Didžios amžinybės dovanos: Jėzaus Kristaus apmokėjimas, prikėlimas, sugrąžinimas

Prieš daugybę metų ankstyvo ryto evangelijos klasėje mintinai mokėmės Biblijos eilutes. Natūralu, kad mane traukė trumpos ištraukos. Tarp jų buvo ir Jono 11:35, trumpiausia eilutė Raštuose, tik du žodžiai: „Jėzus pravirko.“

Tai, kad Jėzus verkia iš sielvarto ir džiaugsmo, man liudija apie stebuklingą tikrovę: dieviškasis Dievo Sūnus atėjo į fizinį mirtingą gyvenimą ir, pagal kūną, išmoko, kaip visada būti su mumis ir mus laiminti.

Kai verkiame iš sielvarto ar džiaugsmo, Jėzus Kristus tobulai supranta. Jis gali būti su mumis, kai mums labiausiai reikia didžiųjų amžinybės dovanų: Jėzaus Kristaus apmokėjimo, prikėlimo, sugrąžinimo.

Marija ir Morta verkia dėl savo mirusio brolio Lozoriaus. Apimtas gailesčio, Jėzus pravirksta. Jis prikelia Lozorių gyvenimui.

Paschos išvakarėse Jėzus žvelgia į Jeruzalę. Jis pravirksta, negalėdamas surinkti savo žmonių, kaip višta surenka savo viščiukus. Mūsų laikais Jo Apmokėjimas suteikia mums vilties, kai liūdime dėl to, kas galėjo būti.

Vynuogyno Viešpats pravirko, klausdamas savo tarnų, tarp kurių galime būti ir mes, tarnaujantieji broliai ir seserys: „Ką dar galėjau padaryti savo vynuogynui?“

Marija stovi apstulbusi prie kapo. Jėzus švelniai paklausia: „Ko verki?“ Jis žino, kad „vakare ateina verksmas, o rytą – džiūgavimas“. Prisikėlimas atneša aušrą visiems.

Mormono Knygoje aprašomose žemėse, kai ištikimųjų minia atsikelia priešais Jį, Jėzaus džiaugsmas yra pilnas. Jis pravirksta.

„Ir jis ėmė jų mažus vaikus vieną po kito ir laimino juos, ir meldėsi Tėvui dėl jų.

Ir tai padaręs, jis vėl pravirko.“

Tai Velykos Jėzuje Kristuje: Jis atsako į mūsų širdžių troškimus ir mūsų sielos klausimus. Jis nušluosto mūsų ašaras, išskyrus džiaugsmo ašaras.

Kai apsiašarojame, kartais susigėdę atsiprašome. Tačiau mums patiriant tai, kas yra kartu, ir tai, kas saldu, žinojimas, jog Jėzus Kristus supranta gyvenimo skausmą ir džiaugsmą, gali suteikti mums daugiau stiprybės, nei turime patys.

Pietų Amerikoje rauda tėvas. Mirė jo gyvenimo kibirkštėlė – jo mažametė dukrelė. „Atiduočiau bet ką, kad vėl ją pamatyčiau“, – šaukia jis mano glėbyje. Aš irgi verkiu.

Meksikos Pueblo šventyklos pašventinimo metu džiaugsmo ašaros užliejo brangios sesers veidą. Jos bruožai spinduliuoja tikėjimą ir pasiaukojimą. Ji sako: „Todos mis hijos están aquí en el templo hoy“ („Visi mano vaikai šiandien yra čia, šventykloje“). Viešpaties namuose susirinkusios kartos lieja džiaugsmo ir dėkingumo ašaras.

Žiauriame pilietiniame kare šeimos ir kaimynai vieni kitiems padarė neapsakomų blogybių. Karčios ašaros pamažu užleidžia vietą vilčiai. Virpančiu balsu moteris mažame kaime sako: „Kaimyne, prieš atguldama į kapą, noriu, kad žinotumėte, kur rasti dingusius savo šeimos narius.“

Viešpaties namuose užantspauduojami spindinti nuotaka ir gražus jaunikis. Jai, kaip ir jam, yra 70 metų. Nuostabi nuotaka, ji ištikimai laukė šios dienos. Ji droviai švytuoja savo nuotakos suknelę į vieną ir į kitą pusę. Mes liejome džiaugsmo ašaras. Dievo pažadai išsipildė. Jo sandoros neša palaimas.

Jaunystėje Boidas K. Pakeris, lankydamas našlę kaip namų mokytojas, išmoko jautrią pamoką. Kilus nesutarimui su vyru, ta sesuo pasakė paskutinę skaudžią pastabą. Tą dieną jos vyro gyvybę nusinešė netikėta avarija. „Penkiasdešimt metų, – kūkčiojo našlė, – gyvenau pragare, žinodama, kad paskutiniai žodžiai, kuriuos jis išgirdo iš mano lūpų, buvo ta kandi ir pikta pastaba.“

Velykos Jėzuje Kristuje padeda mums pataisyti, suderinti ir sutvarkyti savo santykius abiejose uždangos pusėse. Jėzus gali išgydyti sielvartą; Jis gali suteikti atleidimą. Jis gali išlaisvinti mus ir kitus iš to, ką mes ar jie pasakėme ar padarėme, kas, priešingu atveju, mus surištų kaip belaisvius.

Velykos Jėzuje Kristuje padeda mums pajusti Dievo pritarimą. Šis pasaulis mums sako, kad esame per aukšti, per žemi, per platūs, per siauri; nepakankamai protingi, gražūs ar dvasingi. Per dvasinę transformaciją Jėzuje Kristuje galime išsivaduoti iš sekinančio perfekcionizmo.

Su Velykų džiaugsmu giedame: „Taip mirtis jau įveikta, ir viltis mums suteikta.“ Kristaus prisikėlimas išlaisvina mus iš mirties, iš senatvės silpnumų ir fizinio kūno netobulumų. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas taip pat mus atnaujina dvasiškai. Jis kraujavo iš kiekvienos poros, tarsi verkdamas krauju, kad parūpintų mums išsivadavimą iš nuodėmės ir atskyrimo. Jis suvienija mus, sveikus ir šventus, vienus su kitais ir su Dievu. Viską, kas gera, Jėzus Kristus gausiai sugrąžina: ne tik tai, kas buvo, bet ir tai, kas gali būti.

Jėzaus gyvenimas ir šviesa liudija Dievo meilę visiems Jo vaikams. Kadangi Dievas, mūsų Tėvas, myli visus savo vaikus, kad ir kokio amžiaus ir kad ir kurioje šalyje jie būtų, daugelyje tradicijų ir kultūrų randame Jo meilės kupiną kvietimą ateiti ir rasti Jame ramybę bei džiaugsmą. Kad ir kur, kada ir kas būtume, turime bendrą dievišką tapatybę kaip to paties Kūrėjo vaikai. Panašia dvasia islamo, judaizmo ir krikščionybės pasekėjai religinį paveldą sieja su tėvu Abraomu ir sandoriniu ryšiu per įvykius senovės Egipte.

Tėvas Abraomas atvyko į Egiptą ir buvo palaimintas.

Juozapas, parduotas vergijon į Egiptą, žinojo, kad faraono sapnas reiškė septynerius gausos metus, po kurių seks septyneri bado metai. Juozapas išgelbėjo savo šeimą ir savo liaudį. Juozapas pravirko, savo gyvenime įžvelgęs Dievo planą, kuriame viskas išeina į gera tiems, kurie laikosi sudarytų sandorų.

Faraono namuose Egipte užaugęs Mozė gavo ir vėliau sugrąžino Dievo vaikų surinkimo raktus.

Išpildydami pranašystę, Juozapas, Marija ir kūdikėlis Kristus ieškojo prieglobsčio Egipte. Kaire pamaldus musulmonas tikintysis pagarbiai sako: „Koranas moko, kad Juozapas, Marija ir kūdikis Jėzus rado saugumą ir šventovę mano šalyje. Mano šalyje vaikelis Jėzus valgė mūsų maistą, žengė pirmuosius žingsnius, ištarė pirmuosius žodžius. Čia, mano šalyje, tikime, kad medžiai palinkę žemai tam, kad duotų vaisių Jam ir Jo šeimai. Jo buvimas mano šalyje palaimino mūsų žmones ir žemę.“

Dievo sukurtas moralinės ir mirtingojo gyvenimo valios laisvės planas leidžia mums mokytis iš savo patirties. Kai kurios geriausios mūsų gyvenimo pamokos kyla iš to, ko niekada nepasirinktume. Su meile Jėzus Kristus nusileido žemiau visko ir pakilo virš visko. Jis džiūgauja dėl mūsų dieviškų gebėjimų kurti ir džiaugtis, būti geriems nesitikint atlygio, tikėti atgaila ir atleidimu. Ir Jis karčiai verkia, kai sielvartaujame dėl didžiulės žmogiškos kančios, žiaurumo, neteisingumo, kurį dažnai atneša žmogaus pasirinkimas, o kartu verkia dangūs ir dangaus Dievas.

Kiekvieną pavasarį Velykų metas liudija, kad dvasinė seka ir sutapimas yra dieviško apmokėjimo, prikėlimo ir sugrąžinimo per Jėzų Kristų modelio dalis. Šis šventas ir simbolinis sutapimas neįvyksta atsitiktinai ar netikėtai. Verbų sekmadienis, Šventoji savaitė ir Velykos žymi Kristaus apmokėjimą ir prisikėlimą. Kaip ir šiandien, kiekvieną balandžio 6-ąją minime Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios įsteigimą ir suorganizavimą. Dėl šio sugrąžinimo kiekvieną pirmąjį balandžio sekmadienį susirenkame į visuotinę konferenciją.

Sugrąžinimas taip pat įvyko, kai 1836 m. Velykų sekmadienį prisikėlę Jėzus Kristus, Mozė, Elijas ir Elija neseniai pašventintoje Kertlando šventykloje sugrąžino kunigystės raktus ir įgaliojimą. Toje vietoje tą dieną atkurtajai Jėzaus Kristaus Bažnyčiai buvo perduotas Dievo įgaliojimas ir palaiminimai, skirti Jo vaikams surinkti, paruošti sugrįžti pas Jį ir šeimoms sujungti amžinybei. Sugrąžinimas tą dieną išpildė pranašystę, nes įvyko per Velykas ir per Paschą.

Neseniai aplankiau šventas vietas Ohajuje, tarp jų Kertlando šventyklą, kur pranašas Džozefas ir kiti žmonės regėjimuose matė Dievą Tėvą ir Jo Sūnų, Jėzų Kristų. Pranašas Džozefas regėjo, koks yra dangus. Danguje Dangiškasis Tėvas per Jėzų Kristų šlovės karalystėje „išgelbėja visus savo rankų darbus“. Vienintelė išimtis yra tie, kurie sąmoningai „išsižada Sūnaus po to, kai Tėvas jį apreiškė“.

Pradėdamas žemiškąją tarnystę, Jėzus paskelbė, kad Jo misija kiekvieną iš mūsų palaiminti viskuo, ką esame pasiruošę gauti, – bet kuriuo laiku, bet kurioje šalyje, bet kokiomis aplinkybėmis. Išpasninkavęs 40 dienų, Jėzus nuėjo į sinagogą ir skaitė: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane skelbti gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų.“

Vargšai, tie, kurių širdys sudužusios, belaisviai, aklieji, prislėgtieji – tai kiekvienas iš mūsų.

Izaijo knygoje užrašytas Mesijo pažadas apie viltį, išvadavimą, patikinimą toliau skamba taip: „Įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios.“

Taigi mes šaukiame: „Aš labai džiaugsiuos Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dieve! Nes Jis apvilko mane išgelbėjimo rūbais, apsiautė teisumo apsiaustu.“

Per kiekvieną Velykų laikotarpį kaip simbolinę visumą švenčiame didžiąsias amžinybės dovanas per Jėzų Kristų: Jo apmokėjimą; Jo (ir, kaip pažadėta, mūsų) prisikėlimą tiesiogine prasme; Jo pastarųjų dienų Bažnyčios su kunigystės raktais ir įgaliojimu visiems Dievo vaikams laiminti sugrąžinimą. Mes džiaugiamės išgelbėjimo rūbais ir teisumo apsiaustu. Mes šaukiame: „Osana Dievui ir Avinėliui!“

„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Kiekvienas Jėzuje Kristuje raskime apmokėjimą, prikėlimą ir sugrąžinimą – ramybę, galimybę tapti tokiems kaip Jis ir bendrumą – tai, kas visada tikra ir džiaugsminga, laiminga ir amžina. To meldžiu šventu Jo, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.