Tu esi Kristus
(Mato 16:16)
Norime, kad mūsų vaikai tikėtų Jėzų Kristų, kad per sandoras priklausytų Jėzui Kristui ir Jo Bažnyčiai bei stengtųsi tapti tokie kaip Jėzus Kristus.
Kai mūsų sūnus Elis buvo ketvirtokas, jo klasė suformavo įsivaizduojamą vyriausybę, kurioje savo bendraklasių jis buvo išrinktas eiti klasės teisėjo pareigas. Vieną dieną atvyko Jutos antrosios apskrities teismo pirmininkaujantis teisėjas, apjuosė Elį savo oficialia mantija ir tada Elis davė klasei priesaiką. Elio imlioje sieloje tai pažadino aistrą studijuoti teisę ir patį įstatymo Leidėją, Jėzų Kristų.
Po kelerių metų kruopštaus mokymosi Elis gavo kvietimą atvykti į pokalbį vienoje teisės mokykloje, į kurią norėjo įstoti. Jis pasakė: „Mama, man uždavė 10 klausimų. Paskutinis klausimas buvo toks: „Kas yra jūsų moralinis autoritetas?“ Aš pasakiau, kad žmonija per visą istoriją kūrė moralės sistemas, modeliuodama savo gyvenimą pagal archetipus. Moralės archetipas, iš kurio savo gyvenime stengiuosi imti pavyzdį, yra Jėzus Kristus. Pasakiau, kad, jei žmonija laikytųsi Jėzaus Kristaus mokymų iš Kalno pamokslo, pasaulis būtų geresnė ir taikesnė vieta. Tada pokalbis baigėsi, o aš pagalvojau: „Sudie mano vaikystės svajonėms. Niekas pasaulietinėje akademinėje bendruomenėje nenori girdėti apie Jėzų Kristų.“
Praėjus dviem savaitėms Elis buvo priimtas ir gavo stipendiją. Prieš įsipareigodami aplankėme universitetinį miestelį. Pastatyta ant kalvos su vaizdu į nuostabų ežerą teisės mokykla atrodė kaip pilis. Vaikščiodami po nuostabią biblioteką ir didingus koridorius, stebėjomės plakatais ir akmenyje iškaltais Kalno pamokslo epizodais.
Kalno pamokslas yra neabejotinai labiausiai dėmesio verta kada nors pasakyta kalba, kurios mokymas yra novatoriškas. Joks kitas pamokslas negali padėti mums geriau suprasti Jėzaus Kristaus charakterio, Jo dieviškųjų savybių ir savo galutinio tikslo tapti tokiems kaip Jis.
Visą gyvenimą trunkanti Jėzaus Kristaus mokinystė prasideda mūsų namuose ir Pradinukų organizacijos klasėse nuo pat pusantrų metų amžiaus. Norime, kad mūsų vaikai tikėtų Jėzų Kristų, kad per sandoras priklausytų Jėzui Kristui ir Jo Bažnyčiai bei stengtųsi tapti tokie kaip Jėzus Kristus.
Tikėkime Jėzų Kristų
Pirmiausia, tikėkime Jėzų Kristų.
Po pamokslo apie gyvenimo duoną „daug [Viešpaties] mokinių“ Jo mokymus ir doktriną palaikė per sunkiais priimti, tad „pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“. Jėzus atsisuko į Dvylika ir uždavė širdį veriantį klausimą: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
Petras atsakė:
„Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.
Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.”
Kaip parodė Petras, tikėjimas yra „kuo nors tikėti arba priimti ką nors kaip tikra“. O kad mūsų tikėjimas atvestų į išgelbėjimą, jis turi būti sutelktas į Viešpatį Jėzų Kristų. Naudojame tikėjimą Jėzumi Kristumi, kai esame įsitikinę, kad Jis egzistuoja, teisingai suprantame Jo charakterį bei prigimtį ir žinome, kad stengiamės gyventi pagal Jo valią.
Mūsų mylimas pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas pareiškė: „Tikėjimas Jėzumi Kristumi yra viso tikėjimo pagrindas ir dieviškos galios kanalas.“
Kaip galime padėti vaikams sustiprinti jų tikėjimą Jėzumi Kristumi ir gauti Jo dieviškos galios? Mums nereikia daug ieškoti, užtenka tik atsigręžti į patį Gelbėtoją.
„[Viešpats] kalbėjo žmonėms sakydamas:
Štai, aš – Jėzus Kristus. […]
Kelkitės ir ateikite pas mane. […]
Minia priėjo ir įkišo rankas į jo šoną, ir lietė vinių žymes jo rankose ir kojose; ir jie tai darė, prieidami po vieną, […] ir savo akimis pamatė, ir savo rankomis palietė, ir tikrai sužinojo ir paliudijo, kad tai tikrai jis.“
Kviečiu jus apmąstyti, kaip tai gali pasireikšti vaikučių gyvenime. Ar jie girdi liudijimus apie Jėzų Kristų ir Jo evangeliją? Ar jie mato pagarbius, Jo tarnystę ir dievybę garbinančius atvaizdus? Ar jie jaučia ir atpažįsta Šventąją Dvasią, liudijančią apie Jo tikrumą ir dieviškumą? Ar jie žino apie Jo žinią ir misiją?
Priklausykime Jėzui Kristui ir Jo Bažnyčiai
Antra, priklausykime Jėzui Kristui ir Jo Bažnyčiai.
Karaliaus Benjamino žmonės patyrė galingą širdies permainą ir per sandorą norėjo pašvęsti savo gyvenimą Dievo valios vykdymui. Dėl sudarytos sandoros su Dievu ir Jėzumi Kristumi jie buvo „vadinami Kristaus vaikais, jo sūnumis ir dukromis“. Būdami Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, per sandorą turime atsakomybę statyti Jo karalystę ir ruoštis Jo sugrįžimui.
Kaip galime padėti vaikams sudaryti šventas sandoras ir jų laikytis? Vadovėlio Ateik ir sek paskui mane A ir B prieduose randame patarimų, kaip pradėti pokalbį, ir pamokų, kurios padės šeimoms, mokytojams ir vadovams vykdyti šventą pareigą, kad paruoštų vaikus visą gyvenimą eiti Dievo sandoros keliu.
Tapkime tokie, kaip Jėzus Kristus
Trečia, tapkime tokie, kaip Jėzus Kristus.
Mormono Knygoje Gelbėtojas perspėjo savo neseniai pašauktus mokinius sekti Jo pavyzdžiu kuo atidžiau: „Kokie vyrai jūs turėtumėt būti? Iš tiesų sakau jums – tokie, kaip aš esu.“
Kaip galime padėti pakrikštytiems ir patvirtintiems vaikams vykdyti savo sandoros pareigą ateiti ir atvesti kitus pas Jėzų Kristų? Visą gyvenimą trunkanti mokinystė reikalauja, kad būtume „žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“.
Kviesdami jauniausius Viešpaties mokinius, išnaudokite kiekvieną akimirką, kad nukreiptumėte ir vestumėte juos, eitumėte drauge su jais ir padėtumėte jiems rasti Kelią. Tarkitės su šiais brangiais mažutėliais jiems ruošiantis mokyti, liudyti, melstis ar tarnauti, kad jie pasitikėtų savimi ir patirtų džiaugsmą vykdydami savo pareigas. Siekite įkvėptų būdų, kaip padėti jiems suprasti, kad tai jų Bažnyčia ir kad jie turi atlikti svarbų vaidmenį ruošiantis Gelbėtojo sugrįžimui.
Jėzui Kristui tapus mūsų gyvenimo centru, tai, ko trokštame ir kaip trokštame, pasikeičia amžiams. Atsivertimas keičia viską! Jis keičia mūsų prigimtį taip, kad „mes jau nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera“. Jis keičia tai, kaip leidžiame savo laiką, ką skaitome ir stebime, ko klausomės ir kuo dalijamės. Jis keičia net tai, kaip atsakinėjame per reikšmingą akademinį pokalbį, susijusį su mūsų karjera.
Mums reikia pritraukti Jėzaus Kristaus šviesą į kiekvieną savo gyvenimo kampelį. Jei savo namuose ir kiekviename šios Bažnyčios susirinkime neliudijame apie Jo ikimirtingosios dievybės tikrumą, Jo dieviškąją misiją ir kalėjimo sienas sugriaunantį Jo prisikėlimą, tada mūsų meilės žinia, tarnystė, sąžiningumas, nuolankumas, dėkingumas ir užuojauta gali virsti ne daugiau nei tik pompastiška kalba apie sąmoningą gyvenimą. Be Jėzaus Kristaus nėra galios pasikeisti, nėra tikslo stengtis ir nėra susitaikymo su gyvenimo sunkumais. Jei tapsime atsainiais Jėzaus Kristaus mokiniais, tai gali būti pražūtinga mūsų vaikams.
Kai sakome savo vaikams, kad juos mylime, ar taip pat sakome jiems, kad jų Tėvas Danguje ir Gelbėtojas Jėzus Kristus juos myli? Mūsų meilė gali paguosti ir įkvėpti, tačiau Jų meilė gali pašventinti, išaukštinti ir išgydyti.
Šis Jėzus neturėtų būti išgalvotas Jėzus ar supaprastintas Jėzus, ar bekūnis Jėzus, ar atsainus Jėzus, ar nežinomas Jėzus, bet pašlovintas, visagalis, prisikėlęs, išaukštintas, garbinamas, galingas, Viengimis Dievo Sūnus, kuris yra galingas išgelbėti. Ir kaip vieną dieną Filipinuose man įtikinamai liudijo mažas vaikas: „Esame verti būti išgelbėti!“ Šventu Jėzaus Kristaus, To, kurį „Dievas […] paskyrė [didžia] permaldavimo auka“, vardu, amen.