Gailestingumo planas

Praeitą balandį, netrukus po džiugios žinios, kad Bažnyčia įsigijo Kertlando šventyklą, prezidentas Raselas M. Nelsonas pakvietė mus studijuoti Kertlando šventyklos pašventinimo maldą, užrašytą Doktrinos ir Sandorų 109 skyriuje. Toji pašventinimo malda, sakė prezidentas Nelsonas, „moko, kaip šventykla dvasiškai suteikia galią jums ir man pasipriešinti šių paskutinių dienų gyvenimo iššūkiams“.

Esu tikras, kad 109 skyriaus studijavimas suteikė jus palaiminusių įžvalgų. Šį vakarą pasidalysiu keliais dalykais, kuriuos sužinojau sekdamas mūsų pranašo kvietimu. Ramybę teikiantis kelias, kuriuo ėjau studijuodamas, man priminė, kad Viešpats yra gailestingas ir kad mūsų Dangiškojo Tėvo sukurtas išgelbėjimo planas tikrai yra gailestingumo planas.

Kaip tikriausiai žinote, „naujai pašaukti misionieriai raginami kuo greičiau gauti šventyklos endaumentą ir lankytis šventykloje, kiek leidžia aplinkybės“. Gavę endaumentą, jie taip pat, „prieš pradėdami misionierišką tarnystę, gali tarnauti šventyklos […] tarnautojais“.

Laikas šventykloje, prieš įžengiant į misionierių ruošimo centrą (MRC), gali būti nuostabus palaiminimas naujiems misionieriams, nes jie daugiau sužino apie šventyklos sandoras, prieš dalydamiesi tų sandorų palaiminimais su pasauliu.

Tačiau studijuodamas 109 skyrių sužinojau, kad šventykloje Dievas naujiems misionieriams – iš tikrųjų mums visiems – suteikia galių papildomu, šventu būdu. Per apreiškimą suteiktoje pašventinimo maldoje pranašas Džozefas Smitas meldė, kad, „kai tavo tarnai išeis iš tavo namų […] liudyti apie tavo vardą“, „visų žmon[ių]“ „širdys būtų suminkštintos“: tiek „žemės […] didik[ų]“, tiek ir „vis[ų] žemės vargš[ų], betur[čių] ir prispaust[ųjų]“. Jis meldė, kad „jų išankstiniai nusistatymai nusileistų tiesai, ir tavo žmonės visų akyse įgytų palankumą; kad visi žemės pakraščiai žinotų, kad mes, tavo tarnai, girdėjome tavo balsą ir tu siuntei mus“.

Tai gražus pažadas naujai pašauktam misionieriui: kad išankstiniai nusistatymai „nusilei[s] tiesai“, kad „visų akyse įg[is] palankumą“ ir leis pasauliui žinoti, kad juos siuntė Viešpats. Kiekvienam iš mūsų tikrai reikia tokių pačių palaiminimų. Būtų tikra palaima, jei mūsų širdys būtų suminkštintos mums bendraujant su kaimynais ir bendradarbiais. Pašventinimo maldoje tiksliai nepaaiškinama, kaip mūsų laikas šventykloje suminkštins kitų žmonių širdis, bet esu įsitikinęs, kad tai susiję su tuo, kaip laikas Viešpaties namuose suminkština mūsų pačių širdis, sutelkdamas mūsų dėmesį į Jėzų Kristų ir Jo gailestingumą.

Kai studijavau Kertlando pašventinimo maldą, mane taip pat pribloškė, kad Džozefas vėl ir vėl maldavo pasigailėjimo Bažnyčios nariams, Bažnyčios priešams, šalies vadovams, žemės tautoms. Taip pat labai asmeniškai maldavo, kad Viešpats prisimintų jį patį ir pasigailėtų jo mylimos Emos bei jų vaikų.

Kaip Džozefas turėjo jaustis, kai po savaitės, 1836 m. balandžio 3 d., Velykų dieną, Kertlando šventykloje jam ir Oliveriui Kauderiui pasirodė Gelbėtojas ir, kaip rašoma Doktrinos ir Sandorų 110 skyriuje, pasakė: „Aš priėmiau šiuos namus, ir čia bus mano vardas; ir šituose namuose aš apsireikšiu gailestingas savo žmonėms.“ Šis gailestingumo pažadas Džozefui veikiausiai turėjo ypatingą reikšmę. Kaip praeitą balandį mokė prezidentas Nelsonas, šis pažadas „šiandien galioja kiekvienai pašventintai šventyklai“.

Yra daugybė būdų, kaip kiekvienas iš mūsų galime rasti gailestingumą Viešpaties namuose. Taip yra nuo tada, kai Viešpats pirmą kartą įsakė Izraeliui pastatyti Palapinę ir jos centre pastatyti „malonės dangtį“. Šventykloje, sudarydami sandoras, randame gailestingumą. Šios sandoros, kartu su krikšto sandora, susieja mus su Tėvu ir Sūnumi bei suteikia mums didesnę prieigą prie to, kas, pasak prezidento Nelsono, yra „ypatingos rūšies meil[ė] ir gailestingum[as] [, …] hebrajų kalba […] vadinama hesed“.

Gailestingumą randame galimybėje būti užantspauduotiems su savo šeimomis amžinybei. Šventykloje taip pat aiškiau suprantame, kad sukūrimas, nuopuolis, Gelbėtojo apmokančioji auka ir mūsų gebėjimas vėl įžengti į mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdą – iš tiesų kiekviena išgelbėjimo plano dalis – yra gailestingumo apraiška. Būtų galima teigti, kad išgelbėjimo planas yra laimės planas būtent todėl, kad tai yra „gailestingumo planas“.

Esu dėkingas už nuostabų pažadą 110 skyriuje, kad Viešpats apsireikš gailestingas savo šventyklose. Taip pat esu dėkingas už tai, kad jame atskleidžiama, kaip Viešpats apsireikš gailestingas, kai mes, kaip ir Džozefas, melsime gailestingumo.

109 skyriuje užrašytas Džozefo Smito malonės prašymas buvo ne pirmas kartas, kai jo malonės prašymas paskatino apreiškimą. Šventojoje giraitėje jaunasis Džozefas meldėsi ne tik norėdamas sužinoti, kuri Bažnyčia buvo tikra, bet jis taip pat sakė, kad „šauk[ėsi] Viešpaties malonės, nes niekas kitas malonės [jam] negalėjo suteikti“. Suvokimas, kad jam reikia tik Viešpaties suteikiamos malonės, kažkaip padėjo atverti dangaus langus. Po trejų metų, po to, ką Džozefas pavadino savo „mel[dimu] ir mal[davimu] Visagal[iui] Diev[ui], kad atleistų visas mano nuodėmes bei kvailystes“, pasirodė angelas Moronis.

Šis apreiškimo, gaunamo po malonės meldimo, modelis Raštuose yra gerai žinomas. Enosas išgirdo Viešpaties balsą tik po to, kai meldė atleidimo. Karaliaus Lamonio tėvo atsivertimas prasideda jo malda: „Aš paliksiu visas savo nuodėmes, kad pažinčiau tave.“ Galbūt nebūsime palaiminti tokiais pat dramatiškais išgyvenimais, tačiau tiems, kuriems kartais sunku jausti atsakymus į maldas, Viešpaties malonės siekimas yra vienas iš veiksmingiausių būdų pajusti Šventosios Dvasios liudijimą.

Panašaus principo gražiai mokoma Moronio 10:3–5. Dažnai trumpiname šias eilutes, kad pamokytume, jog per nuoširdžią maldą galime sužinoti, ar Mormono Knyga yra tikra. Tačiau taip trumpindami galime praleisti svarbų gailestingumo vaidmenį. Pasiklausykite, kaip Moronis pradeda savo pamokymą: „Norėčiau paraginti jus, kad juos skaitydami, […] prisimintumėte, koks gailestingas buvo Viešpats žmonių vaikams nuo Adomo sukūrimo net iki pat to laiko, kada gausite juos, ir apmąstytumėte tai savo širdyse.“

Moronis ragina mus ne tik skaityti šiuos dalykus – t. y. metraščius, kuriuos jis ruošėsi užantspauduoti, – bet ir savo širdyse apmąstyti tai, kas Mormono Knygoje apreikšta apie tai, „koks gailestingas buvo Viešpats žmonių vaikams“. Viešpaties malonės apmąstymas paruošia mus „paklaust[i] Dievą, Amžinąjį Tėvą, Kristaus vardu, argi jie nėra tikri“.

Apmąstydami Mormono Knygą galime paklausti: ar tikrai tiesa, kaip mokė Alma, kad Dievo gailestingumo planas užtikrina, jog kiekvienas bet kada šioje žemėje gyvenęs žmogus bus prikeltas ir kad jie „bus atstatyt[i] į savo […] tobulą pavidalą“? Ar Amulekas teisus: ar Gelbėtojo gailestingumas gali patenkinti visus karčiai realius teisingumo reikalavimus, kuriuos kitu atveju būtume įpareigoti įvykdyti, ir vietoje to „apglėbia [mus] saugančiomis rankomis“?

Ar tiesa, kaip liudijo Alma, kad Kristus kentėjo ne tik už mūsų nuodėmes, bet ir už mūsų „skausmus ir suspaudimus“, kad „sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse“? Ar Viešpats tikrai yra toks gailestingas, kaip mokė karalius Benjaminas, kad suteikdamas nemokamą dovaną Jis apmokėjo „nuodėmes tų, […] kurie mirė, nežinodami Dievo valios jiems, arba kurie nusidėjo to nežinodami“?

Ar tai tiesa, kaip sakė Lehis, kad „Adomas nupuolė, kad galėtų būti žmonės; o žmonės yra, kad galėtų džiaugtis“? Ar tikrai tiesa, kaip cituodamas Izaiją liudijo Abinadis, kad Jėzus Kristus buvo „sužeistas už mūsų prasižengimus, sumuštas už mūsų nedorybes; dėl mūsų ramybės jis buvo baudžiamas; ir jo rėžiais mes išgydyti“?

Apibendrinant, ar Tėvo planas, kaip mokoma Mormono Knygoje, tikrai yra toks gailestingas? Liudiju, kad taip yra ir kad Mormono Knygoje esantys ramybės teikiantys ir viltingi mokymai apie gailestingumą yra tikri.

Visgi manau, kad net ir ištikimai skaitant ir meldžiantis kai kuriems jums yra sunku patirti Moronio pažadą, kad Dangiškasis Tėvas „apreikš jums apie jų tiesą Šventosios Dvasios galia“. Ši kova man yra pažįstama, nes ją jaučiau prieš daugelį metų, kai, porą kartų perskaitęs Mormono Knygą, iš karto nepajutau aiškaus atsakymo į savo maldas.

Jei kilo sunkumų, norėčiau pakviesti jus sekti Moronio patarimu ir apmąstyti daugelį būdų, kuriais Mormono Knyga moko, „koks gailestingas buvo Viešpats žmonių vaikams“. Remdamasis savo patirtimi, viliuosi, kad, kai tai darysite, Šventosios Dvasios ramybė galės patekti į jūsų širdį ir jūs galėsite žinoti, tikėti ir jausti, kad Mormono Knyga ir jos mokomas gailestingumo planas yra tikri.

Esu dėkingas už Tėvo didįjį gailestingumo planą ir už Gelbėtojo norą jį vykdyti. Žinau, kad Jis apsireikš gailestingas savo šventoje šventykloje ir visose mūsų gyvenimo srityse, jei tik Jo ieškosime. Jėzaus Kristaus vardu, amen.