Dangiška orientavimosi sistema
Jei savo gyvenimą sutelksime į Jėzų Kristų, rasime kelią namo, ištverdami iki galo ir džiūgaudami iki galo.
Jėzus Kristus pakeitė mano gyvenimą, kai, būdamas 26 metų, buvau pakrikštytas savo mylimame Frutiljare, Čilėje. Tuo metu mano darbas vedė mane per gražiosios Čilės Patagonijos vandenyno pakrantę, upes ir ežerus. Po krikšto savo darbą bei gyvenimą pamačiau nauju ir kitokiu būdu, tikrai suvokdamas, kad „viskas rodo, jog yra Dievas“.
Gamtoje lašišos išsirita upių ištakose. Tam tikru gyvenimo momentu joms reikia plaukti žemyn upe, kad pasiektų vandenyną, kur jos ras vystymuisi būtiną maistą ir sąlygas.
Tačiau vandenynas taip pat yra pavojinga vieta, kur tyko grobuonys ir kur žvejai bando sugauti lašišą blizgiais kabliukais, imituojančiais maistą, bet nepamaitinančiais. Jei pavyksta išvengti šių grėsmių, lašišos tampa pasirengusios panaudoti savo galingą orientavimosi sistemą siekdamos grįžti aukštyn upe į tą pačią vietą, kurioje išsirito, ir susidurti su naujais ir kai kuriais žinomais išbandymais. Mokslininkai daugelį metų tyrė jų migracinę elgseną ir atrado, kad jos naudoja savotišką magnetinį žemėlapį, panašų į GPS, kuris neįtikėtinai tiksliai nukreipia jas į galutinę paskirties vietą.
Vieną dieną visi galime grįžti į dangiškuosius namus, iš kurių atėjome. Ir, kaip lašišos, mes turime savo magnetinį žemėlapį, arba „Kristaus šviesą“, kuris mus veda. Jėzus mokė savo mokinius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“
Jei savo gyvenimą sutelksime į Jėzų Kristų, rasime kelią namo, ištverdami iki galo ir džiūgaudami iki galo. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Mūsų jaučiamas džiaugsmas yra mažai susijęs su mūsų gyvenimo aplinkybėmis ir labai susijęs su tuo, į ką yra sutelktas mūsų gyvenimas.“
Mūsų dieviškoji prigimtis ir paskirtis
Pareiškime šeimai skaitome, kad „kiekvienas [esame] mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra, ir, kaip toks, kiekvienas turi dievišką prigimtį ir paskirtį. […] Ikimirtingojoje karalystėje dvasiniai sūnūs ir dukterys pažinojo ir garbino Dievą kaip savo Amžinąjį Tėvą ir priėmė jo planą, kurio dėka jo vaikai gali gauti fizinį kūną ir įgyti žemiškos patirties, kad galėtų tobulėti ir galų gale realizuoti savo, kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojų, dieviškąją paskirtį.“
Prieš gimdamas žemiškajame gyvenime, Jėzus Kristus apsireiškė Mozei ir kalbėjo jam Tėvo vardu. Jis pasakė Mozei, kad turi jam didį darbą. Tame susitikime Viešpats keletą kartų kreipėsi į jį „mano sūnau“.
Paskui atėjo Šėtonas jo gundyti, sakydamas: „Moze, žmogaus sūnau, garbink mane.“
Atmindamas savo dieviškąją prigimtį, Mozė į tą gundymą reagavo atsakydamas: „Kas tu? Nes štai, aš esu Dievo sūnus.“ Ši tiesa išvadavo Mozę nuo priešininko puolimo.
Broliai ir seserys, žemiškojo gyvenimo kabliukai yra realūs. Dažnai jie yra patrauklūs, tačiau skirti tik vienam tikslui – ištraukti mus iš gyvojo vandens tėkmės, vedančios link Tėvo ir amžinojo gyvenimo.
Pats žinau, kokie tikri gali būti žemiškojo gyvenimo kabliukai. Vieną sekmadienį, kai dar buvau naujai atsivertęs, man vedant kunigijos pamoką, kilo nemalonus pokalbis. Man sunkiai sekėsi baigti pamoką. Įsižeidžiau ir pasijaučiau esąs auka. Netaręs nė žodžio, patraukiau link išėjimo, galvodamas, kad kurį laiką nebesilankysiu bažnyčioje.
Tą akimirką priešais mane išdygo susirūpinęs kunigystę turintis asmuo. Jis su meile pakvietė mane susitelkti į Kristų, o ne į pamokoje kilusią situaciją. Prisiminęs šį patyrimą, jis man pasakė, kad išgirdo balsą, kuris jam sakė: „Pasivyk jį; jis man svarbus.“
Mano brangūs draugai, mes visi esame Jam svarbūs. Prezidentas Nelsonas mokė, kad „dėl mūsų sandoros su Dievu Jis niekada nepavargs stengdamasis mums padėti, ir mes niekada neišnaudosime Jo gailestingos kantrybės mums“. Mūsų dieviškoji prigimtis ir sandorinis ryšys su Dievu suteikia mums teisę gauti dievišką pagalbą.
Poreikis maitintis
Kaip lašišoms reikia vandenyno maisto, kad augtų, taip ir mes turime maitinti save dvasiškai, kad nenumirtume dėl prastos dvasinės mitybos. Malda, Raštai, šventykla ir reguliarus sekmadieninių susirinkimų lankymas yra labai svarbūs mūsų dvasiniame meniu.
1956 m. lapkritį Rikardas Garsija įžengė į krikšto vandenis Čilėje ir tapo pirmuoju Bažnyčios nariu mano šalyje. Likus vos dienai iki mirties, savo šeimai ir draugams jis pareiškė: „Prieš daugelį metų misionieriai pakvietė mane būti laimingą drauge su savo šeima. Esu laimingas žmogus. Pasakykite visiems Čilėje, kad Evangelija yra laimė.“
Maitinamas Jėzaus Kristaus evangelija, Rikardas visą savo gyvenimą paskyrė tam, kad su meile tarnautų Dievui ir savo artimui. Jo mokinystės pavyzdys palaimino ištisas kartas, taip pat ir mane. Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Žmogus, kupinas Dievo meilės, nepasitenkins laimindamas vien savo šeimą, bet išmaišys visą pasaulį trokšdamas laiminti visą žmoniją.“
Sugrįžimas į dangiškuosius namus
Giliai širdyje kiekvienas trokštame grįžti į dangiškuosius namus, o Jėzus Kristus yra mūsų dangiška orientavimosi sistema. Jis yra tas kelias. Jo apmokančioji auka suteikia mums galimybę sudaryti su Dievu šventas sandoras. Sudarius sandoras mums kartais teks plaukti prieš srovę. Pavojus, nusivylimas, pagundos ir negandos išbandys mūsų tikėjimą ir dvasinę stiprybę. Prašykite pagalbos. Jėzus Kristus supranta mūsų naštas ir visada trokšta jas nešti drauge.
Atminkite, kad Jis yra žinomas kaip „skausmų vyras, negalią pažinęs“. Gelbėtojas mokė: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“ Jo apmokančioji auka leidžia mums gauti tokį nuodėmių atleidimą, kad Jis daugiau jų nebeprisimena.
Mes negalime visiškai užmiršti savo nuodėmių, nes jos mūsų žemiškojo mokymosi dalis, todėl prisiminsime jas, kad nekartotume. Kad taip ir būtų, prisimename Jį kiekvieną sekmadienį bažnyčioje priimdami sakramentą. Šios apeigos yra esminė garbinimo ir dvasinės pažangos dalis. Jaučiame džiaugsmą supratę, kad tai nėra tik dar viena diena. „[Šabas] padarytas žmogui“, siekiant suteikti mums atgaivą nuo pasaulio ir atnaujinti mūsų kūną ir dvasią.
Taip pat Jį atmename lankydami šventyklą – Viešpaties namus. Šventyklos suteikia mums aiškesnį supratimą apie Jėzų Kristų, kaip sandoros, vedančios mus į amžinąjį gyvenimą, didžiausią iš visų Dievo dovanų, centrą.
Lankymasis šventykloje mane guodžia ir suteikia daug vilties dėl mūsų likimo amžinybėje. Pajuntu dangišką ryšį su žmonėmis abiejose uždangos pusėse. Matau išgydymo stebuklus savo mažų vaikų gyvenime, iš kurių du gyvena su nepastebimomis ligomis, reikalaujančiomis kasdienės priežiūros visą likusį gyvenimą.
Mūsų šeima džiaugiasi, kai imame kalbėti apie laimės planą. Mano vaikų veidai nušvinta, kai jie išgirsta, kad Jėzaus Kristaus dėka jų „suspaudimai truks tik trumpą akimirką“. Labai mylime savo vaikus ir žinome, kad vieną dieną, kaip mokė prezidentas Džefris R. Holandas, jie „stovės prieš mus šlovingi ir didingi, stulbinančiai tobuli kūnu ir dvasia“. Mūsų sandoros priartina mus prie Dievo tiek, kad neįmanoma tampa įmanoma, užpildydamos kiekvieną tamsos ir abejonės kertelę šviesa ir ramybe.
Jėzaus Kristaus dėka yra vilties ir pagrįstų priežasčių toliau mylėti, melstis ir palaikyti tuos, kurie mums rūpi.
Žinau, kad Jis gyvas. Jis mus pažįsta ir myli. Jis yra pasaulio kelias, tiesa ir gyvenimas.
Kviečiu mus visus šiandien sutelkti savo gyvenimą į Jėzų Kristų ir Jo mokymus. Taip darydami išvengsime užkibimo už pagundos, įžeidimų ir saviplakos kabliukų. Mes stovėsime kaip šventyklos – šventi, tvirti ir nepajudinami. Nuramdysime audras ir pasieksime namus, ištverdami iki galo ir džiūgaudami iki galo. Jėzaus Kristaus vardu, amen.