Asmeninis pasiruošimas susitikti su Gelbėtoju

Mano brangūs broliai ir seserys, praeitą spalį prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Dabar laikas jums ir man pasiruošti antrajam mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, atėjimui.“ Kai prezidentas Nelsonas kalba apie antrąjį atėjimą, jis visada tai daro džiugiai ir optimistiškai. Tačiau neseniai viena pradinukė man pasakė, kad jai darosi neramu, kai užsimenama apie antrąjį atėjimą. Ji sakė: „Aš bijau, nes prieš Jėzui vėl ateinant atsitiks blogų dalykų.“

Taip gali jaustis ne tik vaikai. Geriausias patarimas jai, jums ir man – vadovautis Gelbėtojo mokymais. Jo nurodymai nėra nei paslaptingi, nei sudėtingi. Kai jų laikomės, mums nereikia bijoti ar nerimauti.

Baigiantis žemiškajai Jėzaus Kristus tarnystei, Jo buvo paklausta, kada Jis vėl ateis. Atsakydamas trimis palyginimais, užrašytais Mato 25 skyriuje, Jis mokė, kaip pasiruošti susitikti su Juo, – ar per Jo antrąjį atėjimą, ar tada, kai paliksime šį pasaulį. Šie mokymai yra labai svarbūs, nes asmeninis pasiruošimas susitikti su Juo yra svarbiausias gyvenimo tikslas.

Pirmiausia Gelbėtojas papasakojo palyginimą apie dešimt mergaičių. Šiame palyginime dešimt mergaičių ėjo į vestuvių puotą. Penkios išmintingai pasiėmė aliejaus savo žibintams užpildyti, o penkios kvailai to nepadarė. Kai buvo paskelbta, kad ateina jaunikis, kvailosios mergaitės išėjo pirkti aliejaus. Kai jos grįžo, buvo per vėlu – durys į puotą buvo užrakintos.

Norėdamas mums padėti, Jėzus pažymėjo tris palyginimo elementus. Jis paaiškino:

„Ir tą dieną, kai aš ateisiu savo šlovėje, išsipildys palyginimas, kurį aš sakiau apie dešimt mergelių.

Nes tie, kurie yra išmintingi ir priėmė tiesą, ir pasitelkė Šventąją Dvasią savo vadovu, ir nebuvo apgauti, – iš tiesų sakau jums: jie […] išlaikys tą dieną.“

Kitaip tariant, jiems nereikia bijoti ar nerimauti, nes jie išgyvens ir klestės. Jie tai įveiks.

Jei esame išmintingi, mes priimame tiesą priimdami Jėzaus Kristaus evangeliją per kunigystės apeigas ir sandoras. Paskui stengiamės išlikti verti to, kad Šventoji Dvasia visada būtų su mumis. Šį gebėjimą turime įgyti individualiai ir asmeniškai, lašas po lašo. Nuoseklūs, asmeniniai, privatūs pamaldumo veiksmai kviečia Šventąją Dvasią mus vesti.

Trečiasis Jėzaus pažymėtas elementas yra apgaulės vengimas. Gelbėtojas įspėjo:

„Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų.

Daug kas ateis mano vardu ir sakys: „Aš esu Kristus“, – ir daugelį suklaidins.“

Gelbėtojas žinojo, kad apsimetėliai bandys suklaidinti net išrinktuosius ir kad daugelis mokinių bus apgauti. Neturėtume nei tikėti tais, kurie melagingai teigia turį dieviškus įgaliojimus, nei eiti į metaforiškas dykumas ar slaptus kambarius, kad mus mokytų apsimetėliai.

Mormono Knyga mus moko, kaip galime atskirti apgavikus nuo mokinių. Mokiniai visada skatina tikėti Dievą, tarnauti Jam ir daryti gera. Nebūsime apgauti, kai ieškosime ir klausysime patarimų patikimų asmenų, kurie patys yra ištikimi Gelbėtojo mokiniai.

Apgaulės taip pat galime išvengti reguliariai garbindami šventykloje. Tai padeda mums išlaikyti amžinąją perspektyvą ir apsaugo mus nuo poveikių, galinčių išblaškyti ar nukreipti nuo sandoros kelio.

Esminė minėto palyginimo apie dešimt mergaičių pamoka yra ta, kad esame išmintingi, kai priimame evangeliją, stengiamės, kad Šventoji Dvasia būtų su mumis, ir vengiame apgaulės. Penkios išmintingos mergaitės negalėjo padėti toms, kurios neturėjo aliejaus; niekas kitas už mus negali priimti evangelijos, pasitelkti Šventąją Dvasią vadovu ir išvengti apgaulės. Tai turime padaryti patys.

Tada Gelbėtojas papasakojo palyginimą apie talentus. Šiame palyginime vyras trims tarnams davė skirtingas pinigų, vadinamų talentais, sumas. Vienam tarnui jis davė penkis talentus, kitam – du, o trečiam – vieną. Laikui bėgant pirmieji du tarnai padvigubino tai, ką buvo gavę. Tačiau trečiasis tarnas tiesiog užkasė savo talentą. Abiem tarnams, kurie padvigubino jiems duotus talentus, tas vyras tarė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“

Tada vyras barė talentą užkasusį tarną kaip blogą ir tingų. Iš šio tarno buvo atimtas talentas, ir jis buvo išmestas lauk. Tačiau, jei šis tarnas būtų padvigubinęs talentą, jis būtų gavęs tokį pat pagyrimą ir apdovanojimą kaip ir kiti tarnai.

Vienas iš šio palyginimo pamokymų yra tas, kad Dievas tikisi, jog mes išaukštinsime mums duotus gebėjimus, bet Jis nenori, kad mes lygintume savo gebėjimus su kitų gebėjimais. Panagrinėkime šią įžvalgą, kurią pateikė XVIII a. chasidų rabinas Zusja iš Anipolio. Zusja buvo garsus mokytojas, kuris artėjant mirčiai pradėjo baimintis. Jo mokiniai paklausė: „Mokytojau, kodėl tu drebi? Nugyvenai gerą gyvenimą; Dievas tikrai tau gausiai atlygins.“

Zusja atsakė: „Jei Dievas manęs paklaus: „Zusja, kodėl tu nebuvai kaip Mozė?“, aš atsakysiu: „Todėl, kad nesuteikei man sielos didybės, kurią suteikei Mozei.“ Jei stosiu priešais Dievą ir Jis paklaus: „Zusja, kodėl tu nebuvai kaip Saliamonas?“, aš atsakysiu: „Todėl, kad nesuteikei man Saliamono išminties.“ Bet ką aš pasakysiu, jei stosiu priešais savo Kūrėją ir Jis paklaus: „Zusja, kodėl nebuvai Zusja? Kodėl nebuvai tuo žmogumi, kuriuo daviau tau gebėjimą būti?“ Štai dėl ko aš drebu.“

Iš tiesų Dievas nusivils, jei nesiremsime Gelbėtojo nuopelnais, gailestingumu ir malone, kad padidintume Dievo mums suteiktus gebėjimus. Jis tikisi, kad su Jo meilinga pagalba tapsime geriausia savo versija. Tai, kad pradžioje galime turėti skirtingus gebėjimus, Jam nesvarbu. Ir mums tai neturėtų būti svarbu.

Galiausiai Gelbėtojas papasakojo palyginimą apie avis ir ožius. Kai Jis sugrįš savo šlovėje, „Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis Jis pastatys dešinėje, o ožius – kairėje.“

Tie, kurie buvo Jo dešinėje, paveldėjo Jo karalystę, o tie, kurie buvo kairėje, paveldo negavo. Nulėmė tai, ar jie pavalgydino Jį, kai Jis buvo alkanas, pagirdė Jį, kai Jis buvo ištroškęs, priėmė Jį, kai Jis buvo keleivis, aprengė Jį, kai Jis buvo nuogas, ir aplankė Jį, kai Jis sirgo ar buvo įkalintas.

Visi – tiek buvę Jo dešinėje, tiek buvę Jo kairėje – apstulbo. Jie klausinėjo, kada gi jie Jį pavalgydino, pagirdė, aprengė ar aplankė, kai Jam to reikėjo. Atsakydamas Gelbėtojas tarė: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“

Šio palyginimo žinia aiški: kai tarnaujame aplinkiniams, tarnaujame Dievui; kai netarnaujame, nuviliame Jį. Jis tikisi, kad naudosime savo dovanas, talentus ir gebėjimus Dangiškojo Tėvo vaikų gyvenimui laiminti. Dieviškąjį postūmį tarnauti kitiems iliustruoja XIX a. suomių poeto Juhano Liudvigo Runebergo parašyta poema. Vaikystėje su broliais ir seserimis ne kartą girdėjau tą poemą „Ūkininkas Pavas“. Poemoje aprašomas neturtingas ūkininkas Pavas, kuris su žmona ir vaikais gyveno centrinėje Suomijoje. Kelerius metus iš eilės dauguma jo pasėlių buvo naikinami pavasarinio potvynio, vasaros krušos ar ankstyvų rudens šalnų. Kiekvieną kartą, kai gaudavo menką derlių, ūkininko žmona aimanuodavo: „Pavai, Pavai, tu senas nelaimėli, Dievas mus apleido.“ Pavas savo ruožtu stoiškai atsakydavo: „Sumaišyk žievę su ruginiais miltais ir iškepk duonos, kad vaikai neliktų alkani. Aš daugiau dirbsiu, kad nusausinčiau pelkėtus laukus. Dievas mus bando, bet Jis mus aprūpins.“

Kiekvieną kartą, kai derlius būdavo nuniokotas, Pavas liepdavo žmonai padvigubinti žievės kiekį, kurį ji įmaišydavo į miltus, kad apsigintų nuo bado. Taip pat jis daugiau dirbo: kasė griovius, kad nusausintų žemę ir sumažintų savo laukų jautrumą pavasario liūtims ir ankstyvoms rudens šalnoms.

Po daugelio vargo metų Pavas pagaliau nuėmė gausų derlių. Jo žmona džiūgavo: „Pavai, Pavai, dabar laimingi laikai! Laikas išmesti žievę ir kepti duoną tik iš rugių.“ Bet Pavas iškilmingai paėmė žmonos ranką ir tarė: „Sumaišyk miltus perpus su žieve, nes mūsų kaimyno laukus nuniokojo šalna.“ Pavas paaukojo savo ir savo šeimos derlių, kad padėtų nukentėjusiam ir skurstančiam kaimynui.

Gelbėtojo palyginimas apie avis ir ožius moko, kad turime naudotis mums suteiktomis dovanomis – laiku, talentais ir palaimomis – tam, kad tarnautume Dangiškojo Tėvo vaikams, ypač labiausiai pažeidžiamiems ir vargstantiems.

Mano kvietimas minėtai nerimaujančiai pradinukei ir kiekvienam iš jūsų yra toks: sekite Jėzumi Kristumi ir pasitikėkite Šventąja Dvasia kaip brangiu draugu. Pasikliaukite tais, kurie jus myli ir kurie myli Gelbėtoją. Siekite Dievo vadovavimo, kad išvystytumėte savo unikalius gebėjimus ir padėtumėte kitiems, net kai tai nelengva. Taip pasirengsite susitikti su Gelbėtoju ir galėsite būti džiugūs ir optimistiški, kaip prezidentas Nelsonas. Taip padėsite pasauliui pasiruošti antrajam Jėzaus Kristaus atėjimui ir būsite palaiminti viltimi, pakankama įžengti į Viešpaties atilsį ir džiaugsmą dabar ir ateityje.

Vienoje iš mūsų naujų giesmių sakoma taip:

Jėzaus Kristaus vardu, amen.