„Dieviškoji tapatybė: mano gyvenimą pakeitusi evangelijos tiesa“, Liahona, 2026 m. kovas.
Iš JS savaitraščio
Dieviškoji tapatybė: mano gyvenimą pakeitusi evangelijos tiesa
Dievas jus tobulai pažįsta ir žino, kas jums geriausia.
Karštligiškai meldžiausi, kad suprasčiau savo situaciją. Savo pašaukimo į misiją man reikėjo labai ilgai laukti ir jis mane labai nuliūdino: Alpių misija vokiečių kalba.
Mano namai.
Ką?
Nenorėjau tarnauti namuose! Tikėjausi vykti kitur, kaip daugelis mano draugų. Ši žinia privertė mane pasijusti taip, tarsi Dangiškasis Tėvas manytų, jog negaliu Jam tarnauti.
Tačiau, kai karštligiškai meldžiausi ir paklausiau Jo, ar Jam rūpiu ir ar šis pašaukimas į misiją yra klaida, pajutau, kaip nuo pečių buvo nuimtas sunkus akmuo. Pajutau Dvasios patikinimą, kad Dievas mane tobulai pažįsta ir žino, kas man geriausia.
Tą akimirką Dvasia man patvirtino, kad esu Dievo vaikas.
Tai buvo vienas iš pirmų kartų, kai iš tikrųjų pajutau savo dieviškos tapatybės galią.
Svarbiausia tiesa
Gyvenimą keičianti Jėzaus Kristaus evangelijos tiesa yra ta, kad esame dangiškųjų tėvų vaikai.
Vyresnysis Patrikas Kyronas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė apie „visa apimančią amžinosios tiesos dovaną, kuria pagrįstas mūsų gebėjimas priimti visa kita, kuo mūsų Tėvas trokšta mus apdovanoti, – gyvybiškai svarbią pažinimo dovaną, kuri gauta ir visiškai priimta giliai sieloje paaiškina gyvenimo džiaugsmus ir sunkumus bei mūsų neatsakytus klausimus: ir tai yra, jog mes tikrai esame Dievo vaikai“.
Po šio pašaukimo į misiją patyrimo pajutau, kad šie žodžiai yra teisingi. Niekada nepamiršiu, kaip užtikrintai ir tvirtai jaučiausi, kai supratau, kad Dievas mane pažįsta ir myli.
Dėmesys savo tapatybei
Nors supratau šią tiesą, mane supantis pasaulis man mažai primena mano dieviškas šaknis. Supratau, kad turiu sąmoningai stengtis prisiminti savo dieviškąją tapatybę ir jos suteikiamą galią.
Man tai apima tokius dalykus, kaip apmąstyti savo kūno stebuklą ir tai, ką jis leidžia man daryti ir patirti kiekvieną dieną.
Taip pat jaučiu ryšį su Kūrėju, kai esu gamtos ramybėje. Kalnų ar saulėlydžio grožis man primena, kad Dievui nereikėjo puošti žemės. Tačiau Jis ir Jėzus Kristus tai padarė dėl mūsų, nes nori, kad mėgautumės šio pasaulio stebuklais ir kad jie mums primintų Jų meilę (žr. Mozės 6:63).
O kasdienės maldos Dangiškajam Tėvui – leidžiant Jam žinoti, kaip jaučiuosi, ir suprantant, kad Jis nori manęs klausytis ir su manimi kalbėtis – padeda man stiprinti dievišką ryšį su Juo. Malda man primena, kad nesu viena ir kad Jis mane veda, net jei tai, ko noriu, dabar nevyksta. Tikiu, kad Jis, mylintis Tėvas, žino, kada bus tinkamas metas tam tikroms palaimoms ateiti į mano gyvenimą.
Mirtingojo gyvenimo dovana
Mano misija nebuvo tokia, kokios tikėjausi, bet įgyta patirtis padėjo man suprasti, kodėl Dangiškasis Tėvas norėjo, kad tarnaučiau gimtajame krašte. Dalijimasis tiesa apie dieviškąją tapatybę su tais, kurie anksčiau to nežinojo, pripildė mane džiaugsmo.
Neįsivaizduoju gyvenimo nežinant, kas iš tiesų esu, – jausčiausi tuščia ir pasimetusi.
Kai galvoju apie savo gyvenimo tikslą, man labai daug vilties suteikia supratimas, kad mirtingasis gyvenimas yra tik mažytė man skirto Dangiškojo Tėvo plano dalis. Dėl dieviškos gyvenimo dovanos, kurią Jis man, kaip savo vaikui, suteikė, galiu dirbti, mokytis ir tapti kai kuo daugiau, nei esu dabar. Esu labai dėkinga, kad Jis pasiūlė savo mylimąjį Sūnų kaip mano Gelbėtoją ir kad leido man pasirinkti ateiti į mirtingąjį gyvenimą, tapti kaip Jis ir grįžti namo.
Kad ir kaip pasaulis jus trikdytų, tikiuosi, kad visada prisiminsite, kas iš tiesų esate. Ši tiesa suteiks jums galios atsilaikyti prieš visa tai, su kuo susidursite savo kelyje.
Žinau, kad, kaip Dievas išgirdo mane nevilties akimirką, taip Jis visada girdi bei myli ir jus.
Autorė gyvena Lystalyje, Šveicarijoje.