Dieviškas įgaliojimas, didingi vaikinai

Ačiū, vyresnysis Andersenai, už nuostabų kunigystės galios ir Gelbėtojo Apmokėjimo galios apibūdinimą.

Kai vieną sekmadienio rytą, šį sausį, sėdėjau sakramento susirinkime, daugybė vaikinų buvo palaikomi, kad būtų įšventinti į Aarono kunigystės pareigybę. Jaučiau, kaip pasaulis keičiasi po mūsų kojomis.

Suvokiau, kad visame pasaulyje, laiko juosta po laiko juostos, tokiuose pat sakramento susirinkimuose dešimtys tūkstančių diakonų, mokytojų ir kunigų – kaip ir šį rytą minėtas prezidento Holando draugas Ystonas – buvo palaikomi, kad būtų įšventinti į visą gyvenimą trunkančią kunigystės tarnystę, kuri apims visą Izraelio surinkimo ilgį ir plotį.

Kiekvieną sausį ant maždaug 100 000 vaikinų galvų uždedamos rankos, per apeigas sujungiančios juos su aiškia įgaliojimo linija, per sugrąžinimo erą besitęsiančia iki Džozefo ir Oliverio, Jono Krikštytojo ir Jėzaus Kristaus.

Na, mūsų bažnyčia ne visada yra labai demonstratyvi bažnyčia. Čia mes esame santūrūs.

Bet vis dėlto, matydamas šį nuvilnijantį ką tik įšventintų kunigystės turėtojų, pasklidusių po visą žemę, griausmą, pagalvojau: ar tik „džiaugsmo bažnyčioje“ to neturėtume skelbti nuo stogų. „Šiandien, – pamaniau, – turėtų girdėtis trimitai ir skambantys cimbolai bei liepsnoti romėniškos žvakės. Turėtų vykti paradai!“

Žinodami Dievo galią tokią, kokia ji iš tiesų yra, matėme, kaip šio pasaulio modeliai suardomi, kai žemėje pasklinda dieviškas įgaliojimas.

Tie įšventinimai išsiunčia šiuos vaikinus tarnauti visą gyvenimą, nes jie atsidurs tokiose aplinkybėse ir tokiu metu, kai jų buvimas, maldos ir Dievo kunigystės galios turės didelę reikšmę.

Ši valdoma grandininė reakcija prasidėjo nuo Dievo siųsto tarnaujančiojo angelo. Prisikėlęs kadaise gyvenęs Jonas Krikštytojas pasirodė Džozefui ir Oliveriui, uždėjo savo rankas jiems ant galvų ir pasakė: „Jums, mano bendratarniai, Mesijo vardu aš suteikiu Aarono kunigystę, turinčią angelų tarnavimo ir atgailos evangelijos, ir krikšto panardinant nuodėmėms atleisti raktus“ (Doktrinos ir Sandorų 13:1).

Jonas pavadino šį įgaliojimą „Aarono kunigyste“ pagal Mozės brolį ir kunigijos porininką. Senovėje Aarono kunigija turėjo mokyti ir padėti atliekant apeigas – apeigas, kurios mokinystę nukreipė į būsimą Mesiją, Viešpatį Jėzų Kristų (žr. Pakartoto Įstatymo 33:10).

Skaičių knygoje Aarono kunigystę turintiems asmenims aiškiai pavestos apeiginių indų tvarkymo užduotys. „Aaroną ir jo sūnus paskirk […] ir jie turė[s] saugoti […] stalą, […] indus, naudojamus tarnavimo metu“ (Skaičių 3:10, 31).

Senojo Testamento gyvulių aukojimo apeigos buvo įvykdytos ir pakeistos Gelbėtojo gyvenimu ir Apmokėjimu. Šios senovinės apeigos buvo pakeistos apeigomis, kurias dabar vadiname Viešpaties vakarienės sakramentu.

Šiandieniniams Aarono kunigystę turintiems broliams Viešpats patiki daryti beveik tą patį, ką jie darydavo senovėje: mokyti ir atlikti apeigas – visa tai tam, kad mums primintų Jo Apmokėjimą.

Kai diakonai, mokytojai ir kunigai padeda pateikti sakramentą, jie gauna jo palaiminimus taip pat, kaip ir visi kiti: laikydamiesi sandoros, kurią sudaro asmeniškai priimdami duoną ir vandenį. Tačiau, atlikdami šias šventas pareigas, jie taip pat daugiau sužino apie savuosius kunigystės vaidmenis ir pareigas.

Aarono kunigystė vadinama paruošiamąja kunigyste iš dalies todėl, kad ji leidžia jiems patirti Viešpaties pavedimo vykdymo svarbą ir džiaugsmą ir ruoštis būsimai kunigystės tarnystei, kai galės būti pašaukti tarnauti neprognozuojamais būdais, tarp jų įkvėptų palaiminimų ištarimu laikais, kai ant plauko pakimba viltys, svajonės ir net gyvenimas.

Tokie rimti lūkesčiai reikalauja rimto pasiruošimo.

Doktrina ir Sandoros paaiškina, kad diakonai ir mokytojai turi „įspėti, aiškinti, raginti ir mokyti, ir kviesti visus ateiti pas Kristų“ (Doktrinos ir Sandorų 20:59). Be to, kas pasakyta, kunigai turi „pamokslauti […] ir krikštyti“ (Doktrinos ir Sandorų 20:50).

Visa tai skamba kaip labai daug, bet realiame gyvenime šie dalykai vyksta natūraliai ir visame pasaulyje.

Vienas vyskupas šių pareigų mokė savo diakonų kvorumo prezidentūrą. Jaunoji prezidentūra pradėjo aptarinėti, kaip tai galėtų atrodyti jų kvorume ir jų apylinkėje. Jie nusprendė, kad pradės lankyti senyvus apylinkės narius, kad pamatytų, ko jiems reikia, o tada ims tai daryti.

Tarp tų, kuriems jie tarnavo, buvo Alanas, grubus, dažnai šventvagiškas ir kartais priešiškai nusiteikęs kaimynas. Alano žmona Vanda tapo Bažnyčios nare, tačiau Alanas, kaip sakoma, buvo kietas riešutėlis.

Vis dėlto diakonai kibo į darbą: juokais nuleisdami jo įžeidinėjimus, jie nukasdavo sniegą ir išnešdavo šiukšles. Diakonų gali būti sunku nekęsti, ir Alanas galiausiai pradėjo jiems jausti meilę. Kažkuriuo metu jie pakvietė jį į bažnyčią.

„Man nepatinka bažnyčia“, – atsakė jis.

„Na, mes jums patinkame, – pasakė jie. – Tad eikite su mumis. Galite ateiti tiesiog į mūsų kvorumo susirinkimą, jei norite.“

Ir, vyskupui pritarus, jis atėjo – ir toliau ateidavo.

Tie diakonai tapo mokytojais, o jiems toliau jam tarnaujant, jis mokė juos, kaip taisyti automobilius ir konstruoti daiktus. Kai tie mokytojais tapę diakonai tapo kunigais, Alanas juos vadino „mano berniukai“.

Tuo metu jie rimtai ruošėsi misijai ir jo paklausė, ar galėtų su juo mokytis misionierių pamokų. Jis prisiekė, kad niekada nesiklausys ir niekada netikės, bet taip, jie gali praktikuotis jo namuose.

O tada Alanas susirgo. Ir jis suminkštėjo.

Vieną dieną kvorumo susirinkime jis švelniai paprašė jų melstis, kad jis mestų rūkyti, ir jie tai padarė. Bet vėliau nuėjo su juo į jo namus ir konfiskavo jo tabako atsargas.

Kai dėl prastėjančios sveikatos Alanas patekdavo į ligonines ir reabilitacijos centrus, Alano berniukai jam tarnavo, tyliai trykšdami kunigystės galiomis ir neveidmainiška meile (žr. Doktrinos ir Sandorų 121:41).

Stebuklai tęsėsi: Alanas paprašė, kad jį pakrikštytų, – deja, jis mirė anksčiau, nei tai galėjo įvykti. Jo prašymu jo kunigais tapę diakonai nešė karstą ir kalbėjo jo laidotuvėse, kur jie deramai įspėjo, aiškino, ragino, mokė ir kvietė visus pas Kristų.

O vėliau, tinkamu laiku šventykloje vienas iš „Alano berniukų“ pakrikštijo Alanui atstovaujantį buvusį diakonų kvorumo prezidentą.

Viską, ką Jonas Krikštytojas liepė daryti, jie darė. Jie darė tai, ką diakonai, mokytojai ir kunigai daro visoje šioje Bažnyčioje ir visame šiame pasaulyje.

Vienas iš dalykų, pavestų daryti Aarono kunigystės turėtojams, yra susijęs su sakramento apeigomis.

Praeitais metais sutikau įkvėptą vyskupą ir nuostabią jo žmoną. Neseniai, šeštadienio rytą, jie važiavo į sūnaus krikštą ir staiga tragiškai neteko savo brangios mažos dvejų metukų dukrelės Tesės.

Kitą rytą jų apylinkės nariai susirinko į sakramento susirinkimą, kupini užuojautos ir sielvartaudami dėl šios tobulos mergaitės netekties. Niekas nesitikėjo, kad vyskupas arba jo žmona ir šeima tą rytą bus bažnyčioje, tačiau, likus porai minučių iki sakramento pradžios, jie tyliai įėjo ir atsisėdo.

Vyskupas nuėjo ant pakylos, praėjo pro savo įprastą vietą tarp savo patarėjų ir atsisėdo tarp kunigų prie sakramento stalo.

Tą sielvartingą ir bemiegę naktį ieškodamas supratimo ir ramybės, jis stipriai pajuto, ko jo šeimai labiausiai reikia ir ko labiausiai reikia jo apylinkei. Jiems reikėjo išgirsti jų vyskupo, apylinkės Aarono kunigystės prezidento ir sielvartaujančio tėvo balsą, ištariantį sakramento sandoros pažadus.

Taigi, atėjus laikui, jis atsiklaupė su tais kunigais ir kreipėsi į savo Tėvą. Su didžiu sielvartu jis ištarė vienus galingiausių žodžių, kokius tik leidžiama kam nors garsiai ištarti šiame gyvenime.

Amžinas pasekmes turinčius žodžius.

Apeigų žodžius.

Sandoros žodžius.

Nurodymus, kurie mus sujungia su pačiais šio gyvenimo tikslais ir su nuostabiausiais mums skirto Dangiškojo Tėvo plano rezultatais.

Ar galite įsivaizduoti, ką tą dieną susirinkusieji išgirdo toje salėje – ką jie pajuto žodžiuose, kuriuos girdime kiekvieną sekmadienį mūsų sakramento salėse?

„O Dieve, Amžinasis Tėve, mes prašome tavęs tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, vardu palaiminti ir pašventinti šią duoną sieloms visų tų, kurie jos valgo; kad valgytų tavo Sūnaus kūnui atminti ir liudytų tau, o Dieve, Amžinasis Tėve, kad jie pasiryžę priimti tavo Sūnaus vardą, visuomet jį atminti ir laikytis jo įsakymų, kuriuos jis davė jiems, kad jo Dvasia visuomet būtų su jais. Amen“ (Doktrinos ir Sandorų 20:77).

Ir vėliau: „O Dieve, Amžinasis Tėve, mes prašome tavęs tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, vardu palaiminti ir pašventinti šį [vandenį] sieloms visų tų, kurie jo geria, kad jie darytų tai atminti tavo Sūnaus kraują, kuris pralietas dėl jų; kad liudytų tau, o Dieve, Amžinasis Tėve, jog jie visuomet atmena jį, kad jo Dvasia būtų su jais. Amen“ (Doktrinos ir Sandorų 20:79).

Šis geras tėvas ir motina liudija, kad tas pažadas buvo išpildytas. Tiesą sakant, jų amžinai paguodai „jo Dvasia [yra] su jais“.

Esu be galo dėkingas, kad turintieji Aarono kunigystę su jos galiomis, apeigomis ir pareigomis laimina mus visus per „angelų tarnavimo ir atgailos evangelijos, ir krikšto panardinimu nuodėmėms atleisti raktus“ (Doktrinos ir Sandorų 13:1). Jėzaus Kristaus vardu, amen.