Kompensuojantys palaiminimai

Tarnaudamas Pirmininkaujančiojoje vyskupijoje, turėjau privilegiją susitikti su pastarųjų dienų šventaisiais visame pasaulyje, įvairiausiose vietose ir iš įvairiausių kultūrų. Mane nuolatos įkvepia jūsų tvirtas tikėjimas ir atsidavimas Viešpačiui Jėzui Kristui. Tačiau mane taip pat neramina įvairios ir neretai sunkios aplinkybės, su kuriomis daugelis jūsų susiduriate, – tokie iššūkiai kaip liga, negalia, riboti ištekliai, mažesnės galimybės susituokti ar įgyti išsilavinimą, patiriamas smurtas bei kiti apribojimai ar suvaržymai. Kartais gali atrodyti, kad šie išbandymai stabdo jūsų pažangą ir meta iššūkį jūsų nuoširdžioms pastangoms visapusiškai gyventi pagal evangeliją, apsunkindami tarnavimą, garbinimą ir šventų pareigų vykdymą.

Mano brangūs draugai, jei kada nors jautėtės apriboti ar nuskriausti savo gyvenimo aplinkybių, noriu, kad žinotumėte štai ką: Viešpats myli jus asmeniškai. Jis žino jūsų aplinkybes ir durys į Jo palaiminimus išlieka plačiai atviros, kad ir su kokiais iššūkiais susiduriate.

Šią tiesą sužinojau per asmeninę patirtį, kuri, nors, atrodytų, buvo nereikšminga, tačiau paliko man neišdildomą įspūdį. Kai man buvo 22-eji ir tarnavau Prancūzijos karinėse oro pajėgose Paryžiuje, labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad Viešpaties apaštalas, vyresnysis Nylas A. Maksvelas, kalbės per konferenciją Eliziejaus laukuose. Tačiau prieš pat renginį gavau įsakymą nuvežti aukšto rango karininką į oro uostą būtent tuo metu, kai turėjo vykti konferencija.

Buvau nusivylęs. Tačiau, pasiryžęs dalyvauti, greitai nuvežiau pareigūną ir nuskubėjau į konferenciją. Suradęs parkavimo vietą, pasileidau Eliziejaus laukais į susitikimą ir atvykau uždusęs likus vos penkioms minutėms iki susitikimo pabaigos. Vos įėjęs išgirdau vyresniojo Maksvelo žodžius: „O dabar suteiksiu jums apaštališką palaiminimą.“ Tą akimirką išgyvenau nuostabų, įsimintiną dvasišką patyrimą. Mane pergalėjo Dvasia ir atrodė, kad palaiminimo žodžiai persmelkė visą mano sielos audinį, tarsi jie būtų skirti tik man.

Tai, ką patyriau tą dieną, buvo nedidelis bet galingas guodžiančio Dievo plano Jo vaikams apsireiškimas: kai nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės trukdo išpildyti teisius širdies troškimus, Viešpats kompensuoja taip, kad galėtume gauti Jo pažadėtus palaiminimus.

Ši raminanti tiesa pagrįsta trimis pagrindiniais sugrąžintosios Jėzaus Kristaus evangelijos principais.

1. Dievas myli kiekvieną tobulai. „Jis kviečia [mus] visus ateiti pas jį ir ragauti jo gerumo.“ Jo išpirkimo planas užtikrina, kad visiems be išimties bus suteikta teisėta galimybė vieną dieną gauti išgelbėjimo ir išaukštinimo palaiminimus.

2. Kadangi Dievas yra ir teisingas, ir gailestingas, o Jo planas tobulas, Jis nelaikys mūsų atsakingais už tai, ko negalime kontroliuoti. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas paaiškino, kad „Dievas gailestingai atsižvelgia ne tik į mūsų troškimus ir veiksmus, bet ir į sunkumo laipsnius, kuriuos mums sukelia įvairios mūsų aplinkybės“.

3. Per Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą galime įgyti stiprybės ištverti ir galiausiai įveikti visus gyvenimo iššūkius. Kaip mokė Alma, Gelbėtojas paėmė ant savęs ne tik atgailaujančiųjų nuodėmes, bet taip pat „savo žmonių skausmus ir ligas“ bei „jų silpnybes“. Taip Viešpaties gailestingumas ir malonė ne tik išperka mus iš mūsų klaidų, bet ir palaiko mus, kai patiriame neteisybę, trūkumus ir apribojimus, kuriuos primeta mūsų mirtingoji patirtis.

Šių kompensuojančių palaiminimų gavimas yra su tam tikromis sąlygomis. Viešpats prašo mūsų daryti „viską, ką galime“, ir „[atnašauti] visą savo sielą kaip atnašą Jam“. Tam reikia gilaus troškimo, nuoširdžios ir ištikimos širdies bei didžiausio stropumo laikantis Jo įsakymų ir derinant savo valią su Jo valia.

Kai dėl nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių mūsų nuoširdžių pastangų nepakanka mūsų siekiams įgyvendinti, Viešpats vis dar gali priimti mūsų širdies troškimus kaip vertą auką. Prezidentas Dalinas H. Ouksas mokė: „Būsime palaiminti už teisius mūsų širdžių troškimus, net jei dėl kokių nors išorinių aplinkybių mums neįmanoma tų troškimų įgyvendinti.“

Kai pranašas Džozefas Smitas nerimavo dėl savo brolio Alvino, kuris mirė negavęs pagrindinių evangelijos apeigų, jis gavo šį guodžiantį apreiškimą: „Visi, kurie nuo šiol mirs be pažinimo apie [šią evangeliją], kurie būtų ją priėmę visa savo širdimi, bus [Dievo celestialinės karalystės] paveldėtojai.“ Po to Viešpats pridūrė: „Nes aš, Viešpats, visus žmones teisiu pagal jų darbus, pagal jų širdžių troškimą.“

Viešpačiui rūpi ne vien tai, ar mes pajėgūs, bet ir tai, ar esame pasiryžę daryti viską, ką galime, kad sektume Juo, kaip mūsų Gelbėtoju.

Kartą draugas paguodė jauną misionierių, sielvartaujantį dėl ankstyvo atleidimo iš misijos dėl sveikatos, nepaisant jo nuoširdžių maldų ir nuoširdaus troškimo tarnauti. Jis pasidalino Raštų eilutėmis, kuriose Viešpats pareiškė, kad, kai Jo vaikai „eina visomis savo išgalėmis“ ir „nenustoja stropumo“, kad įvykdytų Jo įsakymus, „o jų priešai [kurie gali būti ir nepalankios aplinkybės mūsų gyvenime] užpuola juos ir trukdo jiems įvykdyti tą darbą, štai, man tinka nebereikalauti to darbo iš tų žmonių sūnų rankų, bet priimti jų atnašas“.

Mano draugas tam vaikinui paliudijo, kad Dievas žino, jog jis visomis savo išgalėmis stengėsi atsiliepti į pašaukimą tarnauti. Jis patikino jį, kad Viešpats priėmė jo atnašą ir kad visiems ištikimiems misionieriams pažadėti palaiminimai nebus sulaikyti.

Kompensuojantys Viešpaties palaiminimai dažnai ateina per gerumą ir tarnavimą tų, kurie padeda mums įvykdyti tai, ko patys negalime padaryti. Prisimenu atvejį, kai, gyvendami toli nuo vienos iš mūsų dukterų Prancūzijoje, po jos sunkaus gimdymo jautėmės bejėgiai jai padėti. Tą pačią savaitę mūsų apylinkė Jutoje paprašė padėti ką tik dvynius pagimdžiusiai motinai. Mano žmona Valéri pasisiūlė atnešti jai maisto, širdyje melsdamasi tiek už šią naują mamą, tiek už mūsų dukrą, kuriai reikėjo pagalbos. Netrukus sužinojome, kad mūsų dukters apylinkės Prancūzijoje seserys suorganizavo maitinimą jos šeimai. Dievas atsakė į mūsų maldas ir atsiuntė savo angelus, kad paguostų, kai mes negalėjome.

Susidūrę su apribojimais ir iššūkiais, atpažinkime savo palaiminimus – dovanas, išteklius ir laiką – ir naudokime juos tarnaudami tiems, kuriems to reikia. Taip elgdamiesi ne tik laiminsime kitus, bet ir įsileisime į savo gyvenimą gydymą ir kompensavimą.

Vienas iš galingiausių būdų, kaip galime prisidėti prie kompensuojančių Dievo palaiminimų, yra vikarinis darbas, kurį Viešpaties namuose atliekame už savo protėvius. Atlikdami apeigas jų labui, aktyviai dalyvaujame didžiame Viešpaties išgelbėjimo darbe, naudodami savo dovanas ir sugebėjimus, kad suteiktume palaiminimus tiems, kurie neturėjo galimybės jų gauti per savo žemiškąjį gyvenimą.

Mūsų atliekama meilės kupina tarnystė šventose šventyklose mums primena, kad Gelbėtojo malonė prieinama ne tik šiame gyvenime. Ateinančiame gyvenime mums gali būti suteiktos naujos galimybės atlikti tai, ko negalėjome padaryti šiame žemiškajame gyvenime. Kalbėdamas seserims, kurios dar nerado amžinojo porininko, prezidentas Lorencas Snou su meile sakė: „Nėra tokio pastarųjų dienų šventojo, kuris numirtų nugyvenęs ištikimą gyvenimą ir viską prarastų dėl to, kad nepadarė tų dalykų, kurie iš tikrųjų susiklostė ne pagal jo ar jos galimybes. […] Jie turės visus tuos palaiminimus, išaukštinimą ir šlovę, kuriuos turi bet kuris tokią galimybę turėjęs ir ja pasinaudojęs vyras ar moteris.“

Ši vilties ir paguodos žinia yra skirta visiems mums, Dievo vaikams. Nė vienas iš mūsų negali išvengti mirtingojo gyvenimo iššūkių ir apribojimų. Galiausiai visi esame gimę turėdami įgimtą negalėjimą išsigelbėti. Tačiau turime mylintį Gelbėtoją ir „žinome, kad esame išgelbėjami [Jo] malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime“.

Liudiju, kad, nors daugelio gyvenimo aplinkybių mes negalime kontroliuoti, begaliniai Viešpaties palaiminimai pasiekiami visiems. Savo apmokančia auka Gelbėtojas kompensuos kiekvieną negalią ir neteisybę, jei Jam pašvenčiame visą savo sielą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.