„Artinkitės prie manęs“

Mano brangūs broliai ir seserys, džiaugiuosi būdamas su jumis šioje visuotinėje Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios konferencijoje. Tai yra Jo Bažnyčia. Visame pasaulyje susirinkome pastatuose ir namuose Jo vardu.

Kai per sandorą įeiname į Jo karalystę, priimame Jo vardą. Jis yra prisikėlęs ir pašlovintas Dievo Sūnus. Mes esame mirtingi, pajungti nuodėmei ir mirčiai. Tačiau iš meilės kiekvienam iš mūsų Gelbėtojas kviečia mus artintis prie Jo.

Štai Jo kvietimas mums: „Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite; prašykite, ir gausite; belskite, ir bus jums atidaryta.“

Kartais jaučiamės arti Gelbėtojo Jėzaus Kristaus. Tačiau kartais savo žemiškuose išbandymuose jaučiamės nutolę nuo Jo ir norime patikinimo, kad Jis žino, kas mūsų širdyse, ir myli kiekvieną iš mūsų asmeniškai.

Gelbėtojo kvietime nurodytas būdas gauti tą patikinimą. Artinkitės prie Jo visada Jį atmindami. Stropiai Jo ieškokite studijuodami Raštus. Per nuoširdžią maldą prašykite Dangiškojo Tėvo, kad jaustumėtės arčiau Jo Mylimojo Sūnaus.

Yra paprastas būdas apie tai pasvarstyti. Įsivaizduokite, ką darytumėte, jei kuriam laikui taptumėte atskirti nuo brangaus draugo. Jūs rastumėte būdą su juo pasikalbėti, brangintumėte kiekvieną nuo jo gautą žinutę ir darytumėte viską, kad galėtumėte jam padėti.

Kuo dažniau tai nutiktų, kuo ilgiau tai truktų, tuo labiau stiprėtų meilės ryšys, ir jūs jaustumėte, kad artėjate. Jei daug laiko praeitų be meilingo bendravimo ir galimybės padėti vienas kitam, tas ryšys silpnėtų.

Jėzus Kristus myli kiekvieną iš mūsų. Jis siūlo galimybę artintis prie Jo. Tai darysite labai panašiai kaip su mylinčiu draugu: per maldą bendraudami su Dangiškuoju Tėvu Jėzaus Kristaus vardu, klausydamiesi meilingų Šventosios Dvasios patarimų, o tada džiugiai tarnaudami kitiems Gelbėtojo vardu. Netrukus pajusite artinimosi prie Jo palaimą.

Jaunystėje artėjimo prie Gelbėtojo ir Jo artėjimo prie manęs džiaugsmą patirdavau per paprastus paklusnumo Jo įsakymams poelgius. Kai buvau jaunas, sakramentas būdavo pateikiamas vakariniame susirinkime. Vis dar prisimenu vieną konkretų vakarą prieš daugiau nei 75 metus, kai lauke buvo tamsu ir šalta. Prisimenu patirtą šviesos ir šilumos jausmą, kai supratau, kad įvykdžiau įsakymą rinktis su šventaisiais priimti sakramentą, atnaujinant sandorą su Dangiškuoju Tėvu visuomet atminti Jo Sūnų ir laikytis Jo įsakymų.

Tą vakarą baigiantis susirinkimui sugiedojome giesmę „Lik su manim, jau vakaras“, kurioje yra įsimintini žodžiai: „O Gelbėtojau, lik šalia.“

Šie žodžiai man, dar jaunam berniukui, sužadino nepaprastą Dvasios pojūtį. Gelbėtojo meilę ir artumą tą vakarą pajutau per Šventosios Dvasios paguodą.

Po daugelio metų norėjau vėl sužadinti tuos pačius Gelbėtojo meilės ir artumo jausmus, kuriuos jaučiau Viešpačiui per tą sakramento susirinkimą savo jaunystėje. Todėl vykdžiau kitą paprastą įsakymą – studijavau Raštus.

Evangelijoje pagal Luką skaičiau apie trečią dieną po Jo nukryžiavimo ir palaidojimo, kai ištikimos tarnaitės iš meilės Gelbėtojui atėjo patepti Jo kūno. Atėjusios jos pamatė, kad akmuo nuritintas nuo kapo, o Jo kūno nebėra.

Prie jų atsirado du angelai ir paklausė, kodėl jos išsigandusios:

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis jums sakė, būdamas dar Galilėjoje:

„Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“

Tą vakarą, temstant, du mokiniai ėjo iš Jeruzalės keliu į Emausą, o prisikėlęs Viešpats prisiartino ir ėjo su jais.

Evangelija pagal Luką suteikia galimybę ir mums tarsi eiti su jais tą vakarą:

„Jiems taip besikalbant ir besvarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu.

Jų akys buvo uždengtos, ir jie Jo neatpažino.

O Jis paklausė jų: „Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?“

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jam: „Nejaugi Tu esi vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai, kas joje šiomis dienomis atsitiko?“

Jie papasakojo Jam apie savo sielvartą dėl Jėzaus mirties, nes tikėjosi, kad Jis išpirksiąs Izraelį.

Koks švelnus turėjo būti prisikėlusio Viešpaties balsas, kai Jis kalbėjo tiems dviem nuliūdusiems ir gedintiems mokiniams.

Toliau perskaičiau žodžius, kurie sušildė mano širdį tais pačiais jausmais, kokius jaučiau, kai buvau berniukas:

„Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau.

Bet jie sulaikė Jį, sakydami: „Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi.“ Jis užsuko ir pasiliko su jais.“

Tą vakarą Gelbėtojas priėmė kvietimą užeiti į mokinių namus. Jis atsisėdo su jais prie stalo. Jis paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems. Jų akys atsivėrė ir jie pažino Jį. Tuomet Jis pranyko jiems iš akių.

Lukas mums aprašė tų palaimintų mokinių jausmus: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Tada tie du mokiniai išskubėjo atgal į Jeruzalę papasakoti vienuolikai apaštalų, kas nutiko. Jiems pasakojant, ką patyrė, vėl pasirodė Gelbėtojas.

Jis atsistojo jų viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tada Jis apžvelgė pranašystes apie savo misiją apmokėti visų Jo Tėvo vaikų nuodėmes ir sutraukyti mirties pančius.

Jis jiems pasakė: „Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių

ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas.

Jūs esate šių dalykų liudytojai.“

Kaip ir Jo mylimi mokiniai, kiekvienas Dangiškojo Tėvo vaikas, kuris pasirinko įeiti pro krikšto vartus, yra sudaręs sandorą būti Gelbėtojo liudytoju ir rūpintis stokojančiais visą mirtingąjį gyvenimą. Šį įsipareigojimą prieš daugelį amžių prie Mormono vandenų mums aiškiai išdėstė Mormono Knygos pranašas Alma:

„Kadangi norite įeiti į Dievo kaimenę ir vadintis jo žmonėmis ir pasiryžę nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos;

taip, ir pasiryžę gedėti su tais, kurie gedi; taip, ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur, […] net iki mirties, kad būtumėte išpirkti Dievo […] , kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą.“

Kai ištikimai laikysitės šių pažadų, pamatysite, kad Viešpats laikosi savo pažado būti viena su jumis jūsų tarnystėje, taip palengvindamas jūsų naštas. Jūs pažinsite Gelbėtoją, o laikui bėgant imsite panašėti į Jį ir tobulėti Jame. Padėdami kitiems Gelbėtojo vardu, pastebėsite, kad artėjate prie Jo.

Daugelis iš jūsų turite mylimų žmonių, nuklydusių nuo kelio į amžinąjį gyvenimą. Galvojate, ką dar galėtumėte padaryti, kad jie sugrįžtų. Galite pasitikėti Viešpačiu, kad priartėsite prie jų, kai su tikėjimu tarnausite Jam.

Prisimenate Viešpaties pažadą Džozefui Smitui ir Sidniui Rigdonui, kai jie Viešpaties pavedimu buvo toli nuo savo šeimų: „Mano draugai Sidni ir Džozefai: Jūsų šeimoms sekasi gerai; jos yra mano rankose, ir aš pasielgsiu su jomis, kaip man atrodo tinkama; nes manyje yra visa galia.“

Kai tvarstysite patekusių į bėdą žaizdas, Viešpaties galia palaikys jus. Jo rankos bus ištiestos kartu su jūsiškėmis, kad padėtų Dangiškojo Tėvo vaikams ir juos palaimintų.

Kiekvienas sandorą sudaręs Jėzaus Kristaus tarnas, Jo vardu laiminantis kitus ir jiems tarnaujantis, gaus Jo Dvasios nurodymus. Tada jie jaus Gelbėtojo meilę ir patirs džiaugsmą artindamiesi prie Jo.

Kad Viešpats prisikėlė, žinau taip pat tikrai, tarsi būčiau buvęs su tais dviem mokiniais name prie kelio į Emausą. Žinau, kad Jis gyvas.

Tai tikroji Jo Bažnyčia – Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Teismo dieną stovėsime priešais Gelbėtoją veidas į veidą. Tai bus didelio džiaugsmo metas tiems, kurie šiame gyvenime priartėjo prie Jo tarnaudami Jam ir nekantrauja išgirsti Jo žodžius: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“

Kaip prisikėlusio Gelbėtojo ir mūsų Išpirkėjo liudytojas liudiju tai Jėzaus Kristaus vardu, amen.