Neužkietink savo širdies

Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimas prasidėjo, kai Dievas Tėvas ir Jo mylimas Sūnus pasirodė jaunajam Džozefui Smitui ir atsakė į jo nuolankią maldą. Vykstant sugrąžinimui Džozefas Smitas Dievo dovanos ir galios dėka išvertė senovės metraštį. Šiame metraštyje aprašyti „Dievo reikal[ai] su senovės Amerikų gyventojais, ir j[am]e yra nesibaigiančios evangelijos pilnatvė“.

Kai buvau mažas, skaitydamas Mormono Knygą, dažnai stebėdavausi, kodėl Lamanas ir Lemuelis netikėjo jiems duotomis tiesomis, net kai jiems apsireikšdavo ir tiesiogiai kalbėdavo Viešpaties angelas. Kodėl Lamanas ir Lemuelis negalėjo būti nuolankesni ir paklusnesni tėvo Lehio ir jaunesniojo brolio Nefio mokymams?

Vieną iš atsakymų į šį klausimą radau 1 Nefio knygoje, kur sakoma, kad Nefis buvo „nuliūdintas jų širdžių kietumo“. Nefis klausė vyresniųjų brolių: „Kaip yra, kad jūs tiek kieti savo širdimis ir taip akli savo protais?“

Ką reiškia turėti kietą širdį?

Korėjiečių kalboje žodis „kietumas“ Mormono Knygoje verčiamas kaip 완악 (Van-Aak: 頑惡). Šioje frazėje naudojamas kinų simbolis „Van“ (頑), reiškiantis „užsispyręs“, ir „Aak“ (惡), reiškiantis „nelabas“. Kai užkietiname širdį, apankame ir į mūsų širdį ar protą negali ateiti geri dalykai. Tampame užsispyrę ir pradedame labiau koncentruotis į pasaulietiškus troškimus, užverdami širdį Dievo dalykams. Pasirenkame susitelkti tik į savo mintis ir nepriimti kitų nuomonės bei patarimų. Pasirenkame širdį atverti ne Dievo dalykams, bet pasaulio dalykų ir priešininko įtakai. Kai mūsų širdys užkietintos, mes priešinamės Šventosios Dvasios įtakai. Esame „lėti prisiminti Viešpatį“ ir laikui bėgant tampame „bejausmiai“ Jo žodžiams.

Alma mokė Amoniho miesto žmones, jog kai kurie „atmetė Dievo Dvasią dėl savo širdžių kietumo“. Jis taip pat mokė, kad „tiems, kurie užkietins savo širdis, bus duodama vis mažesnė žodžio dalis, kol jie nieko nebežinos apie jo slėpinius“. Galiausiai Dvasia atsitrauks ir Viešpats „atim[s] savo žodį“ iš tų, kurie užkietino savo širdis, kaip tai darė Lamanas ir Lemuelis. Kadangi nuolat kietino savo širdis, priešinosi Šventosios Dvasios jausmams ir pasirinko nepriimti tėvo ir Nefio žodžių bei mokymų, Lamanas ir Lemuelis galiausiai atmetė amžinąsias Dievo tiesas.

Priešingai nei Lamanas ir Lemuelis, Nefis nuolat nusižemindavo, siekdamas Viešpaties Dvasios vedimo. Todėl Viešpats suminkštino Nefio širdį. Nefis pasakoja, kad jis „šaukėsi Viešpaties; ir štai jis aplankė mane ir suminkštino mano širdį, taigi patikėjau visais žodžiais, kuriuos kalbėjo mano tėvas“. Viešpats padėjo Nefiui priimti ir suprasti visus Dievo slėpinius bei Jo žodžius ir jais patikėti. Nefis sugebėjo išlaikyti nuolatinę Šventosios Dvasios bendrystę.

Ką galime daryti, kad neužkietintume savo širdies?

Pirma, galime kasdien atgailauti.

Gelbėtojas mokė: „Kas tik atgailauja ir ateina pas mane kaip mažas vaikas, tą aš priimsiu.“ Mūsų mylimas pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, mokė:

„Atgaila yra raktas į pažangą. Tyras tikėjimas palaiko mus, kai einame į priekį sandoros keliu.

Prašau nebijoti ir neatidėlioti atgailos. Šėtonas džiaugiasi jūsų kančia. […] Pradėkite šiandien, kad patirtumėte išsivadavimo iš prigimtinio žmogaus džiaugsmą. Gelbėtojas myli mus visada, bet ypač tada, kai atgailaujame.“

Kai patiriame minkštėjančios širdies ir ėjimo pas Viešpatį džiaugsmą, tampame „kaip vaikas – klusnus, romus, nuolankus, kantrus, pilnas meilės, norintis paklusti viskam, ką Viešpats mato reikalinga jam uždėti, lygiai kaip vaikas paklūsta savo tėvui“.

Antra, galime lavinti savo nuolankumą.

Kasdienė atgaila į mūsų širdį atneš nuolankumą. Norime tapti nuolankūs prieš Viešpatį, tokie, koks yra tėvui paklūstantis mažas vaikas. Tada su mumis visada bus Šventoji Dvasia, ir mūsų širdis suminkštės.

Pastaruosius ketverius metus mudu su žmona Sju pažįstame nuostabią porą. Kai pirmą kartą su jais susitikome, vyras buvo naujas Bažnyčios narys, o žmona susitikinėjo su misionieriais ir studijavo Evangeliją. Daugybė misionierių susitikinėjo su ja stengdamiesi padėti ateiti pas Kristų. Jautėme, kad ji turi stiprų liudijimą apie Evangeliją ir žino, kad Bažnyčia tikra. Mūsų apsilankymų metu ji dažnai jautė Dvasią ir aktyviai dalyvavo visuose susirinkimuose. Jai patiko bendrauti su nuostabiais apylinkės nariais. Tačiau jai buvo sunku įsipareigoti įžengti į krikšto vandenis. Vieną dieną ji skaitė Moronio 7:43–44, kur rašoma:

„Ir vėl, štai sakau jums, jog jis negali turėti tikėjimo ir vilties, jeigu nebus romus ir nusižeminęs širdimi.

O jei taip būtų, tai [jūsų] tikėjimas ir viltis yra tušti, nes niekas kitas nėra priimtinas Dievui, kaip tik romus ir nusižeminęs širdimi.“

Perskaičiusi šias eilutes ji suvokė, ką reikia daryti. Ji manė, jog suprato, ką reiškia būti romiam ir nuolankiam. Tačiau jos supratimo nepakako, kad ji turėtų tikėjimo ir vilties paklusti Dievo įsakymams. Ji turėjo atsisakyti savo užsispyrimo ir savos išminties. Ji pradėjo nusižeminti per nuoširdžią atgailą. Ji ėmė suprasti nuolankumą, koks jis yra žvelgiant Dievo akimis. Ji pasikliovė Dangiškuoju Tėvu ir meldėsi, kad jos širdis suminkštėtų. Per šias maldas ji pajuto, kaip Dvasia jai paliudijo, jog Dangiškasis Tėvas nori, kad ji pasikrikštytų.

Abu, vyras ir žmona, pasakojo, kad kuo labiau tapo nuolankūs, tuo geriau galėjo suprasti Dievo žodžius, jų širdys suminkštėjo ir jie galėjo sekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymais.

Trečia, galime pasitikėti Gelbėtoju ir Juo pasikliauti.

Nefis buvo puikus pavyzdys, kaip suminkštinti savo širdį pasitikint Viešpačiu. Jis sakė: „O Viešpatie, aš pasitikėjau tavimi ir pasitikėsiu tavimi per amžius. Aš nepasitikėsiu kūno ranka.“ Panašiai ir pranašui Džozefui Smitui duotame apreiškime Viešpats sakė: „Pasitikėk ta Dvasia, kuri veda daryti gera, – taip, elgtis teisingai, vaikščioti nuolankiai.“ Kai pasitikėsime Viešpačiu ir pasikliausime Juo, Jis suminkštins mūsų širdį ir būsime palaikyti išmėginimuose, varguose ir suspaudimuose.

Jei nuoširdžiai atgailausime, nusižeminsime, pasitikėsime ir pasikliausime Viešpačiu, mūsų širdis suminkštės. Tada Jis išlies savo Dvasią ir parodys mums dangaus slėpinius. Tikėsime visais Jo pasakytais žodžiais ir mūsų supratimas gilės.

Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus yra didžiausias romumo pavyzdys. 2 Nefio 31:7 skaitome: „Bet nepaisant to, kad buvo šventas, jis parodo žmonių vaikams, kad pagal kūną jis nusižemina prieš Tėvą ir paliudija Tėvui, kad bus jam paklusnus, vykdydamas jo įsakymus.“ Nors buvo šventas ir tobulas, Jis nusižemino prieš Tėvą ir buvo Jam paklusnus priimdamas krikštą.

Mirtingojo gyvenimo pabaigoje Jėzus Kristus atsidavė Tėvo valiai išgerdamas karčiąją taurę. Tas kentėjimas Jį vertė „drebė[ti] iš skausmo ir kraujuo[ti] iš kiekvienos poros, ir kentė[ti] tiek kūnu, tiek ir dvasia“. Gelbėtojas prašė, kad galėtų „negerti tos karčios taurės ir atsitraukti“. „Tačiau, – sakė Jis, – Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams.“

Broliai ir seserys, mums suteikta moralinė valios laisvė. Galime nuspręsti kietinti savo širdį arba pasirinkti ją minkštinti. Kasdieniame gyvenime galime rinktis daryti tai, kas kviečia Viešpaties Dvasią ateiti ir gyventi mūsų širdyse. Žinau, kad taip rinkdamiesi pajusime ramybę ir džiaugsmą.

Sekime mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, kuris sekė Tėvo valia, pavyzdžiu. Jei taip darysime, Viešpats mums pažadėjo: „Nes štai, aš surinksiu juos, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, jeigu jie neužkietins savo širdžių.“ Jėzaus Kristaus vardu, amen.