Džiaugsmas per sandoros mokinystę

Vieną 2023 m. dieną Ujangai Altansuk dirbant šiauriniame Mongolijos mieste Darchane, jos darbovietėje apsilankė Mongolijos misijos prezidentas. Ji pasakojo:

„Pamačiau jį ir pamaniau, kad jo veidas ryškiai švyti. Jis buvo labai malonus su aplinkiniais ir linksmas, jaučiau šilumą. Prieš jam išeinant uždaviau keletą klausimų. Po kelių dienų jis vėl atėjo į mano darbą ir paklausė, ar galėčiau lankyti jo bažnyčią. Pagalvojau, kad tai gali būti naudinga. Nerimavau dėl savo vaikų ateities, nes visuomenė, atrodo, kupina įtampos ir tamsos. Norėjau, kad mano vaikai būtų kaip šis vyras, kad jie švytinčiais veidais skleistų džiaugsmą aplinkiniams.

Vieną dieną misionieriai mus mokė dešimtinės įstatymo. Mano vaikai susijaudinę pasakė: „Mama, turime mokėti dešimtinę.“ Tą akimirką pamačiau savo vaikų tikėjimą. Prieš prisijungdama prie Bažnyčios, stebėjau visuotinę konferenciją ir klausiausi prezidento Raselo M. Nelsono kalbos. Jis paskelbė apie naujas šventyklas visame pasaulyje ir pasakė, kad nauja šventykla bus pastatyta Ulan Batore, Mongolijoje. Džiūgavau ir braukiau ašaras, nors nesupratau kodėl. Šitaip džiaugdamasi galėjau suprasti, kad mano tikėjimas ir liudijimas auga.“

Ujanga, kaip ir milijonai kitų, yra dalis didžiojo Izraelio surinkimo ruošiantis antrajam Jėzaus Kristaus atėjimui. Ji pradėjo savo kelionę sandoros keliu ir tapo Kristaus mokine. Ką reiškia būti Kristaus mokiniu? Man patinka japoniškas žodis „mokinys“ – deši, kuriame de reiškia jaunesnįjį brolį, o ši – vaiką.

Jėzus Kristus pareiškė: „Pradžioje aš buvau su Tėvu ir esu Pirmagimis.“ Dėl to, kas Jis yra ir ką yra padaręs, garbiname Jį, gerbiame, atiduodame Jam šlovę ir sekame Juo. Kristus mus išpirko, ir esame amžinai dėkingi už Jo beribę apmokančiąją auką.

Turime Dangiškąjį Tėvą, kuris myli mus kaip savo vaikus. Jo meilė mums yra tobula. Jėzus Kristus ir Jo misija parodo Dievo meilę mums. Kaip rašė Jonas: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Siekdami suprasti tai, ko nežinome, kartais galime remtis mums pažįstama žemiška patirtimi arba tuo, ką žinome. Pavyzdžiui, apie Dievą Tėvą galime šį tą sužinoti iš savo tėvystės ir žemiškosios šeimos santykių. Vis dėlto turėtume būti atsargūs ir per daug nepasikliauti šiais palyginimais, kai bandome suprasti savo Dangiškąjį Tėvą. Dievo Tėvo savybės pranoksta bet kokias ne visai tobulas puolusio žmogaus savybes. Dievas Tėvas – tobulas Tėvas. Jis yra tobulai mylintis, geras, kantrus ir supratingas bei tobulai šlovingas. Galime Juo tobulai pasikliauti. Kristaus meilė atspindi Dievo Tėvo meilę ir yra tos meilės atvaizdavimas.

Jėzus Kristus yra ir pavyzdys, ir priemonė. Kristuje galime geriau suprasti tobulas Tėvo savybes ir Jo planą. Per Kristų mums duota įgalinanti galia įveikti prigimtinių vyrų ir moterų polinkius, kad taptume panašesni į Tėvą.

Kaip ir mūsų Dangiškasis Tėvas, Jėzus Kristus yra tobulai gailestingas ir teisingas. Šios dieviškos teisingumo ir gailestingumo savybės neprieštarauja viena kitai. Jos viena kitą papildo. Ir teisingumas, ir gailestingumas atskleidžia tobulą Dievo meilę savo vaikams. Galime pasitikėti Dievu Tėvu ir Jėzumi Kristumi, nes Jie yra teisingi ir nešališki mums visiems.

Dievas Tėvas ir Jo Sūnus, Jėzus Kristus, yra tobulai vieningi savo tikslu ir meile. Kadangi Dievas ir Jėzus Kristus mus myli, mums, kaip tikriems mokiniams, suteikta galimybė ir privilegija sudaryti su Jais sandoras. Mums taip darant plėtojamas mūsų ryšys su Kristumi: „Ir dabar, dėl sandoros, kurią sudarėte, jūs būsite vadinami Kristaus vaikais, jo sūnumis ir dukromis; nes štai, šiandien jūs dvasiškai užgimėte jam; nes sakote, kad jūsų širdys pakeistos per tikėjimą jo vardu; todėl jūs užgimėte iš jo ir tapote jo sūnumis ir jo dukromis.“

Kai, būdami mokiniai, sudarome šventas sandoras ir jų laikomės, esame laiminami dvasine galia. Mus su Kristumi ir Dievu Tėvu sieja ypatingas ryšys, galime patirti Jų meilę bei tokį džiaugsmą, koks skirtas tiems, kurie yra sudarę sandoras ir jų laikosi. Mūsų gebėjimas pajausti visą Dievo meilę arba išlikti Jo meilėje priklauso nuo mūsų teisių troškimų ir veiksmų.

Evangelijos pagal Joną 15 skyriaus 9 eilutėje skaitome: „Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau.“ Ir tada gauname kvietimą: „Pasilikite mano meilėje!“

Kitoje eilutėje mums nurodomas būdas, kaip išlikti Jo meilėje: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip Aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje.“

Toliau skaitydami 11 eilutę sužinome, koks yra įstatymų laikymosi tikslas: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“

Per tikrą sandoros mokinystę galime pradėti geriau suprasti Dievo prigimtį ir džiaugsmą, kurį Jis nori, kad patirtų visi Jo vaikai. Taip pat galime pradėti suprasti kai kuriuos principus, kurie iš pradžių gali pasirodyti painūs. Pavyzdžiui, kaip Dievas gali turėti džiaugsmo pilnatvę, jei kai kurie Jo vaikai tiek daug kenčia? Atsakymas glūdi tobulame Dievo suvokime ir Jo tobulame plane. Jis mato mus nuo pradžios iki mūsų galimos šlovingos ateities. Per savo Sūnų Jėzų Kristų visiems mums, savo vaikams, Jis parūpino būdą, kaip įveikti žemiškojo gyvenimo skausmus, kančias, nuodėmes, kaltę ir vienatvę. Dievas suteikė mums kelią ir pasirinkimą.

Geriau suprasti šią mintį gali padėti pavyzdžiai tų, kurie per mokinystę patyrė džiaugsmą. Galbūt esate girdėję frazę, kad esame laimingi tik tiek, kiek laimingas mūsų nelaimingiausias vaikas. Patyriau, kad taip nebūtinai turi būti. Mano 94-erių metų motina turi daugiau kaip 200 gyvų palikuonių. Bet kuriuo metu bent vienas iš tų 200 bus nelaimingas. Jei šis teiginys būtų teisingas, mano motina būtų nuolat nelaiminga, bet taip nėra. Ją pažįstantys žino, kokia ji linksma.

Dabar norėčiau pasidalyti dar vienu patyrimu. 2019 m. sausį mudu su žmona Debe buvome pakviesti į prezidento Nelsono biurą. Jis pasistatė kėdę arčiau mūsų, ir mes sėdėjome beveik liesdamiesi keliais. Suteikęs mums dabartinį pašaukimą, prezidentas Nelsonas atsisuko į Debę ir sutelkė dėmesį į ją. Jis buvo malonus, mylintis, švelnus ir kupinas džiaugsmo, tarsi tobulas tėvas ar senelis. Jis patapšnojo Debės ranką, patikindamas ją, kad viskas bus gerai ir kad mūsų šeima bus palaiminta. Tą akimirką mums atrodė, kad esame jam svarbiausi žmonės ir kad jis gali mums skirti daugybę laiko. Tą penktadienio popietę iš jo biuro išėjome jausdamiesi ramūs, mylimi ir džiaugsmingi.

Pirmadienį sužinojome naujienas. Tą pačią dieną, kurią prezidentas Nelsonas praleido su mumis, viena iš jo dukterų mirė nuo vėžio. Buvome priblokšti. Mūsų širdys prisipildė sielvarto dėl jo ir jo šeimos. Mūsų širdys taip pat prisipildė dėkingumo už jo į Kristaus panašų dėmesį mums, net ir liūdint dėl savo kenčiančios dukters.

Apmąstydami šią patirtį klausėme savęs: „Kaip jis galėjo būti toks malonus, mylintis ir net džiaugsmingas tokiu sunkiu metu?“ Atsakymas – todėl, kad jis žino. Jis žino, kad Kristus nugalėjo. Jis žino, kad vėl bus su savo dukra ir praleis su ja amžinybę. Džiaugsmas ir amžinoji perspektyva gaunami per ryšį su Gelbėtoju, sudarant sandoras bei jų laikantis ir tampant mokiniu, kaip Kristus.

Prezidentas Nelsonas mokė: „Kaip Gelbėtojas siūlo ramybę, „pranokstan[čią] bet kokį supratimą“ [Filipiečiams 4:7], Jis lygiai taip pat siūlo stiprų, gilų ir platų džiaugsmą, pranokstantį žmogaus logiką arba mirtingųjų suvokimą. Pavyzdžiui, atrodo neįmanoma jausti džiaugsmo, kada jūsų vaikas serga nepagydoma liga arba kada jūs netenkate darbo, arba kai jūsų sutuoktinis jus išduoda. Tačiau būtent tokį džiaugsmą siūlo Gelbėtojas.“

Sudarydami sandoras ir jų laikydamiesi, natūraliai atsigręšime į kitus ir trokšime jiems padėti pajausti tokį pat džiaugsmą ir meilę, kokius jaučiame dėl savo sandoros ryšių. Galime būti svarbiausio šių laikų darbo žemėje – Izraelio surinkimo – dalis. Galime padėti atvesti Dievo vaikus pas Kristų. Kaip mokė pranašas Jokūbas: „Ir palaimintas tu; kadangi stropiai dirbote su manimi mano vynuogyne ir vykdėte mano įsakymus, ir vėl atvedėte man prigimtinį vaisių, […] jūs džiaugsitės su manimi dėl mano vynuogyno vaisiaus.“

Kai įsipareigojame elgtis kaip sandoros mokiniai, kad ir koks būtų mūsų sugebėjimų lygis, mūsų ryšys su Tėvu ir Sūnumi turtėja, džiaugsmas didėja ir amžinoji perspektyva plečiasi. Tuomet esame apdovanojami galia ir galime jausti tokį džiaugsmą, koks skirtas tikriesiems Dievo sandoros mokiniams. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.