Tikroji meilė – tikrosios mokinystės ženklas

Mokinys – tai kito žmogaus pasekėjas arba ugdytinis. Mokiniai savo gyvenimą pašvenčia tam, kad taptų panašūs į savo mokytoją. Todėl būti Jėzaus Kristaus mokiniu reiškia daugiau nei vien tikėti Jo mokymais ir doktrina. Tai reiškia netgi daugiau nei pripažinti Jo dieviškumą ir priimti Jį kaip mūsų Gelbėtoją ir Išpirkėją, kad ir kaip gyvybiškai svarbu tai būtų.

Prezidentas Dalinas H. Ouksas paaiškino: „Sekimas Kristumi neturėtų būti atsitiktinis ar proginis. Tai nuolatinis įsipareigojimas ir gyvenimo būdas, kuriuo turėtume vadovautis visada ir visur.“ Mokinystė – tai sąmoninga kelionė, į kurią leidžiamės, kad taptume pakeisti per Viešpaties apmokančiąją auką ir Jo įgalinančią galią. Tikrasis mokinystės tikslas yra tiesiogine prasme tapti tokiems kaip Jėzus Kristus – netgi iki tiek, kad įgytume „jo atvaizdą savo veiduose“.

Kad būtume Viešpaties mokiniai, turime kasdien sąmoningai mėgdžioti Jo mintis ir elgesį, pavyzdžiui, Jo paklusnumą, nuolankumą ir kantrybę. Kai palaipsniui šias savybes padarome savo tapatybės dalimi, tampame „[Jo] dieviškosios prigimties dalininkais“. Toks Gelbėtojo charakterio atkartojimas ir yra Jo garbinimo esmė. Prezidentas Nelsonas mokė: „Jėzų geriausiai šloviname sekdami Jėzaus pavyzdžiu.“

Iš daugelio dieviškų Jėzaus Kristaus savybių, kurias turime atkartoti, viena išsiskiria ir apima visas kitas. Ta savybė yra Jo tyra meilė, arba tikroji meilė. Tiek pranašas Mormonas, tiek apaštalas Paulius mums primena, kad be tikrosios meilės „esa[me] niekas“. Arba, kaip buvo apreikšta pranašui Džozefui Smitui, be „tikrosios meilės […] nieko negali[me] nuveikti“.

Pats Gelbėtojas meilę įvardijo kaip ženklą, arba požymį, pagal kurį Jo tikrieji mokiniai bus atpažinti, pareikšdamas:

„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą.

Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“

Tikroji meilė yra plati sąvoka, kurią gali būti sunku apibrėžti, bet kurią lengvai suvokia visi, kuriuos ji paveikia. Vadove Skelbkite mano evangeliją mokoma, kad „tikroji meilė, kaip ir tikėjimas, skatina veikti“. Iš tiesų tikrąją meilę galima apibūdinti kaip „veikiančią meilę“. Šis apibūdinimas leidžia puikiai suprasti Gelbėtojo gyvenimą apibendrinantį teiginį – Jis „vaikščiojo, darydamas gera“.

Kaip Jėzaus Kristaus pasekėjai, turėtume stengtis atkartoti tai, kaip mūsų Mokytojas kitiems rodė tyrą meilę. Nors Gelbėtojas tikrąją meilę parodo daugeliu būdų, norėčiau atkreipti dėmesį į tris konkrečius Jo tikrosios meilės išreiškimo modelius, kurie lengvai pastebimi Jo tikrų mokinių elgesyje.

Pirma, Gelbėtojas tikrąją meilę parodė per užuojautą ir gailestį. Tarnaudamas nefitams, kaip aprašyta Mormono Knygoje, Viešpats pasiūlė žmonėms grįžti namo, apmąstyti Jo mokymus ir ruoštis Jo sugrįžimui kitą dieną. Metraštyje toliau teigiama:

„Jie ašarojo ir neatsitraukdami žiūrėjo į jį, tarsi prašytų jo dar truputėlį su jais pabūti.

Ir jis tarė jiems: Štai mano vidus pilnas užuojautos jums.“

Užuojauta yra tikrosios meilės dalis, kuria siekiama palengvinti kančias. Kupinas gailesčio Viešpats išgydė sergančius ir prislėgtus žmones. Paskui Jis laimino jų vaikus, ir juos apsupo iš dangaus nusileidę angelai. Jis atliko šiuos švelnius, meilės kupinus veiksmus ir daugelį kitų dalykų, nes „gailėjosi“ žmonių.

Kai tarnavau Pietų Amerikoje kaip jaunas misionierius, taip pat patyriau vieno brangaus draugo užuojautą. Vieną vakarą, man su porininku važiuojant į misijos prezidento namus, priešais mūsų automobilį į kelią staiga pasuko dviračiu važiavęs vaikinas. Tai įvyko taip greitai, kad negalėjau išvengti susidūrimo. Deja, bet nuo smūgio šis jaunuolis žuvo. Mane labai pribloškė jo mirtis. Apimtas siaubo ir sukrėstas užgriuvusios siaubingos šio įvykio realybės buvau nuvežtas ir užrakintas areštinėje. Dar niekada nesijaučiau toks išsigandęs ir vienišas. Mane apėmė neviltis ir baimė, kad visą likusį gyvenimą būsiu įkalintas.

Vienas misionierius, vyresnysis Brajanas Kočevaris, sužinojo apie avariją ir man pajuto užuojautą. Jis atėjo į areštinę ir maldavo pareigūnų leisti jam likti kameroje su manimi, kad nebūčiau vienas. Jie stebuklingai sutiko. Iki šiol jaučiu didžiulį dėkingumą už šio mokinio Kristaus meile paremtą poelgį, kuris nuramino ir paguodė mane didžiausio mano gyvenime sielvarto akimirką. Jo geraširdiška užuojauta buvo išraiškingas mokinystės ženklas. Prezidentas Nelsonas sakė: „Vienas lengviausių būdų atpažinti tikrąjį Jėzaus Kristaus pasekėją, tai pažiūrėti, kaip užjaučiamai tas žmogus elgiasi su kitais žmonėmis.“

Kitas pavyzdys, kaip Gelbėtojas rodo savo meilę, – Jis pastebi neišsakytus žmonių poreikius ir juos patenkina. Vyrą, kuris 38 metus buvo luošas ir neturėjo nieko, kas galėtų jam padėti, Viešpats išgydė ir padrąsino gyventi teisiai. Moteriai, sugautai svetimaujant, Jis pasiūlė viltį ir paguodą, o ne pasmerkimą. Pro stogą nuleistam paralyžiuotam žmogui Viešpats pasiūlė nuodėmių atleidimą, ne tik kūno išgydymą.

Kai buvau pašauktas tarnauti vyskupu, mūsų šeši maži vaikai apsunkindavo sakramento susirinkimus mano žmonai Kristinai, kuri, man sėdint priekyje ant pakylos, turėdavo juos prižiūrėti viena. Kaip galite įsivaizduoti, mūsų vaikai susirinkimo metu dažnai būdavo nelabai pagarbūs. Pastebėję jos padėtį, du mūsų apylinkės nariai, Džonas ir Debė Benichai, kiekvieną sekmadienį ėmė sėstis šalia jos, kad padėtų. Jų gerumas tęsėsi daugelį metų ir jie tapo mūsų šeimos surogatiniais seneliais. Kaip ir Viešpats, šie mokiniai pastebėjo neišsakytą poreikį ir veikė su meile – ryškiu savo mokinystės ženklu.

Galiausiai tobula Gelbėtojo meilė yra sutelkta į tai, kad visi Dievo vaikai galėtų pasiekti savo dieviškąjį potencialą, kad galėtume „ragaut[i] jo išgelbėjimo ir jo išpirkimo galios“. Kai tampame panašesni į Mokytoją, natūraliai stiprėja mūsų troškimas padėti broliams ir seserims eiti sandoros keliu.

Pavyzdžiui, galime pakylėti tuos, kurie jaučiasi įžeisti ar pamiršti, ir draugauti su jais, naujai atvykusiems į mūsų bendruomenę galime padėti jaustis svetingai priimtiems arba pakviesti draugus kartu su mumis garbinti Dievą sakramento susirinkime – galbūt per šias artėjančias Velykas. Yra nesuskaičiuojama daugybė būdų, kaip padrąsinti kitus ir padėti jiems tobulėti, jei sąmoningai ir pamaldžiai siekiame dangaus pagalbos norėdami atverti akis, kad matytų, ir širdį, kad pajustų, kaip Jėzus Kristus juos mato ir ką jiems jaučia.

Pagalba kitiems sandoros kelyje gali pasireikšti neįprastu tarnavimu. Pavyzdžiui, vykdydamas dabartinį paskyrimą Filipinuose sužinojau apie Agamatų šeimą. Jie pasikrikštijo 2023 metais, o tada nekantraudami nusistatė datą, kada galės būti užantspauduoti kaip šeima netoliese esančioje Filipinų Urdanetos šventykloje. Tačiau prieš pat tą šeimos nusistatytą laiką regioną nusiaubė keli taifūnai. Ryžių augintojas brolis Agamata dėl smarkių audrų negalėjo sėti savo pasėlių. Kai audros pagaliau praėjo, jam reikėjo greitai pasodinti ryžius, kol žemė dar permirkusi – tai idealios sąlygos ryžiams sodinti. Deja, kelionę į šventyklą tektų atidėti.

Du mokiniai, vyresnysis ir sesuo Koilanai, kartu su trimis jaunais tarnavimo misionieriais išgirdo apie Agamatų šeimos sunkumus ir, nors neturėjo ūkininkavimo patirties, pasisiūlė padėti. Darbuodamiesi saulės kaitroje, jie padėjo sodinti sodinukus, kad Agamatai galėtų atlikti užduotį ir, kaip buvo suplanuota, nuvykti į užantspaudavimą šventykloje. Vyresnysis Koilanas pasakė, kad „[Agamatų] veidai tiesiog švytėjo, kai Viešpaties namuose pamatėme juos apsirengusius baltai. Džiaugsmas, kurį jautėme tarnaudami savo artimui, yra su niekuo nesulyginamas džiaugsmas!“

Dabar Agamatai, būdami užantspauduoti kaip amžinoji šeima, mėgaujasi gausiomis šio užantspaudavimo palaimomis, nes keletas Kristaus mokinių, kupinų tikrosios meilės – jų mokinystės ženklo, – buvo pasiryžę padėti broliams ir seserims eiti į priekį sandoros keliu.

Broliai ir seserys, buvimas Jėzaus Kristaus mokiniais – tai vienintelis būdas pasiekti ilgalaikę laimę. Tai kelias, kupinas sąmoningų ir tikslingų meilės kitiems veiksmų. Nors mokinystės kelias gali būti sudėtingas bei kupinas iššūkių ir nors kartais mums gali kilti sunkumų ir nepasisekti, galime guostis, kad Dievas rūpinasi mumis ir trokšta mums padėti kiekvieną kartą, kai stengiamės. Izaijas mums primena, kad „Dievas, laiky[s] [mūsų] dešinę ranką ir saky[s]: „Nebijok, Aš tau padėsiu!“

Atsižvelgdamas į šį Dangiškojo Tėvo patikinimą nuoširdžiai meldžiuosi, kad sektume prezidento Nelsono kvietimu pirmenybę teikti savo mokinystei. Tad melskimės „Tėvui iš visų širdies jėgų“, kad būtume „pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai; […] idant kada jis pasirodys, būtume tokie kaip jis“, nes turėsime tikros mokinystės ženklą, kuris yra „tikroji meilė […], tyra Kristaus meilė“.

Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų gyvasis šlovingasis Gelbėtojas, Išpirkėjas, Pavyzdys ir Draugas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.