Kaip mažas vaikas

Paskutinius savo žemiškojo gyvenimo metus Jėzus pradėjo intensyviau mokydamas apaštalus. Tam, kad Jo žinia ir Bažnyčia Jį pergyventų, į 12 labai paprastų vyrų, pažinojusių Jį vos 24 mėnesius, širdis reikėjo įdiegti daugiau.

Vieną dieną, pastebėjęs ginčą tarp Dvylikos, Jėzus vėliau paklausė: „Apie ką kalbėjotės?“ Raštai sako, kad, matyt, susigėdę „jie tylėjo“. Bet šis visų didingiausias mokytojas suprato jų mintis ir pajuto pirmą jų asmeninio išdidumo pasireiškimą. Todėl Jis pasišaukė vaikutį

ir tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę.

Taigi kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje.“

Reikia pastebėti, kad toks įžvalgus komentaras apie vaiko nuolankumą buvo išsakytas dar prieš Kristaus gimimą karaliaus Benjamino atsisveikinimo pamoksle. Jame sakoma: „Prigimtinis žmogus yra Dievo priešas ir toks […] bus per amžių amžius, nebent jis […] taps šventuoju per Viešpaties Jėzaus Kristaus apmokėjimą, ir taps kaip vaikas – klusnus, […] nuolankus, […] pilnas meilės, […] lygiai kaip vaikas [atsako] savo tėvui.“

Žinoma, yra tam tikrų vaikiškų polinkių, kurių mes neskatiname. Prieš dvidešimt penkerius metus mano trimetis anūkas įkando į ranką mano penkiametei anūkei. Mano žentas, tą vakarą prižiūrėjęs vaikus, puolė karštai dėstyti savo dukrai visas pamokas apie taiką, kokias tik galėjo sugalvoti, ir pridūrė, kad mažasis broliukas tikriausiai net nežino, koks būna jausmas, kai tau įkanda į ranką. Šis neapgalvotas tėviškas komentaras veikė maždaug minutę, gal pusantros, kol pasigirdo kurtinantis riksmas iš vaikų miegamojo, iš kur anūkė ramiai šūktelėjo: „Dabar jis žino.“

Taigi, ką turime pamatyti tarp jaunesniosios gyvenimo komandos dorybių? Kas net patį Jėzų Kristų pravirkdė švelniausioje Mormono Knygos istorijoje? Ko mokė Jėzus, kai iššaukė dangišką ugnį ir saugančius angelus, kad apsuptų tuos vaikus, ir nurodė suaugusiesiems: „Pažiūrėkite į savo mažutėlius“?

Nežinome, kas visa tai paskatino, bet, manau, tai buvo susiję su jų tyrumu ir nekaltumu, įgimtu nuolankumu ir tuo, ką tai gali atnešti į mūsų gyvenimą, jei tai išlaikome.

Kodėl mūsų nevilties dienas kai kas apibūdino: „Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė“? Kodėl Lehio regėtas didingas ir erdvus pastatas, nuo kurio taip dvelkė dvasine mirtimi, apibūdintas žodžiais „žmonių vaikų tušti įsivaizdavimai ir išdidumas“? O zoramininkai, kurie meldėsi taip savanaudiškai? Apie juos Alma sakė: „O Dieve, jie [meldžiasi] savo burnomis, kai tuo tarpu jie yra pasipūtę […] dėl tuščių pasaulio dalykų.“

Ir priešingai, ar yra kas mielesnio, tyresnio ar nuolankesnio už besimeldžiantį vaikelį? Tai tarsi rojus kambaryje. Dievas ir Kristus jiems yra tokie tikri, bet vėliau kai kuriems ši patirtis gali tapti paviršutiniška.

Vyresnysis Ričardas L. Evansas prieš maždaug 60 metų citavo: „Daugelis iš mūsų pripažįstame esą krikščionys, tačiau […] į Kristų nežiūrime rimtai. […] Mes gerbiame Jį, bet nesekame Juo. […] Mes cituojame Jo žodžius, bet negyvename pagal juos.“ „Mes žavimės Juo, bet negarbiname Jo.“

Kaip pasikeistų gyvenimas, jei pasaulis Jėzų laikytų kai kuo daugiau nei vien kartais pasakomais šventvagiškais jaustukais.

Bet vaikai tikrai Jį myli, ir ta meilė gali persikelti į kitus jų santykius gyvenimo žaidimų aikštelėje. Paprastai net visai maži vaikai taip lengvai myli, taip mielai atleidžia ir taip žaviai juokiasi, kad gali atitirpdyti net šalčiausią ir kiečiausią širdį.

Tų savybių yra daugiau. Tyrumas. Pasitikėjimas. Drąsa. Charakteris.

Kviečiu su manimi pažvelgti į vieno jauno man labai brangaus draugo parodytą nuolankumą Dievui.

2025 m. sausio 5 dieną – prieš 91 dieną – Ystonui Darinui Džoliui buvo suteikta Aarono kunigystė, ir jis buvo įšventintas į diakonus Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje.

Nuo pat mažens Ystonas troško dalyti Viešpaties vakarienės sakramentą. Bet šią šventą galimybę lydėjo verianti baimė, kad jam nepavyks, kad jis parkris, kad iš jo šaipysis arba jis sau ir savo šeimai užtrauks gėdą.

Matote, Ystonas serga reta ir labai destruktyvia liga – įgimta Ulricho raumenų distrofija. Ji palaipsniui pripildė jo jauną gyvenimą didžiulių iššūkių ir sudaužė jo viltis ir svajones dėl ateities. Netrukus jis visą laiką sėdės neįgaliojo vežimėlyje. Jo šeima nekalba apie tai, kas jo laukia vėliau.

Tą sekmadienį, po įšventinimo, Ystonas pirmą kartą dalijo sakramentą. Jis motyvavo save tuo, kad pats gali prieiti ir pateikti šiuos šventus simbolius savo tėvui, kuris buvo apylinkės vyskupas. Laukdamas tos užduoties jis maldavo, prašė ir su ašaromis meldė, kol gavo patikinimą, kad niekas, niekas nemėgins jam padėti. Dėl daugelio tik jam žinomų priežasčių jam reikėjo tai padaryti pačiam, be pagalbos.

Kai kunigas sulaužė ir palaimino duoną, simbolizuojančią suluošintą Kristaus kūną, Ystonas savo suluošintu kūnu nuklibinkščiavo paimti padėklo. Tačiau nuo susirinkimų namų grindų iki pakylos viršaus buvo trys didoki laipteliai. Taigi, gavęs padėklą, jis iškėlė jį taip aukštai, kaip galėjo, ir padėjo ant paviršiaus virš turėklų. Tada, atsisėdęs ant aukštesnio laiptelio, jis abiem rankomis užkėlė dešinę koją ant pirmojo laiptelio. Tada jis užkėlė kairę koją ant to paties laiptelio ir taip toliau, kol, vargais negalais, užkopė į savo asmeninio trijų laiptelių Everesto viršūnę.

Tada jis sunkiai nulaviravo iki stovo, į kurį kabindamasis atsistojo. Jis sugrįžo prie padėklo. Dar keli žingsniai ir jis atsistojo priešais vyskupą, savo tėvą, kuris, ašaroms srūvant iš jo akių per veidą, turėjo susilaikyti, kad neapkabintų šio tobulai drąsaus ir ištikimo sūnaus. O Ystonas, su palengvėjimu plačiai šypsodamasis, būtų galėjęs pasakyti: „Aš pašlovinau [savo tėvą ir] atlikau darbą, kurį [jis man davė] nuveikti.“

Tikėjimas, ištikimybė, tyrumas, pasitikėjimas, dorumas ir galiausiai meilė tam tėvui, kuriam jis taip norėjo patikti. Šios ir daugybė kitų savybių verčia mus taip pat pasakyti: „Kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje.“

Seserys, broliai ir draugai, liudiju, kad gražiausių man žinomų kūrinių sąrašo viršuje yra kūdikiai, vaikai ir jaunuoliai, tokie pat dori ir neįkainojami, kaip ir tie, kuriuos minėjome šiandien. Liudiju, kad jie yra žemėje klestinčios Dievo karalystės stiprybės ir grožio atvaizdai.

Taip pat liudiju, kad jaunystėje Džozefas Smitas matė tai, ką sakė matęs, ir kalbėjo su tais, su kuriais sakė kalbėjęs. Liudiju, kad nuolankus ir tyras Raselas M. Nelsonas yra Dievo įšventintas ir apdovanotas pranašas ir regėtojas. Visą gyvenimą skaitęs, aš liudiju, kad Mormono Knyga yra labiausiai praturtinanti knyga, kokią esu skaitęs, ir mano mažos buveinės daugelio buveinių karalystėje sąvaros akmuo. Liudiju, kad kunigystė ir malda – Kristaus kunigystė ir jūsų maldos – atnaujina mano gyvenimą. Žinau, kad visa tai tiesa, ir apie tai liudiju ištikimiausio ir nuolankiausio iš visų Dievo sūnų – Alfos ir Omegos, didžiojo Aš Esu, nukryžiuotojo, ištikimojo liudytojo – būtent Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.