Prisidėkite, kad pasiruoštumėte Kristaus sugrįžimui

Atsižvelgiant į šios akimirkos didybę, kai Dievo karalystė plečiasi ir žemė nusėta šventyklomis, vis labiau reikia sielų, norinčių įsitraukti į Dievo darbą. Nesavanaudiškas tarnavimas yra buvimo Kristaus mokiniais esmė. Tačiau tarnavimas dažnai nėra patogus. Būtent todėl ir žaviuosi jumis, sandorų besilaikančiais mokiniais, įskaitant ir mūsų brangius misionierius, kurie atidedate į šalį savo troškimus ir iššūkius, kad tarnautumėte Dievui tarnaudami Jo vaikams. Dievui malonu pagerbti jus, kai Jam tarnaujate teisume. Jis pažada: „Didis bus [jūsų] atlygis, ir amžina bus [jūsų] šlovė.“ Kai sakome „taip“ tarnavimui, sakome „taip“ Jėzui Kristui. O kai sakome „taip“ Kristui, sakome „taip“ kuo apsčiausiam gyvenimui.

Šią pamoką išmokau dirbdamas ir koledže studijuodamas chemijos inžineriją. Buvau paprašytas būti vienišų žmonių apylinkės renginių planuotoju. Man tai buvo košmariškas pašaukimas. Vis dėlto sutikau, bet iš pradžių tai buvo varginantis darbas. Tada viename renginyje viena graži mergina susižavėjo tuo, kaip visus vaišinu ledais. Ji tris kartus grįžo ledų tikėdamasi patraukti mano dėmesį. Mes įsimylėjome ir vos po dviejų savaičių ji man pasipiršo. Na, galbūt tai nebuvo taip greitai, ir būtent aš buvau tas, kuris pasipiršo, bet tiesa ta, kad mane nukrečia šiurpas vien pagalvojus, kad, jei tam pašaukimui būčiau pasakęs „ne“, būčiau nesutikęs Heidės.

Įsitraukiame į Dievo darbą ne todėl, kad Dievui mūsų reikia, bet todėl, kad mums reikia Dievo ir Jo didžių palaiminimų. Jis pažada: „Aš laiminsiu visus dirbančius mano vynuogyne didžiu palaiminimu.“ Leiskite man pasakyti tris principus, kurie moko, kaip mūsų prisidėjimas prie Dievo darbo laimina mus ir padeda ruoštis susitikti su Gelbėtoju.

Pirmas: prisidėdami artėjame prie „savo sukūrimo saiko“.

Šį modelį sužinome iš pasakojimo apie sukūrimą. Po kiekvienos darbo dienos Dievas įgarsindavo pasiektą pažangą sakydamas: „Tai buvo gerai.“ Jis nesakė, kad darbas baigtas ar tobulas. Tačiau Jis sakė, kad vyksta pažanga, ir, Dievo nuomone, tai yra gerai!

Pašaukimai nenustato ir nepatvirtina žmogaus vertės ar vertumo. Tačiau darbuodamiesi su Dievu, kad ir kur Jis paprašytų, pildome savo sukūrimo saiką.

Dievas džiūgauja dėl mūsų pažangos; ir mes tuo turėtume džiaugtis net tada, kai dar turime ką nuveikti. Kartais mums gali trūkti stiprybės arba išteklių tarnauti pagal pašaukimą. Visgi galime įsitraukti į darbą ir apsaugoti savo liudijimą tokiais prasmingais būdais kaip malda ir Raštų studijavimas. Mylintis Dangiškasis Tėvas nesmerkia mūsų, kai norime, bet negalime tarnauti.

Antras principas: tarnavimas mūsų namus ir bažnyčią paverčia šventomis vietomis, kuriose galime gyventi pagal sandorą.

Pavyzdžiui, mūsų sandora visuomet atminti Kristų sudaroma asmeniškai, tačiau šios sandoros laikomės tarnaudami kitiems. Pašaukimai suteikia mums progų nešti vieniems kitų naštas ir taip įvykdyti Kristaus įstatymą. Kai tarnaujame dėl to, kad mylime Dievą ir norime gyventi pagal savo sandoras, tarnystė, kuri atrodo įpareigojanti ir sekinanti, tampa džiaugsminga ir keičiančia.

Apeigos mus gelbsti ne dėl to, kad jas priimdami įvykdome dangišką kontrolinį sąrašą. Kai gyvename pagal sandoras, susijusias su šiomis apeigomis, tampame tokiu žmogumi, kuris nori būti Dievo akivaizdoje. Šis supratimas įveikia su tarnavimu susijusias dvejones ar nenorą tarnauti. Mūsų ruošimasis susitikti su Jėzumi Kristumi įsibėgėja, kai liaujamės klausinėti, ką Dievas leidžia, ir imame klausinėti, ko Dievas norėtų.

Trečias principas: prisidėjimas prie Dievo darbo padeda mums gauti Dievo malonės dovaną ir jausti didesnę Jo meilę.

Už tarnavimą negauname finansinio atlygio. Raštai moko, jog vietoj jo „už savo darbą gausi[me] Dievo malonę, kad tapt[ume] stiprūs Dvasia, turė[tume] Dievo pažinimą ir mokyt[ume] su Dievo galia ir įgaliojimu“. Tai labai geras sandoris!

Dėl Dievo malonės mūsų gebėjimai ar negebėjimai nėra esminis pagrindas skirti ar priimti pašaukimą. Dievas nesitiki tobulo pasirodymo ar išskirtinio talento, kad galėtume prisidėti prie Jo darbo. Jei būtų kitaip, karalienė Estera nebūtų išgelbėjusi savo tautos, Petras nebūtų vadovavęs ankstyvajai Bažnyčiai, o Džozefas Smitas nebūtų buvęs Sugrąžinimo pranašas.

Kai su tikėjimu veikiame darydami ką nors, kas viršija mūsų gebėjimus, mūsų silpnumas tampa matomas. Tai niekada nėra patogu, tačiau mums būtina žinoti, kad „būtent [Dievo] malonės […] dėka turime galią tai daryti“.

Įsitraukę į Dievo darbą daug kartų krisime. Tačiau, mums stengiantis, Jėzus Kristus mus pagauna. Jis mus palaipsniui pakylėja, kad patirtume išgelbėjimą nuo nesėkmės, baimės ir jausmo, kad niekada nebūsime pakankamai geri. Kai pašvenčiame savo nedideles, tačiau geriausias pastangas, Dievas jas padaugina. Kai aukojame dėl Jėzaus Kristaus, Jis mus pašventina. Tai transformuojanti Dievo malonės galia. Tarnaudami augame malonėje, kol esame pasirengę būti „iškelti Tėvo, kad stot[ume] priešais [Jėzų Kristų]“.

Nežinau visko, ko Gelbėtojas manęs paklaus, kai stovėsiu priešais Jį, bet galbūt vienas klausimas bus: „Ką atsivedei su savimi?“ Pašaukimai yra šventos mylinčio Dangiškojo Tėvo dovanos, padedančios atvesti kitus kartu su mumis pas Jėzų Kristų. Todėl kviečiu vadovus ir kiekvieną iš mūsų sąmoningiau ieškoti tų, kurie neturi pašaukimų. Skatinkite juos įsitraukti į Dievo darbą ir padėkite jiems ruoštis Kristaus sugrįžimui.

Džonas nebuvo aktyvus Bažnyčioje, kai jį aplankė jo vyskupas ir pasakė, kad Viešpats turi jam darbo. Jis pakvietė Džoną mesti rūkyti. Nors Džonas daug kartų bandė mesti, šį kartą pajuto, kad jam padeda nematoma galia.

Praėjus vos trims savaitėms, Džoną aplankė kuolo prezidentas. Jis pašaukė jį tarnauti vyskupijoje. Džonas buvo priblokštas. Jis kuolo prezidentui pasakė, jog ką tik metė rūkyti. Jei šis pašaukimas reiškia, kad jis turės atsisakyti tradicijos sekmadieniais lankytis profesionalaus futbolo rungtynėse, na, tai jau būtų tiesiog per didelis prašymas. Kuolo prezidento įkvėptas atsakymas buvo paprastas: „Džonai, tai ne aš, o Viešpats tavęs prašo.“

Džonas atsakė: „Na, jeigu taip, tai aš tarnausiu.“

Džonas man pasakė, kad šios aukos tarnystės labui tapo dvasiniais jo ir jo šeimos posūkio taškais.

Svarstau, ar nesukuriame sau aklosios zonos, kai neskiriame pašaukimų asmenims, kurie, mūsų žemišku požiūriu, atrodo ne visai tinkami ar neverti. Arba, galbūt, mums labiau rūpi tobulas atlikimas, o ne tobulėjimo doktrina, ir neatsižvelgiame į tai, kaip Gelbėtojas, suteikdamas galimybę tarnauti ne visai tinkamiems ir neišbandytiems, didina jų gebėjimus.

Vyresnysis Deividas A. Bednaris moko apie šio iš Raštų gauto įpareigojimo svarbą: „Tegul […] kiekvienas vyras [ir moteris] mokosi savo pareigų ir kuo stropiausiai darbuotis.“ Ar tai darome? Kai vadovai ir tėvai leidžia žmonėms mokytis ir veikti savarankiškai, tie žmonės žydi ir klesti. Nors lengvesnis kelias galėtų būti suteikti ištikimiems nariams antrą pašaukimą, prakilnesnis kelias – pakviesti tarnauti ne visai tinkamus narius ir leisti jiems mokytis bei augti.

Jei Kristus būtų čia fiziškai, Jis lankytų ligonius, mokytų sekmadieninės mokyklos klasę, pasėdėtų su sielvarto apimta mergina ir laimintų vaikus. Jis gali atlikti savo paties darbą. Tačiau Jis laikosi šio principo ir leidžia mums veikti ir mokytis, todėl vietoj savęs siunčia mus.

Prisidėdami prie Dievo darbo, įgyjame „teis[ę], privilegij[ą] ir atsakomyb[ę] atstovauti Viešpačiui [Jėzui Kristui]“. Kai tarnaujame, kad išaukštintume Kristų, o ne save, mūsų tarnystė tampa džiaugsminga. Kai kiti, išeidami iš mūsų pamokos, susirinkimo, tarnystės apsilankymo ar renginio, Kristų prisimena labiau nei mus, darbas suteikia energijos.

Nuoširdžiai siekdami atstovauti Gelbėtojui, tampame panašesni į Jį. Tai geriausias ruošimasis tai šventai akimirkai, kai kiekvienas iš mūsų klaupsis ir išpažins, kad Jėzus yra Kristus, o aš liudiju, kad Jis yra Kristus, ir kad prezidentas Raselas M. Nelsonas yra Jo „balsas […] iki žemės pakraščių“, kad padėtų mums „pasiruoš[ti] tam, kas įvyks“. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.