Ir mes kalbame apie Kristų

Atlikę ilgalaikį pavedimą užsienyje, mudu su žmona Lisa įžengėme į oro uosto terminalą ruošdamiesi dar vienam – naktiniam – skrydžiui namo. Stovėdami kartu su daugybe žmonių, žingsnis po žingsnio judėdami ilgose eilėse, galėjome jausti vis didėjantį bendrakeleivių nerimą dėl skrydžių, pasų bei vizų patikros ir nežinios, ar sėkmingai pavyks praeiti saugumo patikrinimus.

Galiausiai pasiekėme vietą, kur sėdėjo muitinės pareigūnė, kurios, atrodė, neveikė patalpoje tvyrojęs didžiulis stresas ir nerimas. Ji beveik mechaniškai, nežiūrėdama į akis, paėmė mano dokumentus, patikrino nuotrauką, nykščiu vieną po kito atvertė kelis puslapius ir galiausiai garsiu stuktelėjimu mano pase uždėjo antspaudą.

Tada ji paėmė Lisos dokumentus. Be jokių emocijų, nuleidusi galvą ir sutelkusi dėmesį į savo darbą, ji metodiškai vartė puslapius, žvelgdama eksperto akimis, dėmesį telkdama į priešais esančių dokumentų detales. Šiek tiek nustebome, kai ji staiga sustojo, pakėlė galvą ir sąmoningai bei šiltai pažvelgė aukštyn Lisai į akis. Meiliai šypsodamasi ji švelniai uždėjo antspaudą Lisos pase ir grąžino jai dokumentus. Žmona taip pat nusišypsojo, priėmė dokumentus ir šiltai atsisveikino.

„Kas čia ką tik nutiko?“ – paklausiau.

Tada Lisa man parodė tai, ką matė pareigūnė, – mažą paveikslėlį su Gelbėtojo atvaizdu. Jis netyčia iškrito iš Lisos piniginės ir pateko tarp paso puslapių. Štai ką rado muitinės pareigūnė. Būtent tai pakeitė visą jos elgesį.

Malonė ir Tiesa, aut. Saimonas Diuvis, dėkojame altusfineart.com, © 2025, spausdinama gavus leidimą

Šis mažas Gelbėtojo paveikslėlis sujungė dviejų niekaip nesusijusių nepažįstamųjų širdis. Jis beasmenį bendravimą pakeitė asmeniškesniu ir užfiksavo Jėzaus Kristaus šviesos grožį, stebuklą ir realumą. Kitą tos dienos dalį ir dažnai vėliau su pagarba mąsčiau apie tą mielą, paprastą akimirką ir džiūgavau šlovingu Kristaus šviesos poveikiu Dievo vaikams.

Esame Jėzaus Kristaus pasekėjai ir siekiame tiek gauti Jo šviesą, tiek ja dalytis. Bažnyčios pavadinime išreiškiama ir mūsų teologija, sakanti, kad „kertiniu akmeniu [turime] patį Jėzų Kristų“. Per senovės ir dabartinius pranašus Dangiškasis Tėvas mums įsakė Jo klausyti ir ateiti pas Kristų. „Mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų [ir] mes pranašaujame apie Kristų.“

Mes mokome, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir kad žemiškosios tarnystės metu Jėzus mokė savo evangelijos ir įkūrė savo Bažnyčią.

Mes liudijame, kad gyvenimo pabaigoje Jėzus apmokėjo mūsų nuodėmes, kai kentėjo Getsemanės sode, buvo nukryžiuotas ant kryžiaus, o tada prisikėlė.

Mes džiūgaujame, kad dėl Gelbėtojo apmokančiosios aukos, kai atgailaujame, galime gauti atleidimą ir būti apvalyti nuo nuodėmių. Tai teikia mums ramybę bei viltį ir atveria galimybę sugrįžti Dievo akivaizdon ir gauti džiaugsmo pilnatvę.

Mes pranašaujame, kad dėl Jėzaus prisikėlimo mirtis yra ne pabaiga, o svarbus žingsnis pirmyn. „Po mirties visi prisikelsime. Tai reiškia, kad kiekvieno žmogaus dvasia ir kūnas susijungs ir gyvens amžinai.“

Dabartiniai mūsų laikų pranašai, kurie gauna apreiškimą iš Dievo mus mokyti ir vesti, vis dažniau kviečia mus ateiti pas Kristų. Jie padeda mums širdį, ausis ir akis labiau sutelkti į Jį. Galime paminėti daugybę Pirmosios Prezidentūros paskelbtų pakeitimų ir patobulinimų, skirtų mūsų dėmesiui į Jėzų Kristų sutelkti, pavyzdžių. Štai keli:

• Sprendimas atsisakyti pavadinimo „Mormonų Bažnyčia“ ir pakeisti jį teisingu pavadinimu, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.

• Galimybė susirinkimų namuose eksponuoti naujus įkvėptus Kristaus tematikos meno kūrinius.

• Merginų organizacijos ir Aarono kunigijos kvorumo temos ir muzika, sutelkta į Jėzų Kristų, pavyzdžiui, „Kristaus mokinys“ ir „Į Kristų žvelk“.

• Didesnis dėmesys skiriamas Jėzaus Kristaus Apmokėjimui ir tiesioginiam prisikėlimui, kaip šlovingiausiems įvykiams žmonijos istorijoje.

• Pabrėžimas, kad Velykos yra ne tik šventė, bet ir laikotarpis, kai akcentuojamas Jėzus Kristus.

• Grafinio Jėzaus Kristaus Bažnyčios ženklo ir jo simbolinės reikšmės pristatymas.

Pažvelkime atidžiau į kai kurių iš jų poveikį. Pirma, Bažnyčios simbolis.

2020 m. prezidentas Raselas M. Nelsonas pristatė naują grafinį Bažnyčios ženklą. Šis simbolis atspindi tiesą, kad Kristus yra Bažnyčios centras ir turėtų būti mūsų gyvenimo centras. Dabar šį pažįstamą simbolį regime šventyklos rekomendacijose, Bažnyčios interneto svetainėse ir žurnaluose, kaip programėlės „Evangelijos biblioteka“ piktogramą ir net ant daugelio Bažnyčios narių, tarnaujančių kariuomenėje, karinių identifikavimo žetonų. Simbolyje yra Bažnyčios pavadinimas, užrašytas ant kertinio akmens, ir primena, kad Jėzus Kristus yra pagrindinis kertinis akmuo, čia pavadinimas užrašytas khmerų kalba ir vartojamas kitomis 145 kalbomis.

Šio simbolio centre pavaizduota nuostabi Bertelio Torvaldseno marmurinė Kristaus skulptūra, jau visur siejama su Bažnyčia ir stovinti lankytojų centruose bei šventyklų teritorijose visame pasaulyje. Jos pagrindinė vieta šiame Bažnyčios simbolyje reiškia, kad Kristus turėtų būti visų mūsų darbų centras. Taip pat Gelbėtojo ištiestos rankos rodo Jo pažadą priimti visus, kurie ateis pas Jį. Šis simbolis yra grafinis Gelbėtojo Jėzaus Kristaus meilės atvaizdavimas ir nuolatinis priminimas apie gyvąjį Kristų.

Iš smalsumo daugelio šeimų ir draugų pasiteiravau apie vieną svarbų šio Bažnyčios simbolio elementą. Keista, bet daugelis nežino apie tą vaizduojamą šventą elementą. Jėzus Kristus stovi po arka. Tai simbolizuoja prisikėlusį Gelbėtoją, išeinantį iš kapo. Mes tikrai švenčiame prisikėlusįjį, gyvąjį Kristų, netgi naudodami šį Bažnyčios simbolį.

Dabar susimąstykime apie Velykų reikšmę. Pastarosiose Pirmosios Prezidentūros kalbose, skirtose Velykoms, buvome raginami „švęsti mūsų gyvojo Gelbėtojo prisikėlimą studijuojant Jo mokymus ir padedant įtvirtinti Velykų tradicijas visoje mūsų visuomenėje, o ypač savo šeimose“. Trumpai tariant, esame raginami pereiti prie prakilnesnio ir šventesnio Velykų šventimo.

Man labai patinka besitęsiantys apreiškimai apie Velykas ir esu patenkintas jūsų gausiomis pastangomis paversti Velykas šventa švente. Be to, kad Velykų sekmadienį vyksta tik valandos trukmės sakramento susirinkimas, kiti vertingų veiklų pavyzdžiai yra Verbų sekmadienį bei visą Šventąją savaitę apylinkių ir kuolų organizuojamos dvasinės valandėlės ir renginiai. Šios atminimo veiklos apima renginius su vaikais ir jaunimu, dažnai jose dalyvauja tarpkonfesiniai chorai. Kiti yra rengę „Gyvojo Kristaus“ atvirų durų dienas nariams ir draugams, dalyvavo daugiakonfesinės bendruomenės Velykų renginiuose.

Tokios veiklos yra atspindžiai minių, kurių balsai Jeruzalėje drauge šlovino Gelbėtoją triumfinio įžengimo metu. Ne mažiau įspūdingi yra pranešimai apie jūsų reakciją į Pirmosios Prezidentūros kvietimą, minint šią svarbiausią šventę, garbinti Dievą namuose su šeima.

Tikiu, kad Velykų laikotarpiu šeimos Dievą garbina jau žymiai pakiliau. Prieš dvejus metus kalbėjau apie mūsų šeimos ryžtą tobulinti Velykų šventimą. Reikia pripažinti, kad tai vis dar nebaigtas darbas. Visada mėgavomės ypatingu Velykų sekmadienio valgiu, Velykų krepšeliais ir velykinių kiaušinių ieškojimu, ir vis dar tuo mėgaujamės. Tačiau į šventę įtraukus sąmoningą dvasinį akcentą, padedantį dėmesį sutelkti į Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą, šių švenčiausių įvykių minėjimas mums atnešė malonią pusiausvyrą.

Šiais metais bus trečias mūsų bandymas Velykas padaryti labiau orientuotas į Kristų. Kaip ir per Kalėdas vaidinant Kristaus gimimo istoriją, mūsų šeimos Velykų dienos vaidinime dėvimi paprasti kostiumai, skaitomos Raštų ištraukos iš Naujojo Testamento ir Mormono Knygos, skamba muzika, rodomi velykiniai paveikslėliai, mėtomos palmių šakelės ir būna šiek tiek chaoso, jei kalbėti visiškai atvirai. Vaikų ir vaikaičių skaitomi ir iš atminties kartojami Verbų sekmadienį skambėję šlovinimo šūksniai „Osana […]! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ ir „Tai […] Jėzus iš Galilėjos“ atrodo tokie pat aktualūs, kaip ir „žemėje ramybė ir palankumas žmonėms“ per Kalėdas.

Dabar mėgaujamės dekoracijų deriniu. Tai, kas kadaise buvo beveik vien zuikučiai ir velykiniai kiaušiniai, dabar atsveria Kristus ir tuščio kapo, prisikėlusio Gelbėtojo, pasirodžiusio sode šalia kapo, ir Gelbėtojo pasirodymo nefitams paveikslai. Taip pat siekiame Velykas paversti laikotarpiu, o ne tik viena diena. Stengiamės geriau išmanyti, labiau apmąstyti ir švęsti Verbų sekmadienį, Didįjį penktadienį ir šventus įvykius, vykusius per visą Šventąją savaitę.

Velykos leidžia mums pagerbti ir apmokančiąją Jėzaus Kristaus auką, ir, tiesiogine prasme, džiaugsmingą Jo prisikėlimą. Mums slegia širdis, kai įsivaizduojame Gelbėtojo kančią sode ir Kalvarijoje, bet mūsų širdys džiūgauja, kai įsivaizduojame tuščią kapą ir dangišką žinią: „Jis prisikėlė!“

Neseniai išsakytas Pirmosios Prezidentūros skatinimas „nekantriai laukti Velykų ir Jėzaus Kristaus prisikėlimo – šlovingiausios iš visų žmonijai skirtų žinių“ – paryškina šio meto svarbą. Nors atrodo, kad tarp įvairių krikščionių teologų stiprėja tendencija į prisikėlimą žiūrėti perkeltine ir simboline prasme, mes patvirtiname savo doktriną, kad „prisikėlimas reiškia, jog visi kada nors gyvenę bus prikelti, ir tas prikėlimas yra tiesioginis“. „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“ Kiekvienai gyvai sielai Jėzus Kristus sutraukė mirties pančius.

Tikrai esame apstulbinti Jėzaus mums suteiktos malonės. Priimame Jo žodžius, kad „niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“.

K. S. Luisas pareiškė, kad „skelbti krikščionybę [apaštalams] pirmiausia reiškė skelbti prisikėlimą. […] Prisikėlimas yra pagrindinė kiekvieno Apaštalų darbuose skelbiamo krikščionių pamokslo tema. Prisikėlimas ir jo pasekmės buvo „evangelija“, arba geroji naujiena, kurią atnešė krikščionys.“

Aš skelbiu, kad „yra prisikėlimas, […] kapas neturi pergalės, ir mirties geluonis prarytas Kristuje“.

Baigdamas liudiju, kad visi, kas priima mūsų dabartinio pranašo ir jo patarėjų kvietimą sąmoningiau švęsti šventus įvykius, simbolizuojančius Velykas, pastebės, kad jų ryšys su Jėzumi Kristumi kaip niekad stiprėja.

Vos prieš kelias dienas sužinojau apie senelę, kuri keturmečiui vaikaičiui atpasakojo Velykų istoriją, panaudodama paprastas kapo, kapą dengusio akmens, Jėzaus, Marijos, mokinių ir angelo figūrėles. Berniukas įdėmiai stebėjo ir klausėsi, kaip senelė pasakoja apie laidojimą, kapo uždarymą bei atidarymą ir apie prisikėlimą sode. Vėliau jis stropiai ir stebėtinai išsamiai vėl atpasakojo tą istoriją tėvams aplink save judindamas figūrėles. Po šios mielos akimirkos jo paklausė, ar žino, kodėl švenčiame Velykas. Berniukas pažvelgė į viršų ir vaikiškai samprotaudamas atsakė: „Nes Jis gyvas.“

Prisidedu prie jo – ir jūsų, angelų bei pranašų – liudijimų, kad Jis prisikėlė ir yra gyvas, ir apie tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.