„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai“
Mūsų meilė Dievui ir Jo vaikams yra galingas liudijimas pasauliui, kad tai tikrai Gelbėtojo Bažnyčia.
Prieš daugelį metų mudu su seserimi Uchtdorf keliavome po pietų Vokietiją. Tai buvo prieš pat Velykas, ir mes pakvietėme gerą draugę, kuri nebuvo Bažnyčios narė, kartu su mumis dalyvauti sekmadienio pamaldose. Mylėjome šią brangią draugę, todėl buvo normalu ir natūralu pasidalyti su ja tuo, ką manome apie Gelbėtoją ir Jo Bažnyčią, ir pakviesti ją ateiti ir pamatyti! Ji priėmė kvietimą ir kartu su mumis dalyvavo netoliese esančio skyriaus susirinkimuose.
Jei kada esate pirmą kartą atsivedę draugą į Bažnyčią, tikriausiai galite suprasti, kaip tą sekmadienio rytą jaučiausi. Norėjau, kad viskas vyktų tobulai. Mūsų draugė buvo labai išsilavinusi, dvasinga asmenybė. Nuoširdžiai tikėjausi, kad šio skyriaus susirinkimai jai padarys gerą įspūdį ir gerai pristatys Bažnyčią.
Skyrius rinkosi išnuomotose patalpose maisto prekių parduotuvės antrame aukšte. Norėdami ten patekti, turėjome lipti pastato gale esančiais laiptais, jausdami stiprius ten laikomų prekių kvapus.
Prasidėjus sakramento susirinkimui, galvojau apie savo draugę, tai patiriančią pirmą kartą, ir negalėjau nepastebėti dalykų, privertusių mane šiek tiek susigūžti. Pavyzdžiui, giedojimas tikrai neskambėjo kaip Tabernakulio choro. Per sakramento apeigas girdėjosi neramūs, triukšmingi vaikai. Kalbėtojai padarė, ką galėjo, bet nebuvo įgudę viešai kalbėti. Nors per šį susirinkimą jaučiausi nesmagiai, tikėjausi, kad galbūt sekmadieninėje mokykloje bus geriau.
Geriau nebuvo.
Visą rytą nerimavau dėl to, ką mūsų draugė pamanys apie šią bažnyčią, į kurią ją atsivedėme.
Vėliau, kai važiavome namo, atsigręžiau pakalbėti su mūsų drauge. Norėjau paaiškinti, kad tai tik vienas mažas skyrius ir jis tikrai neatspindi visos Bažnyčios. Bet man nespėjus ištarti nė žodžio, prabilo ji.
Ji tarė: „Tai buvo nuostabu.“
Netekau žado.
Ji tęsė: „Man labai patiko, kaip žmonės jūsų bažnyčioje elgiasi vieni su kitais. Regis, visų jų gyvenimo aplinkybės skirtingos, tačiau akivaizdu, kad jie nuoširdžiai myli vieni kitus. Manau, kad Kristus norėjo, jog būtent tokia būtų Jo Bažnyčia.“
Skubiai atgailavau dėl savo kritiško požiūrio. Norėjau tobulai atrodančių susirinkimų, kad padaryčiau įspūdį savo draugei. Tačiau šio skyriaus nariai pasiekė tobulai juntamą meilės, gerumo, kantrybės ir užuojautos dvasią.
Kad tikėjimas augtų žemėje
Mano brangūs broliai ir seserys, mano brangūs draugai, myliu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Ji yra tikroji ir gyvoji Gelbėtojo Bažnyčia, mokanti atkurtos Jėzaus Kristaus evangelijos pilnatvės. Joje yra Jo kunigystės galia ir valdžia. Šiai Bažnyčiai vadovauja pats Jėzus Kristus per pašauktus ir įgaliotus tarnus bei šiuolaikinį pranašą, būtent prezidentą Raselą M. Nelsoną. Gelbėtojas pašaukė pastarųjų dienų šventuosius į unikalią misiją – surinkti Dievo vaikus ir paruošti pasaulį Gelbėtojo antrajam atėjimui. Liudiju, kad visa tai tiesa.
Tačiau svarbu prisiminti, kad dauguma žmonių, pirmą kartą susidūrę su Jėzaus Kristaus Bažnyčia, negalvoja apie kunigystės valdžią, apeigas ar Izraelio surinkimą. Labiausiai tikėtina, kad jie atkreips dėmesį į tai, kaip jie jaučiasi būdami su mumis ir kaip mes elgiamės vieni su kitais.
Jėzus sakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte. […] Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai.“ Labai dažnai pirmąjį liudijimą apie Jėzų Kristų žmogus gauna pajutęs meilę tarp Jėzaus Kristaus mokinių.
Gelbėtojas sakė, kad atkūrė savo Bažnyčią tam, „kad tikėjimas augtų žemėje“. Todėl, kai žmonės lankosi mūsų Bažnyčios susirinkimuose, Gelbėtojas nori, kad jie išeitų stipriau tikėdami Jį! Meilė, kurią mūsų draugai jaučia tarp mūsų, pakylės juos arčiau Jėzaus Kristaus! Toks mūsų paprastas tikslas kiekvieną kartą, kai susirenkame.
Kiekvienas, kuris ieško stipresnio tikėjimo į Kristų ar glaudesnio ryšio su Dangiškuoju Tėvu, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje turėtų jaustis kaip namie. Pakviesti juos į mūsų susirinkimus gali būti taip pat įprasta ir natūralu, kaip pakviesti juos į savo namus.
Idealas ir tikrovė
Suprantu, kad tai yra idealas. Šiame žemiškajame gyvenime retai kada galime patirti idealą. „Iki tobulos dienos “ visada bus atotrūkis tarp idealo ir tikrovės. Tad ką turėtume daryti, kai Bažnyčia nepanaši į tobulą dieną? Ką daryti, kai dėl kokių nors priežasčių mūsų apylinkė dar nekuria tobulo tikėjimo ar meilės? Ką turėtume daryti, kai manome, kad nepritampame?
Vienas dalykas, kurio neturėtume daryti, tai atsisakyti idealo!
Antraštiniame Mormono Knygos puslapyje yra šis svarbus įspėjimas: „Jei yra klaidų, tai yra žmonių klaidos; todėl nesmerkite Dievo dalykų.“
Ar gali knyga – arba bažnyčia ar žmogus – būti su klaidomis ir vis tiek būti Dievo kūrinys?
Mano atsakymas yra tvirtas taip!
Taigi, stengdamiesi gyventi pagal aukštus Viešpaties standartus, būkime kantrūs vieni kitiems. Kiekvienas iš mūsų esame tobulėjantis kūrinys, ir bet kokia mūsų pažanga priklauso nuo Gelbėtojo. Tai pasakytina apie mus kaip asmenis ir apie Dievo karalystę žemėje.
Viešpats kviečia mus ne tik prisijungti prie Jo karalystės, bet ir uoliai prisidėti ją kuriant. Dievas viliasi, kad būsime „vienos širdies ir vienos minties “. Kad būtume vienos širdies, turime stengtis būti tyraširdžiai, o tam turime patirti galingą permainą savo širdyse.
Tačiau tai nereiškia, kad mano širdis turi būti pakeista, kad atitiktų jūsiškę. Tai taip pat nereiškia, kad jūsų širdis turi būti pakeista, kad atitiktų manąją. Tai reiškia, kad visų mūsų širdys turi būti pakeistos, kad derėtų su Gelbėtojo.
Jei dar nesame to pasiekę, atminkite, kad Viešpačiui nėra negalimų dalykų.
Pritapimas ir bendrystė
Jei kada nors pajusite, kad nepritapote, žinokite, kad esate ne vieni. Argi visi nesame buvę tokiose situacijose, kur jautėmės lyg svetimi? Aš tai patyriau ne kartą. Kai man buvo vienuolika, mano šeima buvo priversta palikti namus ir persikelti į nepažįstamą vietovę. Viskas buvo kitaip, nei buvau įpratęs. Ir mano akcentas kitiems vaikams leido suprasti, kad aš esu kitoks, nei jie buvo įpratę. Tuo metu, kai man labai reikėjo draugystės ir bendrystės, jaučiausi vienišas ir nepriimtas.
Čia, žemėje, dauguma mūsų matomų skirtumų – skirtumų, pagal kuriuos kai kurie iš mūsų skirsto kitus, – susiję su žemiškais dalykais: fizine išvaizda, tautybe, kalba, apranga, papročiais ir pan. Tačiau „Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį.“
Jo požiūriu yra viena kategorija, svarbesnė už visas kitas, – Dievo vaikas. Ir mes visi puikiai ją atitinkame.
Natūralu, kad norime būti su žmonėmis, kurie atrodo, kalba, elgiasi ir mąsto taip pat kaip mes. Tai suprantama.
Tačiau Gelbėtojo Bažnyčioje renkame visus Dievo vaikus, kurie nori būti surinkti ir ieško tiesos. Draugėn mus traukia ne fizinė išvaizda, politinės pažiūros, kultūra ar tautybė. Mus vienija ne mūsų bendra aplinka. Mus vienija mūsų bendras tikslas, mūsų meilė Dievui ir artimui, mūsų atsidavimas Jėzui Kristui ir Jo atkurtai evangelijai. Mes esame „viena Kristuje“.
Mūsų siekiama vienybė reiškia ne tai, kad visi turi būti toje pačioje vietoje; ji reiškia tai, kad visi turi žiūrėti ta pačia kryptimi – į Jėzų Kristų. Esame viena ne dėl to, kur buvome, o dėl to, kur siekiame patekti; ne dėl to, kas esame, o dėl to, kuo siekiame tapti.
Štai kas yra tikroji Kristaus Bažnyčia.
Vienas kūnas
Jei mylite Dievą, jei norite Jį geriau pažinti sekdami Jo Sūnumi, tuomet jūsų vieta čia. Jei nuoširdžiai stengiatės laikytis Gelbėtojo įsakymų – net jei dar netobulai, – tuomet puikiai tinkate Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai.
O ką daryti, jei esate kitoks nei aplinkiniai? Tai nereiškia, kad esate nepritapėlis, – dėl to esate reikalinga Kristaus kūno dalis. Kristaus kūnui reikalingi visi. Ausys girdi tai, ko akys negali išgirsti. Kojos daro tai, ką rankos darytų neveiksmingai.
Tai nereiškia, kad jūsų darbas yra visus pakeisti, kad jie būtų tokie kaip jūs. Bet tai reiškia, kad turite kai ką svarbaus įnešti ir kad turite kai ko svarbaus išmokti!
Vieningas balsas
Kiekvienoje visuotinės konferencijos sesijoje mus laimina įkvepianti talentingų choristų muzika. Klausydamiesi galite pastebėti, kad ne visi dainininkai dainuoja tas pačias natas. Kartais melodija skamba vienoje choro dalyje, kartais – kitoje. Tačiau jie visi prisideda prie gražaus sąskambio ir yra visiškai vieningi. Kiekvienas choro narys turi tą patį pagrindinį tikslą: šlovinti Dievą ir kelti į Jį savo širdį. Kiekvieno iš jų protas ir širdis turi būti nukreipti į tą patį dieviškąjį tikslą. O kai tai įvyksta, jie iš tiesų tampa vieningu balsu.
Jei dar nesate Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys, kviečiame jus prisijungti prie mūsų, kai džiugiai giedosime Gelbėtojo „išperkančios meilės giesmę“. Mums jūsų reikia. Mes jus mylime. Bažnyčia bus geresnė, kai jūs prisijungsite tarnauti Viešpačiui ir Jo vaikams.
Jei per krikštą sudarydami sandoras su Dievu jau parodėte savo troškimą „įeiti į Dievo kaimenę ir vadintis Jo žmonėmis“, dėkojame, kad dalyvaujate šiame didžiame ir dieviškame darbe ir padedate padaryti Jėzaus Kristaus Bažnyčią tokią, kokią Gelbėtojas nori ją matyti.
Kaip sužinojau iš savo draugės Vokietijoje, mūsų meilė Dievui ir Jo vaikams yra galingas liudijimas pasauliui, kad tai tikrai Gelbėtojo Bažnyčia.
Telaimina mus Dievas, kad kantriai, bet uoliai stengtumės gyventi pagal mūsų Gelbėtojo, Išpirkėjo ir Mokytojo mums nustatytus idealus, – kad visi pažintų, jog esame Jo mokiniai. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.