tiesa, kad paklusnumas atneša palaiminimus. Bet vertė nėra vienas jų. Nesvarbu, kur jus nuvedė jūsų sprendimai, „Dievo akyse [jūsų vertė visada] yra didžiulė“.

Nors ir klystu, noriu išlaikyti sandoros ryšį su Kristumi. Pasakysiu jums, kodėl.

Augdama lankiau šuolių į vandenį pamokas ir supratau, kad teisėjai, vertindami nėrimą, stebi, kaip jis atliekamas. Ar nėrimas buvo tobulai vertikalus, ištemptais pirštais ir su mažai purslų? Tada jie daro šį tą nepaprasto. Jie vertina sudėtingumo lygį.

Kiekvienas nardo pagal savo sudėtingumo lygį. O Gelbėtojas yra vienintelis, kuris žino jūsų nėrimo sudėtingumą. Noriu ryšio su vieninteliu asmeniu, kuris mane supranta, pažįsta mano širdį ir žino, kaip smarkiai stengiuosi!

Jis žino, kokios tamsios miglos nusileidžia ant visų mūsų, keleivių, ir kad mūsų kelionė veda palei nešvarumų upę, todėl, net jei laikomės geležinės lazdos, būsime purslų aptaškyti.

Atėjimas pas Kristų tai tarsi sakymas: „Ar tu man padėsi?“, su viltimi, apreikštu patikinimu, kad Jo rankos visada ištiestos į tave. Tikiu, kad šis naujas požiūris į atgailą reiškia, jog, nors dar nepaklūstame tobulai, dabar bandome paklusti prieraišiai pasirinkdami vėl ir vėl likti, nes mylime Jį.

Prisimenate karaliaus Benjamino žmones, kurie buvo nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera? Ar manote, kad jie, susikrovę savo palapines ir grįžę namo, niekada nepadarė klaidų? Žinoma, kad ne! Skirtumas tas, kad jie daugiau nebenorėjo nusidėti. Jie pakluso prieraišiai! Jų širdys buvo atgręžtos į Dievą ir suderintos su Juo, kai jiems buvo sunku!

Kartą paplūdimyje pamačiau į vėją skriejantį paukštį, mosuojantį sparnais taip smarkiai, kone beprotiškai, tačiau liekantį toje pačioje vietoje. Tada aukščiau pamačiau kitą paukštį. Jis pagavo kylančio oro srovę ir, nepaisydamas vėjo, lengvai sklendė. Toks skirtumas tarp bandymo padaryti tai patiems ir atsigręžimo į mūsų Gelbėtoją, leidžiant Jam pakelti mus „su išgydymu po [Jo] sparnais“.

Paskutinį kartą bendraudami su kiekvienu misionieriumi kaip Australijos misijos vadovai, kalbėjome apie 3 Nefio 17 skyrių, kuriame pasakojama apie šalia Gelbėtojo susirinkusius žmones, galėjusius girdėti Jį meldžiantis už juos. Klausėme: „Jei galėtum girdėti Gelbėtoją meldžiantis už tave, kaip manai, ką Jis sakytų?“

Jų atsakymai buvo labiausiai Dvasios paveikta patirtis mano gyvenime. Kiekvienas iš tų misionierių stabtelėdavo, akyse pasirodydavo ašaros, kai primindavome jiems: „Gelbėtojas žino, kokį sudėtingumo lygį patiri. Jis tai jautė!“

Štai ką tie misionieriai tyliai ir švelniai liudijo. Viena sesuo sakė: „Jėzus pasakytų Tėvui: ji daro viską, ką gali. Žinau, kaip smarkiai ji stengiasi.“ Kitas vyresnysis pasakė: „Dėl to, kas nutiko jo gyvenime, didžiuojuosi juo.“

Pabandykime tai. Šį vakarą, prieš melsdamiesi, įsivaizduokite Jėzų Kristų šalia. Jis – jūsų Užtarėjas pas Tėvą. Savęs paklauskite: „Ką mano Gelbėtojas apie mane pasakytų Tėvui?“

O tada patylėkite.

Išgirskite balsą, sakantį gera apie jus, Gelbėtojo, jūsų puikiausio draugo, ir Dangiškojo Tėvo, kuris visada šalia, balsą. Atminkite, kad ir kas nutiktų, Jų meilė ir jūsų vertė visada didžiulė!

Stovėdama čia liudiju, kad Jėzus Kristus dovanoja šviesą tiems, kurie atsidūrė tamsoje. Tad tomis dienomis, kai jaučiate, kad balsas sako jums, kad turite slėptis, užsidaryti vienas tamsiame kambaryje, kviečiu jus būti drąsius ir tikėti Kristų! Eikite ir įjunkite šviesą – tobulą vilties skaistumą.

Užlieti Jo šviesos, pamatysite aplink žmones, kurie taip pat vieniši, tačiau dabar, kai šviesu, jūs ir jie stebėsitės: „Kodėl taip bijojome tamsos? Ir kodėl taip ilgai joje likome?“

„Lai šviesos Viešpats nuolat apglėbia jus savo rankomis, guodžia ir myli.“ Tad nuolat mylėkime Jį vėl ir vėl pasirinkdami Jį. Jėzaus Kristaus vardu, amen.