Sugrįžkite pas mane, kad galėčiau jus išgydyti

Kadaise gyvenome namuose, apsuptuose didingų medžių. Šalia įėjimo augo gražus gluosnis. Vieną liūdną naktį praūžė galinga audra, ir gluosnis nuvirto. Jis gulėjo ant žemės su išrautomis šaknimis, ir vaizdas buvo apgailėtinas.

Jau buvau pasiruošęs užkurti grandininį pjūklą ir supjaustyti medį malkoms, kai išbėgo kaimynas ir mane sustabdė. Jis papriekaištavo man, kad taip nusprendžiau, ir primygtinai ragino mus medžio nešalinti. Tada jis atkreipė dėmesį į vieną šaknį, vis dar esančią žemėje, ir pasakė, kad, jei medį paremtume, nupjautume šakas ir jį pamaitintume, šaknys vėl įsitvirtintų.

Buvau nusiteikęs skeptiškai ir abejojau, kaip medis, taip akivaizdžiai nuvirtęs ir patekęs į bėdą, galėtų išgyventi ir atgimti. Svarsčiau, kad net jei jis vėl imtų augti, tikrai neatlaikytų kitos audros. Tačiau žinodami, kad mūsų kaimynas tiki, jog medis dar gali išgyventi, sutikome su šiuo planu.

Ir kuo gi tai baigėsi? Po kurio laiko, medžiui pradėjus leisti šaknis, pamatėme gyvybės ženklų. Dabar, praėjus 12 metų, medis yra sveikas bei pilnas gyvybės, turi tvirtas šaknis ir vėl puošia kraštovaizdį.

Susitikinėdamas su šventaisiais visame pasaulyje, prisimenu šį gluosnį ir tai, kad vilties yra net tada, kai viskas atrodo prarasta. Kai kurie kadaise turėjo evangelijos liudijimus, kurie buvo stiprūs ir gyvybingi kaip tas gluosnis. Paskui dėl įvairių asmeninių priežasčių šie liudijimai susilpnėjo, ir dėl to tikėjimas buvo prarastas. Kiti laikosi įsišakniję evangelijos dirvoje ploniausiomis šaknimis.

Tačiau vėl ir vėl mane įkvepia istorijos daugelio žmonių, nusprendusių atnaujinti savo mokinystę ir sugrįžti į savo Bažnyčios namus. Užuot išmetę savo tikėjimą ir įsitikinimus kaip bevertes malkas, jie atsiliepė į dvasinius raginimus ir meilės kupinus kvietimus sugrįžti.

Dalyvavau Korėjoje vykusioje kuolo konferencijoje, kurioje vienas grįžęs narys pasakojo: „Dėkoju broliams už jų pasiryžimą priimti mano tikėjimo stoką ir mano silpnumą, už tai, kad ištiesė man pagalbos ranką, ir už narius, kurie visada tokie malonūs man. Mane vis dar supa daug draugų, kurie yra mažiau aktyvūs. Juokinga, bet jie patarinėja vienas kitam grįžti į Bažnyčią ir susigrąžinti tikėjimą. Manau, kad galbūt jie visi ilgisi tikėjimo.“

Visus, kurie ilgisi tikėjimo, kviečiame sugrįžti. Pažadu, kad jūsų tikėjimas gali sustiprėti, kai vėl garbinsite kartu su šventaisiais.

Buvęs misionierius iš Afrikos parašė aukštam Bažnyčios vadovui, atsiprašė ir siekė atleidimo už tai, kad įsižeidė dėl jo mokymo apie tam tikrą kultūrinę tradiciją ir todėl pasitraukė iš Bažnyčios. Jis nuolankiai pareiškė: „Dėl to, kad prieš 15 metų įsižeidžiau, deja, teko sumokėti labai didelę kainą. Praradau tiek daug – daug daugiau, nei galėjau įsivaizduoti. Man labai gėda dėl žalos, kurią galėjau padaryti, bet labiau už viską džiaugiuosi, kad radau kelią atgal.“

Visus, kurie suvokia, ką prarado, kviečiame sugrįžti, kad vėl galėtumėte ragauti džiaugsmingų evangelijos vaisių.

Viena sesuo Jungtinėse Valstijose daugelį metų buvo palikusi Bažnyčią. Jos sugrįžimo istorija apima veiksmingas pamokas tėvams ir šeimos nariams, sielvartaujantiems dėl artimųjų, kurie paliko Bažnyčią. Ji rašė:

„Galėčiau išvardyti begalę priežasčių, kodėl atsiribojau nuo Bažnyčios, evangelijos ir tam tikra prasme nuo šeimos. Tačiau jos iš tiesų nesvarbios. Nepriėmiau vieno svarbaus sprendimo palikti Bažnyčią – greičiau padariau tūkstantį pasirinkimų. Tačiau visada žinojau, kad mano tėvai priėmė vieną svarbų sprendimą ir jo laikėsi. Jie nusprendė mane mylėti.

Negalėjau žinoti, kiek ašarų buvo išlieta, kiek naktų nemiegota ir kiek nuoširdžių maldos žodžių buvo išsakyta dėl manęs. Jie nepriekaištavo dėl mano nuodėmių, bet mane palaikė man skęstant nuodėmingume. Jie nevertė manęs jaustis nepageidaujama jų namuose ir šeimos susibūrimuose; tokie jausmai buvo mano pačios kaltė. Priešingai, jie ir toliau mane priimdavo. Jie turbūt matė, kad laikui bėgant mano šviesa blėsta. Tačiau jie žinojo, kad tas asmuo, kuriuo buvau tada, – tai tik šešėlis to, kuo dar turiu tapti.

Kaip mano kelias iš Bažnyčios buvo sudėtingas, toks buvo ir mano kelias atgal. Tačiau vienas dalykas, dėl kurio nebuvo sunku grįžti, – tai jausmas, kad grįžau namo, kur mano vieta.“

Šiandienos žinią pirmiausia skiriu visiems, kurie kadaise jautė Dvasią, bet abejoja, ar yra kelias atgal ir ar jiems yra vietos atkurtoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Ji taip pat skirta tiems, kurie vos laikosi arba kuriems kyla pagunda pasitraukti.

Ši žinia nėra iššūkis ar pasmerkimas. Tai kvietimas, išsakytas su meile ir nuoširdžiu troškimu priimti jus atgal į jūsų dvasinius namus.

Meldžiausi, kad girdėdami šį meilų mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus kvietimą ir nuostabų pažadą pajustumėte Šventosios Dvasios liudijimą:

„Ar dabar nesugrįšite pas mane ir neatgailausite dėl savo nuodėmių, ir neatsiversite, kad galėčiau jus išgydyti?“

Kiekvieną savaitę daugelis atsiliepia į Gelbėtojo kvietimą sugrįždami į mokinystės kelią ir tapdami aktyvūs Bažnyčioje, tyliai ir nuolankiai ieškodami Jėzaus pažadėto išgydymo. Ir priešingai, nei kartais skelbiama, rekordinis skaičius mūsų jaunimo pasirenka išlikti stiprūs ir ugdyti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Kai daugeliui Jėzaus sekėjų Kafarnaume Jo mokymas pasirodė griežtas ir jie nusprendė pasitraukti, Jis kreipėsi į savo apaštalus klausdamas: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“

Tai klausimas, į kurį kiekvienas turime atsakyti, kai susiduriame su asmeniniais išbandymų laikotarpiais. Petro atsakymas Jėzui yra nesenstantis ir svarus: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“

Taigi, apsvarstydami Gelbėtojo kvietimą sugrįžti pas Jį, ko galite pasimokyti iš istorijos apie gluosnį?

1. Kelionė atgal dažnai būna nelengva ir nepatogi, bet ji verta to. Kai mūsų gluosnis buvo pakeltas, jam buvo nupjautos visos šakos. Nebuvo gražu. Mes taip pat galime jaustis pažeidžiami, kai atsisakome senų įpročių ir nusikratome išdidumo. Sutelkę tikėjimą į Jėzų Kristų ir Jo evangeliją – kamieną ir šaknis – įgysite vilties ir drąsos žengti tą pirmąjį žingsnį atgal.

2. Prireikė daug metų, kad mūsų gluosnis atgautų buvusį tvirtumą ir grožį. Dabar jis dar stipresnis ir gražesnis nei anksčiau. Būkite kantrūs, nes jūsų tikėjimas ir liudijimas taip pat auga. Tai reiškia, kad nereikia įsižeisti dėl neapgalvotų komentarų, pavyzdžiui, „Kur buvai visus tuos metus?“

3. Be nuolatinės priežiūros ir puoselėjimo gluosnis niekaip nebūtų išgyvenęs. Kiekvieną savaitę sotindamiesi prie sakramento stalo ir garbindami Viešpaties namuose, puoselėsite savo tikėjimą ir liudijimą.

4. Kaip gluosniui reikėjo saulės šviesos, kad jo šakos ir lapai vėl augtų, taip ir jūsų liudijimas augs, jei liksite jautrūs Dvasios jausmams ir liudijimui. Pasimokykite iš Amuleko, kuris laikotarpį, kai buvo mažiau aktyvus narys, apibūdino taip: „Buvau daug kartų šaukiamas, bet nenorėjau girdėti.“

5. Mano kaimynas žinojo, koks vėl gali tapti gluosnis. Taip pat ir Viešpats žino jūsų dieviškąjį potencialą ir tai, kuo gali tapti jūsų tikėjimas ir liudijimas. Jis niekada jūsų neapleis. Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą viskas, kas pažeista, gali būti išgydyta.

Liudiju, kad danguje džiūgaujama dėl tų, kurie sugrįžta. Esate reikalingi ir mylimi. Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir kad visus, kurie pas Jį sugrįžta, Jis laimina suteikdamas daugiau ramybės ir daug džiaugsmo. Jo gailestingumo rankos nėra sudėtos, bet atviros ir ištiestos jums. Jums dar ne per vėlu sugrįžti. Su meilės kupinomis širdimis laukiame jūsų grįžtant namo. Jėzaus Kristaus vardu, amen.