Už mūs senolių tikėjimą šventą

Kai lankiausi Tenesio Našvilio šventykloje atlikdamas jos patikrą, turėjau privilegiją visapusiškai apžiūrėti šiuos nuostabius Viešpaties namus ir įvertinti jų būklę. Ypač didelį įspūdį man padarė matronos kabinete ant sienos kabantis paveikslas pavadinimu Carry On (liet. „Nesustok“), kuriame pavaizduota Merė Vonlas.

Štai kokia su šiuo paveikslu susijusi istorija.

1862 m. Misūryje keturiolikmetė Merė Vonlas savo mirštančiai pamotei pažadėjo pasirūpinti, kad neįgalus tėvas ir keturi daug jaunesni broliai bei seserys nuvyktų į Didžiojo Druskos Ežero slėnį. […] Merė vadeliojo jaučius ir melžiamas karves, traukiančius vežimą, kuriame gulėjo prie patalo prikaustytas jos tėvas, bei rūpinosi savo […] broliais ir seserimis. Kiekvienos dienos kelionės pabaigoje ji maitindavo šeimą surinktais valgomais augalais, gėlėmis ir uogomis. Jos vienintelis kompasas buvo gautas nurodymas keliauti į vakarus „tol, kol vietoje debesų pasirodys kalnai“.

Keliavę visą pavasarį ir vasarą, į Jutos slėnį jie atvyko rugsėjį. Jos tėvas mirė netrukus po to, kai šeima apsigyveno Jutos apygardoje, kur Merė vėliau ištekėjo ir sukūrė savo šeimą.“

Tai nuostabus pasakojimas apie 14-metės merginos tikėjimą ir stiprybę, kuris šiandien gali padėti kiekvienam iš mūsų „tiesiog nesustoti“.

„Tiesiog nesustokite“, arba laisvai išvertus į mano gimtąją olandų kalbą Gewoon Doorgaan, taip pat yra mano motinos ir tėvo viso gyvenimo šūkis.

Mūsų giminėje mano tėvai ir uošviai yra pionieriai. Jie perėjo savo „lygumas“, kaip ir visi tie, kurie kasdien ateina į Bažnyčią, Viešpaties kaimenę. Jų istorijos mažai susijusios su jaučiais ir vežimais, tačiau daro tokį patį poveikį ateities kartoms.

Jie priėmė Evangeliją ir buvo pakrikštyti būdami jauni suaugusieji. Abiejų mano tėvų vaikystė buvo sunki. Mano tėvas užaugo Javos saloje, Indonezijoje. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo prievarta atskirtas nuo šeimos ir įkalintas koncentracijos stovykloje, kur jaunystėje patyrė neapsakomų sunkumų.

Mano motina augo nepilnoje šeimoje ir taip pat kentėjo badą bei Antrojo pasaulinio karo negandas. Kartais jai net tekdavo valgyti tulpių svogūnėlius. Dėl jos tėvo veiksmų ir vėlesnių skyrybų su motina jai kartais būdavo sunku priimti Dangiškąjį Tėvą kaip mylintį Tėvą.

Mano tėvai susipažino Bažnyčios renginyje ir netrukus nusprendė susituokti bei būti užantspauduoti Šveicarijos Berno šventykloje. Laukdami geležinkelio stotyje, paskutines santaupas išleidę kelionei į šventyklą, jie svarstė, kaip sudurs galą su galu, bet buvo įsitikinę, kad viskas susitvarkys. Taip ir nutiko!

Šeimą kurti jie pradėjo labai kukliame mansardiniame vieno kambario bute pačiame Amsterdamo centre. Kelerius metus skalbę drabužius rankomis, jie pagaliau susitaupė pakankamai pinigų skalbimo mašinai įsigyti. Prieš pat ją nusiperkant, juos aplankė vyskupas ir paprašė prisidėti prie susirinkimų namų statybos Amsterdame. Jie nusprendė atiduoti viską, ką buvo sutaupę skalbimo mašinai, ir toliau skalbė rankomis.

Kaip ir bet kuri kita šeima, esame patyrę įvairių sunkumų. Jie tik sustiprino mus ir mūsų tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų, panašiai kaip tai nutiko Almai, kuris, pasakodamas savo istoriją sūnui Helamanui, sakė, kad buvo remiamas visokiuose išmėginimuose ir varguose, nes pasitikėjo Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Kaip du žmonės, jaunystėje patyrę tiek daug išmėginimų, tapo pačiais geriausiais tėvais, kokių tik galėjau tikėtis? Atsakymas paprastas: jie visiškai priėmė evangeliją ir iki šiol gyvena laikydamiesi savo sandorų!

Vasarį, po daugiau nei 65 santuokinio gyvenimo metų, mirė mano mama, kuri sirgo Alzheimerio liga. Mano 92 metų tėvas, vis dar gyvenantis namuose, iki pat jos mirties lankė ją taip dažnai, kaip tik galėjo. Prieš kurį laiką mano jaunesniems broliams ir seserims jis užsiminė, kad baisūs išgyvenimai, patirti Antrojo pasaulinio karo metais stovykloje Indonezijoje, paruošė jį kantriam ilgamečiam rūpinimuisi žmona, kai ji sirgo ir jos būklė blogėjo dėl šios baisios ligos, taip pat tai lemtingai dienai, kai jis turėjo patikėti pagrindinę jos priežiūrą kitiems ir nebegalėjo būti šalia jos. Jų šūkis buvo ir tebėra „Tiesiog nesustokite“, turėdami tobulą viltį Kristuje, kad būsite prikelti paskutiniąją dieną ir amžinai gyvensite su Juo šlovėje.

Jų tikėjimas ir liudijimas yra varomoji jėga po jų einančioms kartoms.

Kaime, kuriame užaugo mano žmona, jos tėvai, geri, religingi žmonės, priėmė evangeliją būdami jauna sutuoktinių pora, o mano žmona tuo metu buvo jų vienintelė dvejų metų dukra. Sprendimas tapti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariais padarė didelę įtaką jų gyvenimui, nes kaimo gyventojai ir giminaičiai juos atstūmė. Prireikė daugybės metų, meilių laiškų giminaičiams ir tarnystės bendruomenei, kol pagaliau jie vėl buvo priimti.

Kartą, kai mano žmonos tėvas tarnavo vyskupu, jis buvo kažkuo neteisingai apkaltintas ir iškart atleistas. Mano uošvė buvo tokia įskaudinta, kad paklausė savo vyro, ar jie ir toliau turėtų eiti į bažnyčią. Jis atsakė, kad jie, žinoma, ir toliau eis į bažnyčią, nes tai ne žmonių, o Jėzaus Kristaus Bažnyčia.

Praėjo nemažai laiko, kol paaiškėjo tiesa ir buvo atsiprašyta. Tai, dėl ko jie galėjo palūžti, tik sustiprino juos ir jų įsitikinimą.

Kodėl kai kurie iš mūsų tinkamai neįvertina tikėjimo ir liudijimo savo tėvų, kurie per visus sunkumus liko ištikimi? Ar manome, kad jie ko nors aiškiai nesupranta? Jie nebuvo ir nėra apgauti! Jie tiesiog turėjo daugybę Dvasios patyrimų ir kartu su pranašu Džozefu gali ištarti: „Aš žinojau tai, […] ir aš negalėčiau to paneigti.“

Argi jums nepatinka Vaikiškų dainelių knygoje esanti dainelė apie Helamano armiją?

Net jei to nepatyrėte, kaip mano mama vaikystėje, patys galite tapti tokiais „Dievą mylinč[iais] ir pamaldž[iais]“ tėvais bei rodyti teisų pavyzdį kitiems.

Ar ją dainuodami jaučiame, kad tai visiška tiesa? Ar jaučiate, kad esate „kaip ta Helamano armija“ ir kad „būsi[te] Viešpaties misionieriai, [kurių dėka] visi išgirs tiesą Jo“? Tai jaučiau daugybę kartų dainuodamas šią dainelę keliose JSV konferencijose ir kituose jaunimo susibūrimuose.

Arba ką jaučiame, kai giedame giesmę „Už tikėjimą šventą“?

Augančios kartos prašau: kad ir kur būtumėte, kad ir kokioje situacijoje atsidurtumėte, mokykitės ir stiprybės semkitės iš prieš jus gyvenusių žmonių tikėjimo ir liudijimų. Tai padės jums suprasti, kad norint įgyti ir ugdyti liudijimą, reikės aukotis, ir kad „Dievo malones auka ši sustiprins“.

Mąstydami apie auką, kuri tikrai palaimintų jūsų gyvenimą, su malda apsvarstykite mūsų mylimo pranašo, prezidento Raselo M. Nelsono, kvietimą, kai jis prašė „kiekvieno verto, pajėgaus jaunuolio pasiruošti misijai ir atlikti ją. Pastarųjų dienų šventųjų jaunuoliams misionieriška tarnyba yra kunigystės pareiga. […]

Jaunoms ir pajėgioms seserims, misija taip pat yra veiksminga, bet neprivaloma galimybė.“

Galite būti pašaukti tarnavimo ar mokymo misionieriais. Abiejų grupių misionieriai prisideda prie to paties tikslo – atvesti sielas pas Kristų, kiekvienas savitu ir galingu būdu.

Tarnaudami abiem būdais parodysite Viešpačiui, kad Jį mylite ir kad norite Jį geriau pažinti. Atminkite: „nes kaipgi žmogus pažins šeimininką, kuriam netarnavo ir kuris svetimas jam, ir tolimas nuo jo širdies minčių ir ketinimų?“

Kiekvienas iš mūsų, nesvarbu, ar būtume pirmoji karta evangelijoje ar penktoji, turėtume savęs paklausti: kokias istorijas apie tikėjimą, stiprybę ir celestialinį pasišventimą perduosiu kitai kartai?

Ir toliau visi stenkimės geriau pažinti mūsų Gelbėtoją, Jėzų Kristų, ir padaryti Jį savo gyvenimo centru. Jis yra uola, ant kurios turime statyti, kad atėjus sunkiems laikams galėtume tvirtai stovėti.

Taigi „už mūs senolių tikėjimą šventą, tiesą, kurią iki galo gint verta, už Dievą mūs stosim kartu siela, galia, širdimi ir protu“. Jėzaus Kristaus vardu, amen.