Garbinimas

Viena iš labiausiai paplitusių ir svarbiausių garbinimo formų – susiburti pašventintoje vietoje ir atlikti atsidavimą rodančius veiksmus. Viešpats sako: „Ir kad galėtum geriau išsisaugoti nesusitepęs pasauliu, eisi į maldos namus ir atnašausi savo sakramentus mano šventą dieną.“ Tai, žinoma, yra pagrindinė mūsų motyvacija statant maldos namus. Tačiau, jei reikia, tiks ir nepašventinta erdvė, jei galime jai suteikti tam tikro laipsnio šventumą.

Svarbiausia yra tai, ką darome, kai susirenkame Viešpaties dieną. Žinoma, mes apsirengiame kuo geriau pagal savo galimybes – ne ekstravagantiškai, o kukliai: taip, kad parodytume nuolankumą ir pagarbą Dievybei. Mūsų elgesys taip pat yra romus ir pagarbus. Mes garbiname kartu melsdamiesi; mes garbiname giedodami giesmes (ne vien klausydamiesi, bet ir giedodami); mes garbiname mokydami ir mokydamiesi vieni iš kitų. Jėzus sako: „Atmink, kad šią, Viešpaties dieną, tu atnašausi savo atnašas [tai reiškia, atnašausi savo laiką, talentus ir išteklius, tarnaudamas Dievui ir savo artimui“] ir savo sakramentus Aukščiausiajam, išpažindamas savo nuodėmes savo broliams ir priešais Viešpatį.“ Susirenkame ne tam, kad linksmintume ar būtume linksminami – pavyzdžiui, grupės, – bet tam, kad prisimintume Jį ir būtume „tobuliau išmokyti“ Jo Evangelijos.

Naujausioje visuotinėje konferencijoje vyresnysis Patrikas Kyronas mums priminė, kad „mes nesirenkame per šabą vien tam, kad apsilankytume sakramento susirinkime ir pasižymėtume savo darbų sąraše. Drauge susirenkame garbinti. Šie du dalykai labai skiriasi. Apsilankyti reiškia kažkur būti. Tačiau garbinti reiškia tikslingai šlovinti ir garbinti Dievą taip, kad tai pakeistų mus!“

Šabo pašventimas Viešpačiui ir Jo tikslams savaime yra garbinimo veiksmas. Prieš kelerius metus tuometinis vyresnysis Raselas M. Nelsonas pasakė: „Kaip turime švęsti šabo dieną? Kai buvau jaunas, studijuodavau kitų sudarytus sąrašus, nurodančius, ką daryti ir ko nedaryti per šabą. Vėliau iš Raštų supratau, kad mano elgesys ir nusistatymas per šabą parodo mano santykius su Dangiškuoju Tėvu [žr. Išėjimo 31:13; Ezechielio 20:12, 20]. Kai tai supratau, man jau nebereikėjo sąrašų, nurodančių, ką daryti ir ko nedaryti. Kai turėdavau nuspręsti, ar veikla tinka šabui, paprasčiausiai savęs paklausdavau: „Ką tuo parodysiu Dievui?“

Garbinimas Viešpaties dieną yra svarbus tuo, kad ypatingas dėmesys skiriamas didžiajai apmokančiajai Jėzaus Kristaus aukai. Tinkamai ir ypatingai Jo Prisikėlimą švenčiame ne tik per Velykas, bet ir kiekvieną savaitę, kai priimame Jo apmokėjimo, taip pat Jo prisikėlimo, sakramento simbolius. Atgailaujančiam žmogui sakramento priėmimas yra svarbiausia garbinimo šabo dieną dalis.

Garbinimas kartu kaip „Kristaus kūnui“ turi unikalią galią ir naudą, nes vieni kitus mokome, vieni kitiems tarnaujame ir vieni kitus palaikome. Įdomu tai, kad vienas neseniai atliktas tyrimas parodė, jog tie, kas savo dvasinį gyvenimą laiko visiškai privačiu, yra mažiau linkę teikti pirmenybę dvasiniam augimui arba teigti, kad jų tikėjimas yra labai svarbus, arba reguliariai skirti laiko Dievui. Mes, kaip šventųjų bendruomenė, stipriname vieni kitus garbindami ir tikėdami Dievą.

Tačiau negalime pamiršti kasdienių garbinimo veiksmų, kuriuos atliekame asmeniškai ir namuose. Gelbėtojas mums primena: „Tačiau tavo įžadai bus atnašaujami teisume visomis dienomis ir visais laikais.“ Viena sesuo išmintingai pasakė: „Neįsivaizduoju geresnio būdo garbinti Dievą, kaip priimti Jo mažutėlius į mūsų gyvenimą, jais rūpintis ir mokyti juos Jo plano jiems.“

Alma ir Amulekas mokė zoramininkus, kuriems buvo uždrausta eiti į sinagogas, garbinti Dievą ne tik kartą per savaitę, bet visada ir „kur bebūt[ų]“. Jie kalbėjo apie maldą kaip apie garbinimą:

„Jūs turite išlieti savo sielą savo kambarėlyje ir savo slaptavietėje, ir savo tyruose.

Taip, ir kada jūs nesišaukiate Viešpaties, tebūna jūsų širdys kupinos, nuolat linkusios melstis jam.“

Jie taip pat kalbėjo apie Raštų tyrinėjimą, liudijimą apie Kristų, labdaringus darbus ir tarnystę, Šventosios Dvasios priėmimą ir kasdienį gyvenimą dėkojant. Apsvarstykite žodžius „kasdien dėkodami“. Jie nukreipia į mano antrą sąvoką.

Dėkingumo Dievui jausmas ir jo rodymas Jam iš tikrųjų garbinimui suteikia džiaugsmingo atsinaujinimo jausmą, priešingai nei garbinimo laikymas dar viena pareiga.

Tikras garbinimas reiškia mylėti Dievą ir atiduoti Jam savo valią – brangiausią dovaną, kurią galime pasiūlyti. Paklaustas, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme, Jėzus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.“ Jis taip pat pavadino jį pirmuoju įsakymu.

Tai pavyzdys, kaip pats Jėzus garbino Tėvą. Jo gyvenimas ir Jo apmokančioji auka buvo pašvęsti Tėvo šlovei. Skaudžiai prisimename širdį draskančią Jėzaus maldą, kenčiant neįsivaizduojamą kančią ir sielvartą: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“, ir Jo nuolankius žodžius „tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“

Garbinimas tai pastangos sekti šiuo puikiu pavyzdžiu. Eidami šiuo keliu, tobulumo nepasieksime per naktį, bet, jei kiekvieną dieną „kaip auką [Jam] atnašausi[me] sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią“, Jis vėl pakrikštys mus savo Dvasia ir pripildys mus savo malonės.

Pirmame Doktrinos ir Sandorų skyriuje Viešpats paskelbia pasauliui šį kaltinimą:

„Jie nuklydo nuo mano apeigų ir sulaužė mano nesibaigiančią sandorą;

jie neieško Viešpaties, kad įtvirtintų jo teisumą, bet kiekvienas žmogus vaikšto savo paties keliu ir paskui atvaizdą savo paties dievo, kurio atvaizdas yra pagal pasaulio panašumą.“

Verta prisiminti pavyzdį, kai trys jaunuoliai žydai: Hananija, Mišaelis ir Azarija, buvo išvežti į Babiloną neilgai trukus po to, kai Lehis ir jo šeima paliko Jeruzalę. Babilonietis viršininkas juos pervadino Šadrachu, Mešachu ir Abed Negu. Vėliau, kai šie trys atsisakė garbinti karaliaus Nebukadnecaro pastatytą atvaizdą, jis įsakė juos įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį, sakydamas: „Ir koks Dievas išgelbės jus iš mano rankų?“

Prisiminsite jų drąsų atsakymą:

„Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir tavo rankos, karaliau, teišgelbsti.

O jei ne, tai tebūna tau žinoma […], kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatei, negarbinsime!“

Krosnis buvo tokia karšta, kad nužudė tuos, kurie juos į ją įmetė, bet Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas liko sveiki. Nebukadnecaras tarė: „Palaimintas Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas, kuris […] išgelbėjo savo tarnus, pasitikėjusius Juo, atidav[usius] savo kūnus, kad netarnautų ir negarbintų kito dievo, išskyrus savąjį Dievą.“ Jie pasitikėjo būsią išgelbėti Jehovos, „bet jei ne“, tai yra net jei Dievas savo išmintimi neužkirstų kelio jų mirčiai, jie išliksią Jam ištikimi.

Viskas, kas yra svarbiau už Tėvo ir Sūnaus garbinimą, tampa stabu. Atmetantys Dievą kaip tiesos šaltinį arba atsisakantys bet kokios atsakomybės Jam, iš tikrųjų Jį pakeičia savimi kaip savo dievu. Tas, kam ištikimybė tam tikrai grupei ar kokiam nors reikalui svarbiau Dievo nurodymų, garbina netikrą dievą. Netgi siekiantys garbinti Dievą, bet nesilaikantys Jo įsakymų, eina savo keliu: „Jie artinasi prie manęs savo lūpomis, bet jų širdys toli nuo manęs.“ Mūsų garbinimo objektas yra išskirtinai vienintelis tikrasis Dievas ir Jo siųstasis Jėzus Kristus.

Iš tiesų mūsų gyvenimo būdas, ko gero, yra pati geriausia ir tikriausia garbinimo forma. Parodyti savo atsidavimą reiškia sekti Tėvu ir Sūnumi: išsiugdyti Jų savybes ir bruožus. Jei, kaip sakoma, pamėgdžiojimas yra nuoširdžiausia pataikavimo forma, tai, kalbėdami apie Dievybę, galėtume sakyti, kad sekimas Jų pavyzdžiu yra nuoširdžiausia garbinimo forma. Tai rodo aktyvias, nuolatines mūsų pastangas siekti šventumo. Tačiau panašėjimas į Kristų taip pat yra natūralus mūsų garbinimo rezultatas. Svarbi anksčiau paminėta vyresniojo Kyrono frazė apie garbinimą „taip, kad tai pakeistų mus“. Tikras garbinimas keičia.

Tai sandoros kelio – garbinimo, meilės ir ištikimybės Dievui kelio – grožis. Į šį kelią įžengiame krikštydamiesi, pasižadėdami priimti Kristaus vardą ir laikytis Jo įsakymų. Gauname Šventosios Dvasios, Gelbėtojo malonės, kuri atperka ir apvalo nuo nuodėmės, dovaną. Netgi galėtume sakyti, kad garbiname Jį atgailaudami.

Toliau eina dar labiau mus pašventinančios kunigystės apeigos ir sandoros Viešpaties namuose. Šventyklos ceremonijos ir apeigos sudaro aukštesnę garbinimo formą.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas pabrėžė, kad „kiekvienas vyras ir kiekviena moteris, dalyvaujantys kunigystės apeigose ir sudarantys bei vykdantys sandoras su Dievu, turi tiesioginę prieigą prie Dievo galios“. Tai ne tik galia, mūsų naudojama tarnaujant ir laiminant. Tai taip pat yra dieviškoji galia, kuri veikia mumyse, kad išgrynintų ir apvalytų mus. Kai einame sandoros keliu, mumyse „apsireiškia [pašventinanti] dieviškumo galia“.

Mes, kaip senovės nefitai ir lamanitai, parpulkime žemėn prie Jėzaus kojų ir pagarbinkime jį. Tad mes, kaip įsakė Jėzus, pulkime žemėn ir garbinkime Tėvą Sūnaus vardu. Priimkime Šventąją Dvasią ir atiduokime savo širdis Dievui, neturėkime kitų dievų prieš Jį ir, kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, savo gyvenime atkartokime Jo bruožus. Liudiju, kad, tai darydami, mes garbindami patirsime džiaugsmą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.