Dieviškos pagalbos priemonės žemiškajame gyvenime

Per pranašą Džozefą Smitą Viešpats apreiškė kelis dalykus apie ikižemiškąjį gyvenimą. Ten mes egzistavome kaip dvasiniai Dievo vaikai. Trokšdamas padėti savo vaikams tobulėti, Dievas nusprendė sukurti žemę, kurioje galėtume gauti kūną, mokytis per patirtį, ugdyti dieviškąsias savybes ir būti išbandyti, ar laikysimės Dievo įsakymų. Tiems, kuriems tai pavyks, „bus pridėta šlovė ant jų galvų per amžių amžius“ (Abraomo 3:26).

Kad įtvirtintų šio dieviško plano sąlygas, Dievas pasirinko savo Viengimį Sūnų būti mūsų Gelbėtoju. Liuciferis, kurio pasiūlyta alternatyva būtų sunaikinusi žmogaus valios laisvę, tapo Šėtonu ir buvo „numestas žemyn“. Į žemę ištremtam ir privilegiją gyventi mirtingąjį gyvenimą praradusiam Šėtonui, buvo leista bandyti „apgaudinėt[i] ir akint[i] žmones, ir vest[i] juos nelaisvėn pagal savo valią, būtent visus, kurie neįsiklausys į [Dievo] balsą“ (Mozės 4:4).

Pagal didį Dievo planą, skirtą Jo vaikų žemiškajam augimui, buvo būtina, kad jie „visame kame“ patirtų „priešingybę“ (2 Nefio 2:11). Kaip mūsų fiziniai raumenys negali vystytis ar būti palaikomi neveikiami gravitacijos jėgų, taip ir augimas žemiškajame gyvenime reikalauja, kad mes būtume veikiami Šėtono gundymų ir kitų mirtingojo gyvenimo priešpriešų. Dvasiniam augimui svarbiausia yra reikalavimas rinktis tarp gėrio ir blogio. Tie, kurie pasirenka gėrį, tobulės link savo amžinosios lemties. Pasirenkantiems blogį – ką dėl įvairių mirtingojo gyvenimo pagundų padaro visi – reikia gelbėjančios pagalbos, kurią mylintis Dievas suplanavo parūpinti.

Be abejo, stipriausia Dievo pagalba žemiškajame gyvenime buvo ta, kad jis parūpino Gelbėtoją, Jėzų Kristų, kuris turėjo kentėti, kad sumokėtų kainą ir parūpintų nuodėmių, už kurias atgailauta, atleidimą. Šis gailestingas ir šlovingas Apmokėjimas paaiškina, kodėl tikėjimas į Viešpatį Jėzų Kristų yra pirmasis evangelijos principas. Jo Apmokėjimas „įgyvendina mirusiųjų prikėlimą“ (Almos 42:23) ir „apmok[a] pasaulio nuodėmes“ (Almos 34:8), pašalina visas nuodėmes, dėl kurių atgailaujame, ir suteikia mūsų Gelbėtojui galią padėti mums įveikti mūsų žmogiškas silpnybes.

Be to šlovingo padarytų nuodėmių panaikinimo ir atleidimo, mylinčio Tėvo danguje plane yra parūpinta dar daug kitų mus saugančių dovanų, tarp jų, pirmiausia, apsauga nuo nuodėmių darymo. Žemiškasis gyvenimas visada prasideda nuo tėvo ir motinos. Idealiu atveju abu yra šalia su skirtingomis dovanomis, kad nukreiptų mūsų augimą. Jei ne, jų nebuvimas yra priešingybės, kurią turime įveikti, dalis.

Dangiškojo Tėvo plane numatytos kitos priemonės, skirtos vesti mus žemiškoje kelionėje. Kalbėsiu apie keturias iš jų. Prašau nevaržyti manęs skaičiumi keturi, nes šios priemonės iš dalies sutampa. Be to, be jų, yra ir kitų gailestingų apsaugų.

Pirmiausia kalbėsiu apie Kristaus šviesą, arba Dvasią. Nuostabiame Moronio knygos mokyme Moronis cituoja savo tėvą, kad „Kristaus Dvasia duodama kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti, kas gera ir kas pikta“ (Moronio 7:16). Tą patį mokymą skaitome šių laikų apreiškimuose:

„Ir Dvasia apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį; ir Dvasia visame pasaulyje apšviečia kiekvieną žmogų, kuris įsiklauso į Dvasios balsą“ (Doktrinos ir Sandorų 84:46).

Ir dar: „Nes mano Dvasia pasiųsta į pasaulį apšviesti nuolankiuosius ir atgailaujančius ir bedievių pasmerkimui“ (Doktrinos ir Sandorų 136:33).

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas paaiškino šias Raštų ištraukas: „Viešpats nepalieka žmonių (kai jie gimsta šiame pasaulyje) bejėgių, besistengiančių rasti šviesą ir tiesą, bet kiekvienas žmogus […] gimsta su teise gauti Kristaus Dvasios, arba Tiesos Šviesos.“

Antroji didi Viešpaties pagalba, padedanti mums pasirinkti, kas teisinga, yra visuma dieviškų nurodymų Raštuose, kaip išgelbėjimo plano (laimės plano) dalis. Tie nurodymai yra įsakymai, apeigos ir sandoros.

Įsakymai apibrėžia kelią, kurį mums nužymėjo mūsų Dangiškasis Tėvas, kad žengtume link amžinojo gyvenimo. Žmonės, kurie įsakymus įsivaizduoja kaip būdą Dievui nuspręsti ką bausti, nesuvokia šio Dievo meilės plano tikslo. Šiame kelyje galime palaipsniui užmegzti reikiamą ryšį su Gelbėtoju ir įgyjame teisę turėti daugiau Jo galios, padedančios mums kelyje į tikslą, kurį pasiekti Jis karštai linki mums visiems. Dangiškasis Tėvas trokšta, kad visi Jo vaikai sugrįžtų į celestialinę karalystę, kurioje gyvena Dievas ir mūsų Gelbėtojas, ir gyventų tokį gyvenimą, kokį gyvena tie, kas gyvena toje celestialinėje šlovėje.

Apeigos ir sandoros yra kelią į amžinąjį gyvenimą apibrėžiančio įstatymo dalis. Šiame kelyje apeigos ir per jas su Dievu sudaromos šventos sandoros yra būtini laipteliai ir būtini apsauginiai turėklai. Man patinka apie sandorų vaidmenį galvoti kaip apie parodymą, kad, pagal Dievo planą, Jo didžiausi palaiminimai suteikiami tiems, kurie iš anksto pažada laikytis tam tikrų įsakymų ir laikosi tų pažadų.

Kita Dievo duota pagalba teisingiems sprendimams priimti yra Šventosios Dvasios pasireiškimai. Šventoji Dvasia yra trečiasis Dievybės narys. Raštuose apibūdinama Jos funkcija yra liudyti apie Tėvą ir Sūnų, mus mokyti, mums viską priminti ir vesti mus į visą tiesą. Raštuose yra daug Šventosios Dvasios pasireiškimų apibūdinimų, pavyzdžiui, dvasinis liudijimas atsakant į klausimą apie Mormono Knygos tikrumą. Šių pasireiškimų negalima painioti su Šventosios Dvasios dovana, kuri suteikiama po krikšto.

Viena iš svarbiausių Dievo pagalbos priemonių savo ištikimiems vaikams yra Šventosios Dvasios dovana. Šios dovanos svarbą akivaizdžiai parodo tai, kad ji oficialiai suteikiama po atgailos ir krikšto vandeniu – „ir tada ateina jūsų nuodėmių atleidimas ugnimi ir Šventąja Dvasia“ (2 Nefio 31:17). Asmenys, gaunantys nuodėmių atleidimą – ir vėliau reguliariai atnaujinantys savo apvalymą kasdien atgailaudami ir gyvendami pagal sandoras, kurias sudaro per sakramento apeigas, – turi teisę į pažadą, kad Šventoji Dvasia, Viešpaties Dvasia, „visuomet būtų su jais“ (Doktrinos ir Sandorų 20:77).

Todėl prezidentas Džozefas F. Smitas mokė, kad Šventoji Dvasia „apšvie[s] žmonių protus apie Dievo dalykus, kad atsivertimo metu įtikintų juos, jog jie įvykdė Tėvo valią, ir būtų juose kaip tvarus liudijimas, kaip gyvenimo bendražygis, veikiantis kaip patikimas ir saugus vedlys į visą tiesą ir diena iš dienos pripildantis juos džiaugsmo ir linksmybės bei nusiteikimo daryti gera visiems žmonėms, iškęsti tai, kas bloga, o ne daryti tai, kas bloga, būti geriems ir gailestingiems, didžiai kantriems ir maloningiems. Visi, kurie turi šią neįkainojamą dovaną, šį brangųjį perlą, nuolat trokšta teisumo. Be Šventosios Dvasios pagalbos, – tęsia prezidentas Smitas, – nė vienas mirtingasis negali eiti „tiesiu ir siauru“ keliu.“

Kai yra tiek daug galingų pagalbinių priemonių, skirtų vesti mus žemiškoje kelionėje, apmaudu, kad tiek daug žmonių lieka nepasiruošę paskirtam susitikimui su mūsų Gelbėtoju ir Išpirkėju, Jėzumi Kristumi. Jo palyginime apie dešimt mergelių, taip dažnai minimame šioje konferencijoje, sakoma, kad tik pusė pakviestųjų susitikti su Juo bus pasiruošę.

Visi žinome nepasiruošusiųjų pavyzdžių: tai grįžę misionieriai, kurių dvasinį augimą sustabdė neaktyvumo laikotarpiai; jaunuoliai, kurie statė į pavojų savo dvasinį augimą atsiskirdami nuo Bažnyčios mokymų ir renginių; vyrai, kurie atidėjo savo įšventinimą į Melchizedeko kunigystę, vyrai ir moterys – kartais kilnių pionierių ar vertų tėvų palikuonys, – kurie išėjo iš sandoros kelio, nesugebėję šventoje šventykloje sudaryti sandorų ir jų laikytis.

Daugelis tokių nukrypimų įvyksta, kai nariai nesilaiko pagrindinio dvasinės priežiūros plano: asmeninės maldos, reguliaraus Raštų studijavimo ir dažnos atgailos. Kai kurie nepaiso kassavaitinio sandorų atnaujinimo priimant sakramentą. Kai kurie sako, kad Bažnyčia nepatenkina jų poreikių; tai, ką Viešpats savo daugybe mokymų ir galimybių suteikė mums, kad atliktume taip svarbią tarnystę kitiems, jie iškeitė į tai, ką laiko savo ateities poreikiais.

Vaistai nuo tokių nukrypimų yra nuolankumas ir pasitikėjimas Viešpačiu. Kaip mokoma Mormono Knygoje, Viešpats „laimina ir duoda klestėjimą tiems, kurie sudeda savo viltis į jį“ (Helamano 12:1). Pasitikėti Viešpačiu ypač reikia tiems, kurie Dievo įsakymus ir Jo pranašų mokymus neteisingai lygina su naujausiais žmonių atradimais ir išmintimi.

Kalbėjau apie daugybę mūsų mylinčio Tėvo danguje žemiškajame gyvenime duotų pagalbinių priemonių, skirtų padėti Jo vaikams grįžti pas Jį. Mūsų darbas šiame dieviškajame plane yra pasitikėti Dievu ir ieškoti bei naudotis tomis dieviškos pagalbos priemonėmis, o labiausiai Jo Mylimojo Sūnaus, mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo, Jėzaus Kristaus, Apmokėjimu. Meldžiuosi, kad mes mokytume šių principų ir pagal juos gyventume, Jėzaus Kristaus vardu, amen.