Jėzaus Kristaus Apmokėjimas suteikia didžiausią išgelbėjimą

Jėzaus Kristaus Apmokėjimas suteikia didžiausią išgelbėjimą iš šiame gyvenime mūsų patiriamų išbandymų. Praeitų metų antroje pusėje prezidentas Raselas M. Nelsonas man pavedė pašventinti Vajomingo Kasperio šventyklą. Tai buvo neapsakomas, emocingas ir dvasingas patyrimas. Jis padėjo aiškiai matyti šventyklų vaidmenį gelbstint Dievo vaikus per Gelbėtojo Apmokėjimą.

Vajomingo Kasperio šventyklos apygardoje esančių kuolų teritorija apima dalį sausumos kelio, kuriuo 1847–1868 m. keliavo pastarųjų dienų šventųjų pionieriai. Ruošdamasis šventyklos pašventinimui dar kartą perskaičiau dalį istorijos apie kelią palei Plato upę netoli Kasperio, vedusį iki Solt Leik Sičio. Šiuo keliu į Vakarus traukė šimtai tūkstančių emigrantų. Didžiausią dėmesį skyriau daugiau nei 60 000 tuo keliu keliavusių pastarųjų dienų šventųjų pionierių.

Dauguma mūsų pionierių atvyko vežimais, bet maždaug 3 000 keliavo 10-čia rankinių vežimėlių grupių. Aštuonios iš šių rankinių vežimėlių grupių nepaprastai sėkmingai įveikė šį įspūdingą žygį, kuriame mirė vos keli žmonės. 1856 m. keliavusios Vilio ir Martino rankinių vežimėlių grupės buvo išimtis.

Peržiūrėjau Vilio ir Martino rankinių vežimėlių grupių narių pasakojimus nuo to laiko, kai prasidėjo baisios oro sąlygos. Gerai susipažinau, su kokiais iššūkiais jiems teko susidurti kertant Svytvoterio upę, Martins Kouvą, Roki Ridžą ir Rok Kryk Holovą.

Audrų apsupty, aut. Albinas Veselka

Iki pašventinimo nesu buvęs Kasperio šventykloje. Kai įėjau į fojė, mano dėmesį iš karto patraukė originalus rankinį vežimėlį vaizduojantis paveikslas, pavadintas Audrų apsupty. Akivaizdu, kad paveikslas nebuvo skirtas įvykusioms tragedijoms pavaizduoti. Įdėmiai žiūrėdamas į jį pagalvojau: „Šis paveikslas teisingas; didžioji dauguma pionierių su rankiniais vežimėliais tragedijų nepatyrė.“ Negalėjau nepajusti, kad tai apskritai panašu į gyvenimą. Kartais esame audrų apsupty, o kartais tarp debesuotų ir saulėtų dienų.

Dangaus portalas, aut. Džimas Vilkoksas

Kai pažvelgiau į originalų ant kitos sienos kabantį paveikslą, pavadintą Dangaus portalas, supratau, kad šis gražus vasaros paveikslas, kuriame pavaizduoti vadinamieji „Velnio vartai“ ir pro juos tekanti rami ir skaidri Svytvoterio upė, perteikė Viešpaties kūrinijos grožį, o ne tik sunkumus, su kuriais tuo siaubingu žiemos laikotarpiu susidūrė pionieriai.

Tada pažvelgiau toliau už rekomendacijų stalo ir pamačiau nuostabų Gelbėtojo paveikslą. Tai iš karto sužadino nenusakomus dėkingumo jausmus. Nuostabaus grožio pasaulyje taip pat tenka patirti milžiniškų iššūkių. Kai atsigręžiame į Jėzų Kristų, pasaulio Gelbėtoją, Jis, pagal Tėvo planą, išgelbėja mus iš gyvenimo audrų per savo Apmokėjimą.

Man tas fojė buvo tobulas pasiruošimas įeiti į šventyklos apeigų kambarius, kuriuose galime priimti išaukštinimo apeigas, sudaryti šventas sandoras ir iki galo priimti bei patirti Gelbėtojo Apmokėjimo palaimas. Tėvo sukurtas laimės planas paremtas apmokančiuoju Gelbėtojo atliktu išgelbėjimu.

Pionierių patirtis suteikia pastarųjų dienų šventiesiems unikalią istorinę tradiciją ir galingą kolektyvinį dvasinį palikimą. Kai kuriems migracija truko metų metus po to, kai jie buvo jėga varomi tiek iš Misūrio, tiek iš Navū. Kitiems tai prasidėjo po to, kai prezidentas Brigamas Jangas paskelbė rankinių vežimėlių planą, kurio tikslas buvo padaryti emigraciją prieinamesnę. Rankiniai vežimėliai kainavo daug mažiau nei vežimai su jaučiais.

Misionierius Anglijoje, Milenas Atvudas, sakė, kad po to, kai rankinių vežimėlių planas buvo paskelbtas, „jis pasklido kaip ugnis sausoje ražienoje, ir varganų šventųjų širdys smarkai suplakė iš džiaugsmo ir linksmybės“. Daugelis „meldėsi ir pasninkavo diena iš dienos ir naktis po nakties, kad turėtų privilegiją susivienyti su broliais ir seserimis kalnuose“.

Daugelis rankinių vežimėlių grupių šventųjų patyrė sunkumus, bet išvengė didesnių skaudžių įvykių. Tačiau dvi rankinių vežimėlių grupės, Vilio ir Martino grupės, iškentė badą, atšiaurias oro sąlygas ir patyrė daug mirčių.

Dauguma šių keliautojų 1856 metų gegužę iš Liverpulio, Anglijos, išplaukė dviem laivais. Birželį ir liepą jie atvyko į aprūpinimo rankiniais vežimėliais vietą Ajovos mieste. Nepaisydamos perspėjimų, abi grupės į Druskos Ežero slėnį išvyko per vėlai.

Prezidentas Brigamas Jangas apie pavojingą padėtį, į kurią pateko šios grupės, pirmą kartą sužinojo 1856 m. spalio 4 d. Kitą dieną jis atsistojo prieš šventuosius Solt Leik Sityje ir pasakė: „Daug mūsų brolių ir seserų yra lygumose su rankiniais vežimėliais, […] ir juos reikia atgabenti čionai; mes privalome jiems pasiųsti pagalbą […] dar neužėjus žiemai.“

Jis paprašė vyskupų parūpinti 60 mulų kinkinių, 12 ar daugiau vežimų ir apie 12 tonų miltų ir pareiškė: „Važiuokite ir atvežkite tuos dabar lygumose esančius žmones.“

Vilio ir Martino rankinių vežimėlių grupėse iš viso buvo maždaug 1 100 pionierių. Apie 200 šių brangių šventųjų mirė keliaudami. Be savalaikio gelbėjimo būtų žuvę dar daugiau.

Žiemos audros prasidėjo praėjus beveik dviem savaitėms po to, kai iš Solt Leik Sičio išvyko pirmieji gelbėtojai. Vilio ir Martino grupių narių pasakojimuose aprašomi pražūtingi iššūkiai, kilę prasidėjus audroms. Šiuose pasakojimuose taip pat aprašomas didelis džiaugsmas gelbėtojams atvykus.

Apibūdindama atvykimo sceną, Merė Haren sakė: „Ašaros tekėjo vyrų skruostais, o vaikai šoko iš džiaugsmo. Kai tik žmonės galėjo suvaldyti savo emocijas, jie visi atsiklaupė sniege ir išreiškė padėkas Dievui.“

Po dviejų dienų Vilio grupė turėjo keliauti sunkiausia kelio dalimi, per Roki Ridžą, smarkioje audroje. Paskutinis iš jų stovyklą pasiekė tik kitą dieną 5 val. ryto. Trylika žmonių mirė ir buvo palaidoti bendrame kape.

Lapkričio 7 dieną Vilio grupė artėjo prie Druskos Ežero slėnio, tačiau tą rytą vis tiek mirė trys žmonės. Po dviejų dienų Vilio grupė pagaliau pasiekė Solt Leik Sitį, kur juos nuostabiai sutiko ir šiltai priėmė į šventųjų namus.

Tą pačią dieną Martino grupė vis dar buvo kelyje už 325 mylių (523 km) ir toliau kentė šaltį ir maisto trūkumą. Prieš kelias dienas jie persikėlė per Svytvoterio upę, kad pasiektų vietą, kuri dabar vadinama Martins Kouvu, kur tikėjosi rasti apsaugą nuo stichijų. Vienas iš pionierių sakė: „Tai buvo blogiausias persikėlimas per upę viso žygio metu.“ Kai kurie gelbėtojai, – pavyzdžiui, mano prosenelis Deividas Patenas Kimbolas, kuriam buvo vos 17 metų, kartu su jaunaisiais draugais Džordžu V. Grantu, Alenu Hantingtonu, Styvenu Teiloru ir Ira Nebekeriu – ištisas valandas praleido lediniame vandenyje, didvyriškai padėdami grupei persikelti per Svytvoterį.

Nors šis įvykis sulaukė daug dėmesio, daugiau sužinojęs apie gelbėtojus, supratau, kad jie visi sekė pranašu ir atliko labai svarbų vaidmenį gelbstint į sunkią padėtį patekusius šventuosius. Visi gelbėtojai buvo didvyriai, kaip ir patys emigrantai.

Studijuodamas jų istoriją supratau brangių emigrantų santykių ir ilgalaikės amžinosios vizijos vertę. Džonas ir Marija Linfordai bei trys jų sūnūs buvo Vilio grupės nariai. Džonas mirė likus kelioms valandoms iki pirmųjų gelbėtojų atvykimo. Jis Marijai pasakė, jog džiaugiasi, kad jie keliavo. „Man neteks gyvam pamatyti Solt Leiko, – sakė jis, – tačiau tu ir berniukai pamatysite. Aš nesigailiu dėl nieko, ką mums teko patirti, jei mūsų berniukai galės gyventi ir auginti savo šeimas Sionėje.“

Prezidentas Džeimsas E. Faustas pateikė tokį nuostabų apibendrinimą: „Iš didvyriškų rankinių vežimėlių pionierių pastangų mes sužinome didžią tiesą. Visi turi praeiti pro grynintojo ugnį, o tai, kas nereikšminga ir nesvarbu mūsų gyvenime, gali ištirpti kaip šlakas ir padaryti mūsų tikėjimą šviesų, sveiką ir stiprų. Atrodo, kad kiekvieną, įskaitant tuos, kurie nuoširdžiausiai stengiasi elgtis teisiai ir būti ištikimi, ištinka pilnas saikas kančios, sielvarto ir neretai širdgėlos. Tačiau tai yra išvalymo, siekiant pažinti Dievą, dalis.“

Amžinybę formuojančiu Apmokėjimu ir Prisikėlimu Gelbėtojas sutraukė „mirties pančius, pasiekęs pergalę prieš mirtį“ visiems. Dėl tų, kurie atgailavo dėl savo nuodėmių, Jis „paėm[ė] ant savęs jų nedorybę ir jų prasižengimus, išpirk[o] juos ir patenkin[o] teisingumo reikalavimus“.

Be Apmokėjimo negalime išsigelbėti nuo nuodėmės ir mirties. Nors nuodėmė gali suvaidinti svarbų vaidmenį mūsų išbandymuose, gyvenimo negandas dar labiau apsunkina klaidos, blogi sprendimai, pikti kitų veiksmai ir daug dalykų, kurių negalime kontroliuoti.

Leidinyje Skelbkite mano evangeliją mokoma: „Jei pasikliauname Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, Jis padės mums ištverti mūsų išbandymus, ligas ir skausmą. Mes galime būti kupini džiaugsmo, ramybės ir paguodos. Viskas, kas gyvenime yra neteisinga, gali būti ištaisyta per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.“

Šiuo Velykų laikotarpiu mūsų dėmesys sutelktas į Gelbėtoją ir Jo apmokančiąją auką. Apmokėjimas teikia viltį ir šviesą tokiu metu, kuris daugeliui atrodo tamsus ir niūrus. Prezidentas Gordonas B. Hinklis pareiškė: „Kai ištirta visa istorija, […] niekas savo nuostabumu, didingumu ir nepaprastumu neprilygsta šiam malonės poelgiui.“

Pasidalysiu trimis rekomendacijomis, kurios, manau, ypač aktualios mūsų dienomis.

Pirma, nenuvertinkite to, kaip svarbu daryti visa, ką galime, kad išgelbėtume kitus nuo fizinių ir ypač dvasinių iššūkių.

Su dėkingumu priimkite Gelbėtojo Apmokėjimą. Net ir susidūrę su gyvenimo iššūkiais, visi turėtume stengtis parodyti džiaugsmą ir laimę. Mūsų tikslas turėtų būti optimistiškai gyventi saulėtoje gatvės pusėje. Stebėjau, kaip tai visą gyvenimą darė mano brangi bendražygė Merė. Buvau dėkingas už jos spindintį, pakylėjantį požiūrį, net kai daugelį metų susidurdavome su problemomis.

Trečias patarimas – nuolat skirkite laiko pagarbiai apmąstyti Gelbėtojo Apmokėjimą. Yra daug būdų, kaip tai galime daryti savo asmeniniame religiniame gyvenime. Tačiau lankymasis sakramento susirinkime ir sakramento priėmimas yra ypač reikšmingi.

Ne mažiau svarbu, jei įmanoma, reguliariai lankytis šventykloje. Šventykla padeda nuolat prisiminti Gelbėtojo Apmokėjimą ir tai, ką jis įveikia. O dar svarbiau yra tai, kad lankymasis šventykloje leidžia mums dvasiškai išgelbėti mūsų mirusius artimuosius ir tolimesnius protėvius.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas paskutinėje mūsų konferencijoje akcentavo šį principą ir pridūrė: „[Šventyklos] palaiminimai […] padeda paruošti žmones, kurie padės paruošti pasaulį antrajam Viešpaties atėjimui!“

Niekada neturime pamiršti ankstesnių kartų pasiaukojimo ir pavyzdžių, tačiau mūsų pritarimas, dėkingumas ir garbinimas turėtų būti sutelkti į pasaulio Gelbėtoją ir Jo apmokančiąją auką. Liudiju, kad raktas į Tėvo sukurtą laimės planą yra mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atliktas Apmokėjimas. Jis gyvena ir veda savo Bažnyčią. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas suteikia didžiausią išgelbėjimą iš šiame gyvenime mūsų patiriamų išbandymų. Jėzaus Kristaus vardu, amen.