Ar tobulas Gelbėtojas gali suprasti, ką reiškia patirti vidines kovas?

Maniau, kad esu misionieriško darbo viršūnėje – mokiau naują misionierę, ruošiau žmogų krikštui ir suvokiau visus misionieriškus reikalus. Jaučiausi labai laiminga.

Tačiau nesuvokiau, kad kaupiasi įtampa ir nerimas.

Vieną naktį gulėjau lovoje, kai patyriau antrą savo gyvenime panikos priepuolį – pirmasis ištiko prieš devynerius metus. Prieš devynerius metus!

Kodėl po neilgo nerimo laikotarpio vaikystėje jis staiga vėl atsirado?

Atkakliai stengiausi tęsti misiją kaip įprasta, manydama, kad galiu išspręsti savo problemas.

Man grumiantis su savo psichikos sveikata, kažkas su manimi pasidalijo įžvalga, kurią gavo skaitydamas apie Gelbėtojo patyrimus Getsemanėje.

Jėzus sakė: „Mano siela mirtinai nuliūdusi.“ O tada Jis meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip Tu!“ (Mato 26:38–39).

Ar kada nors jautėte savo liūdesio sunkumą? Ar kada nors klausėte Dievo: „Ar yra kitas kelias?“

Per tobulą norą, tobulą paklusnumą ir tobulą meilę mūsų Išpirkėjas priėmė Tėvo valią. Jis buvo tobulas, nes buvo be nuodėmės, bet vis tiek jautė skausmą, sielvartą ir vienatvę.

Juk Jis nusileido žemiau visko, kad galėtų mus pakylėti.

Tuo metu būdamas pavaduojantysis Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas Džefris R. Holandas mokė: „Raštuose sakoma, kad Jėzus buvo „skausmų vyras“ [Izaijo 53:3]. Jis patyrė liūdesį, nuovargį, nusivylimą ir kankinančią vienatvę. Šiais ir visais laikais nei Jėzaus, nei Jo Tėvo meilė niekada nesibaigia.“

Žinojimas, kad Kristus susidūrė su sunkumais, man primena, kad Jis širdgėlą, depresiją, išsekimą, nusivylimą, nerimą ir vienatvę supranta labiau nei bet kas kitas.

Jis verkė, kai mirė Lozorius (žr. Jono 11:33–36). Mirdamas ant kryžiaus Jis klausė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“ (Morkaus 15:34).

Tačiau Jėzus Kristus taip pat geriau už visus pažįsta džiaugsmą, meilę, užuojautą, gailestingumą ir ramybę. Nes Jis yra tobulas. Taigi Jis tobulai žino, kaip jaučiamės.

Prezidentas Holandas liudijo: „Viena didžiausių paguodų, kurias teikia šis Velykų metas, yra ta, kad dėl to, kad šį ilgą ir vienišą kelią Jėzus nuėjo vienas, mums nereikia taip daryti. Jo vieniša kelionė suteikė puikią kompaniją mūsų mažai to kelio versijai – gailestingą mūsų Tėvo danguje rūpestį, nuolatinę Mylimojo Sūnaus draugystę, tobulą Šventosios Dvasios dovaną.“

Suvokusi, kad Jėzus Kristus puikiai suprato, ką jaučiau, kai kovojau su nerimu, galiausiai leidau Jam padėti man nešti mano naštas.

Mano nerimas niekur staiga nedingo. Man vis dar pasitaiko sunkių dienų. Tačiau buvimas arti Kristaus vis tiek teikia man ilgalaikį džiaugsmą, nes žinau, kad Jis yra čia pat, su manimi, ir sako: „Aš žinau. Tobulai žinau, kaip jautiesi.“

Per šį patyrimą Kristus tapo mano artimiausiu draugu.

Manau, kartais esame linkę manyti, kad Kristaus tobulumas reiškia, jog Jis yra toli ir nepasiekiamas, kad dėl Jo didžių darbų ir stebuklingo gyvenimo Jis atrodo esąs labai toli nuo mūsų, paprastų, netobulų ir išdidžių esybių. Tačiau Jis yra arčiausiai mūsų, kai susiduriame su didžiausiais iššūkiais, skaudžiausiais sielvartais ir baisiausiomis vidinėmis kovomis.

Šiuo Velykų metu galime prisiminti, kad Jėzus Kristus tiksliai žino, ką reiškia patirti vidines kovas, nes Jis yra tobulas – vienintelis žmogus, galėjęs jausti mūsų skausmą ir nešti mūsų naštas.

Taigi, kai patiriate vidines kovas, atsigręžkite į Jį. Jis tai tobulai supranta.