Pagarba šventiems dalykams

Skaitydami Išėjimo knygą, kartu su Moze keliaujame prie Horebo kalno, kur jis atsitraukė nuo savo kasdienių rūpesčių, – kartais visi tai turėtume padaryti, – kad pamatytų degantį, bet nesudegantį krūmą. Jam artinantis, „Viešpats pamatė jį artėjant ir pašaukė iš krūmo: „Moze! Moze!“ Tas atsiliepė: „Aš čia!“ Dievas jam tarė: „Nesiartink prie šios vietos! Nusiauk nuo kojų apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra šventa žemė!“ Su didžiule pagarba, nuolankumu ir nuostaba Mozė nusiavė apavą ir pasiruošė išgirsti Viešpaties žodį ir patirti Jo šventą buvimą.

Tas šventas apsireiškimas prie kalno buvo baimę keliančios pagarbos kupina patirtis, susiejusi Mozę su jo dieviškąja tapatybe, ir iš tiesų buvo esminis jo virsmo iš nuolankaus ganytojo į galingą pranašą elementas, paskatinęs jį žengti nauju gyvenimo keliu. Panašiai kiekvienas iš mūsų gali paversti savo mokinystę aukštesniu dvasingumo modeliu, padarydamas pagarbos dorybę šventa savo dvasinio charakterio dalimi.

Žodis pagarba gali būti kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio revereri, kuris reiškia „būti kupinam pagarbios baimės“. Evangelijos prasme šis apibrėžimas susijęs su gilios pagarbos, meilės bei dėkingumo jausmu ir požiūriu. Žmonėms, kurie nuoširdžiai atgailauja ir yra giliai atsidavę Dievui bei Jėzui Kristui, tokia pagarba šventiems dalykams sukelia didesnį džiaugsmą jų sielose.

Pagarba šventiems dalykams yra didžiausia gyvybiškai svarbios dvasinės savybės apraiška; ji yra mūsų ryšį su šventumu lydintis produktas ir atspindi mūsų meilę ir artumą mūsų Dangiškajam Tėvui ir mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui. Tai taip pat yra viena iš dvasingiausių sielos patirčių. Tokia savybė nukreipia mūsų mintis, širdis ir gyvenimą į Dievybę. Iš tikrųjų pagarba yra ne tik dvasingumo aspektas; ji yra jo esmė – pamatas, ant kurio statomas dvasingumas, kuriantis asmeninį ryšį su tuo, kas dieviška; to moko mūsų vaikai, dainuodami: „Kai aš pagarbus, širdimi net jaučiu, kad Tėvas ir Jėzus arti.“

Kaip Jėzaus Kristaus mokiniai esame kviečiami puoselėti pagarbos dovaną savo gyvenime, kad atsivertume glaudesnei bendrystei su Dievu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi, kartu stiprindami savo dvasinį charakterį. Jei savo širdyje turėtume daugiau tokių jausmų, mūsų gyvenime neabejotinai būtų daugiau džiaugsmo ir pasigėrėjimo, o liūdesiui ir sielvartui liktų mažiau vietos. Turime prisiminti, kad pagarba šventiems dalykams suteikia prasmę daugeliui kasdienių poelgių, stiprina mūsų dėkingumo jausmą, sukelia pagarbią baimę ir meilę aukštesniems ir šventesniems dalykams.

Deja, gyvename pasaulyje, kuriame pagarbos šventiems dalykams rodymas tampa vis retesniu reiškiniu. Tiesą sakant, pasaulis aukština nepagarbą – tai liudija bet kuris bulvarinis žurnalas, televizijos programa ar internetas. Nepagarba šventiems dalykams gimdo didėjantį atsainų požiūrį ir elgesį, kuris vieną žmonių kartą gali greitai įstumti į apatiją, o kitą – į nelaimingumą.

Nepagarba taip pat gali atitraukti mus nuo ryšių, kuriuos užtikrina sandoros su Dievu, ir sumažinti mūsų atsakomybės Dievybei jausmą. Dėl to rizikuojame rūpintis tik savo patogumu, tenkinti savo nekontroliuojamus norus ir galiausiai nusiristi iki nešventumo – imti niekinti šventus dalykus, netgi Dievą, taigi ir savo, kaip Dangiškojo Tėvo vaikų, dieviškąją prigimtį. Nepagarba šventiems dalykams remia priešininko tikslus, nes sutrikdo mūsų jautrius apreiškimo kanalus, kurie yra labai svarbūs mūsų dvasiniam išlikimui šiais laikais.

Pagarbos šventiems dalykams reikšmė ir svarba gerai aprašyta Šventuosiuose Raštuose. Vienas Doktrinos ir Sandorų pavyzdys rodo, kad pagarba mūsų Dangiškajam Tėvui ir Jo Sūnui Jėzui Kristui yra būtina dorybė tiems, kurie gauna celestialinę karalystę.

Mes, kaip Bažnyčia, Tėvą ir Sūnų stengiamės visais atžvilgiais laikyti itin šventais ir gerbtinais, įskaitant tai, kaip juos vaizduojame. Šventosios Dvasios vadovavimas yra esminis elementas nustatant, kaip šie atvaizdai turėtų atspindėti šventą Tėvo ir Sūnaus prigimtį, charakterį ir dieviškas savybes. Labai stengiamės vengti vaizdavimo priemonių, galinčių atitraukti nuo pagrindinio dėmesio skyrimo mūsų Dangiškajam Tėvui ir Jo Sūnui Jėzui Kristui bei Jų mokymams, įskaitant tai, kaip taikome pažangių technologijų siūlomas priemones, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto (DI) naudojimą turiniui ir vaizdams kurti.

Tas pats principas taikomas bet kokiam informacijos šaltiniui, prieinamam per oficialius Bažnyčios ryšių kanalus. Kiekviena pamoka, knyga, vadovėlis ir pranešimas yra kruopščiai kuriami ir tvirtinami vadovaujantis Dvasia, siekiant užtikrinti, kad būtų išlaikytos šventos Jėzaus Kristaus evangelijos dorybės, vertybės ir standartai. Neseniai kalbėdamas Bažnyčios jauniems suaugusiesiems, vyresnysis Deividas A. Bednaris mokė: „Norėdami susigaudyti sudėtingoje dvasingumo ir technologijų sankirtoje, pastarųjų dienų šventieji turėtų nuolankiai ir pamaldžiai 1) nustatyti evangelijos principus, kuriais galėtų vadovautis naudodami dirbtinį intelektą, ir 2) nuoširdžiai siekti Šventosios Dvasios bendrystės ir dvasinės apreiškimo dovanos.“

Brangūs mano broliai ir seserys, kad ir kokios sudėtingos tapo šiuolaikinės technologijos, jos tiesiog negali atkartoti stebuklo, pagarbios baimės ir nuostabos, kurią sukelia Šventosios Dvasios įtaka. Būdami Kristaus pasekėjai, turime būti atsargūs, kad nesusilpnintume savo ryšio su Dievu ir Jo Sūnumi nederamai naudodami dirbtinio intelekto sukurtą turinį ir vaizdus. Turėtume atminti, kad pasikliovimas šiuolaikine technologine „kūno ranka“ yra netinkamas ir nepagarbus pakaitalas įkvėpimo, pamokymo ir liudijimo, kurį galima gauti tik Šventosios Dvasios galia. Nefis pareiškė: „O Viešpatie, aš pasitikėjau tavimi ir pasitikėsiu tavimi per amžius. Aš nepasitikėsiu kūno ranka.“

Apreiškime pranašui Džozefui Smitui buvo nurodyta, kad Viešpačiui pastatytos šventyklos turėtų būti šventumo vieta. Per visą savo tarnystę mūsų brangus pranašas Prezidentas Raselas M. Nelsonas stipriai pabrėžė, kad šventykloje turime garbinti pagarbiai. Viešpaties namuose esame mokomi apie įžengimą šventon Tėvo ir Sūnaus akivaizdon. Tai, kad vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos darome įžengę į šventyklą ir ruošdamiesi dalyvauti ten atliekamose šventose apeigose, yra nusiauti batus ir persirengti baltais drabužiais, man visada atrodė pamokantis ir net įkvepiantis dalykas. Jei esame sąmoningi, galime, kaip ir Mozė, suvokti, kad žemiško apavo nusiavimas yra pasiruošimas žengti į šventą žemę ir būti veikiamiems aukštesniais ir šventesniais būdais.

Broliai ir seserys, mums nereikia kopti į kalno viršūnę kaip Mozei, kad atrastume pagarbą šventiems dalykams ir savo mokinystę iškeltume į aukštesnį dvasingumo ir pamaldumo lygį. Tą pagarbą galime atrasti, pavyzdžiui, stengdamiesi apsaugoti savo namus nuo pasaulio įtakų. To galime siekti nuoširdžiai ir karštai melsdamiesi savo Dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus vardu ir stengdamiesi geriau pažinti savo Gelbėtoją uoliai studijuodami Dievo žodį, randamą Raštuose ir mūsų pranašų mokymuose. Be to, toks dvasinis virsmas gali įvykti, kai stengsimės gerbti su Viešpačiu sudarytas sandoras, gyvendami pagal Jo įsakymus. Šios pastangos gali įnešti į mūsų širdis tylią ir tikrą ramybę. Susitelkimas į tokius veiksmus gali iš tiesų padėti paversti mūsų namus pagarbiomis dvasinio prieglobsčio vietomis – asmeninėmis tikėjimo šventovėmis, kuriose gyvena Dvasia, sudarančiomis sąlygas patirti tai, ką kalnuose patyrė Mozė.

Tokį dvasinį virsmą galime patirti ir ištikimai dalyvaudami Bažnyčios garbinimo pamaldose, įskaitant savo širdžių suderinimą su Viešpačiu per nuoširdų šventų giesmių giedojimą. Atsitraukę, kaip Mozė, nuo žemiškų trukdžių, ypač mobiliųjų telefonų ar kitų dalykų, nesuderinamų su šia šventa akimirka, galime visą dėmesį sutelkti į sakramento priėmimą, mintimis ir širdimis susitelkdami į Gelbėtoją ir Jo apmokančiąją auką bei savo sandoras. Toks sakramentinis susitelkimas padės pagarbiai atnaujinti savo bendrystę su Gelbėtoju, padarys šabą pasimėgavimu ir pakeis mūsų gyvenimą.

Galiausiai tokį dvasinį savo mokinystės virsmą galime patirti, kai reguliariai garbinsime Viešpaties namų „kalne“ – mūsų šventose šventyklose – ir stengsimės gyventi su sandoriniu pasitikėjimu, ypač kai susiduriame su žemiškojo gyvenimo išbandymais.

Mano žmona ir aš asmeniškai patyrėme keletą pagarbos akimirkų šventykloje, kai stengėmės taikyti šiuos principus savo gyvenime, o tai reikšmingai pakeitė mūsų mokinystę. Prisimenu, lyg tai buvo vakar, kai ėjau per kapines laidoti mūsų antrojo vaiko, kuris gimė neišnešiotas ir neišgyveno, o žmona dar gydėsi ligoninėje. Prisimenu, kaip karštai ir pagarbiai meldžiausi Dievui, prašydamas padėti įveikti tą sunkų išbandymą. Tą akimirką širdyje gavau aiškų ir galingą dvasinį patikinimą: viskas mūsų gyvenime bus gerai, jei mano žmona ir aš ištversime, laikydamiesi džiaugsmo, kylančio iš gyvenimo pagal Jėzaus Kristaus evangeliją. Tai, kas tuo metu atrodė kaip neįveikiamas, skaudus iššūkis, virto šventu, pagarbiu išgyvenimu, svarbia patirtimi, kuri padėjo palaikyti mūsų tikėjimą ir suteikė mums pasitikėjimo su Viešpačiu sudarytomis sandoromis ir Jo pažadais man ir mano šeimai.

Mano broliai ir seserys, pagarba šventiems dalykams skatina nuoširdų dėkingumą, išplečia tikrąją laimę, nuteikia mūsų protą apreiškimui ir atneša daugiau džiaugsmo į mūsų gyvenimą. Ji pastato mūsų kojas ant šventos žemės ir pakylėja mūsų širdis link Dievybės.

Liudiju jums, kad, stengdamiesi įtraukti tokią dorybę į savo kasdienį gyvenimą, galėsime tapti nuolankesni, geriau suprasti Dievo valią mums ir sustiprinti pasitikėjimą su Viešpačiu sudarytų sandorų pažadais. Liudiju, kad, priėmę šią pagarbos šventiems dalykams dovaną – nesvarbu, ar Viešpaties namų kalne, ar susirinkimų namuose, ar savo namuose, – būsime pripildyti stulbinančios nuostabos ir susižavėjimo, kai prisiliesime prie tobulos mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus meilės. Pagarbiai liudiju šias tiesas šventu mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo Jėzaus Kristaus vardu, amen.