Štai, aš čia

Viešpats pažadėjo Abraomui ir Sarai daugybę palikuonių. Tas palaiminimas neskubėjo ateiti arba, tiksliau sakant, atėjo Viešpaties laiku. Tačiau Viešpats išmėgino Abraomo tikėjimą, kai paprašė jo paaukoti savo sūnų Izaoką – tą palaiminimą, kurio jie taip ilgai meldė ir laukė. Tikriausiai šį Raštų pasakojimą esame skaitę daug kartų, bet kiek kartų įsivaizdavome save Abraomo vietoje?

Sunku net įsivaizduoti, kaip jautėsi mylintis tėvas, gavęs tokią užduotį. Tačiau Abraomo ryžtas paklusti, kai jis ruošėsi eiti į Morijos kalną ir paaukoti prašomą auką, niekada nenustoja manęs stebinti. Išreikšdamas norą ir paklusnumą Dangiškojo Tėvo valiai, jo atsakymas visada išliko: „Štai, aš čia.“ (Žr. Pradžios 22:1–2.)

Už paklusnumą jis buvo palaimintas Izaoko gyvybės išsaugojimu, o taip pat nuostabiais ir begaliniais palaiminimais sau, Sarai ir jų palikuoniams (žr. Pradžios 22:15–18).

Gelbėtojo paklusnumas

Be abejonės, tobuliausias paklusnumo ir atsidavimo Dangiškajam Tėvui pavyzdys yra Gelbėtojas Jėzus Kristus. Jis parodė savo norą paklusti ateidamas į šią žemę; pasikrikštydamas, būdamas tyras ir tobulas; paaukodamas savo gyvybę ir prisiimdamas savo žmonių skausmus, kančias, silpnybes, nuodėmes ir mirtį, kad žinotų, kaip mums padėti mūsų silpnybėse (žr. Almos 7:11–13).

Išgyvenimai buvo tokie stiprūs, kad akimirką Jis paklausė, ar yra koks nors būdas negerti tos karčios taurės. Tada Jis iš karto pasakė: „Tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“ (Luko 22:42) – kitais žodžiais tariant: „Štai, aš čia“, – taip parodydamas savo pasiryžimą vykdyti Tėvo valią.

Kaip galime ugdyti norą į kiekvieną Dangiškojo Tėvo prašymą mums, kaip Bažnyčios nariams, o kartais ir asmenišką, atsakyti „Štai, aš čia“?

Paulius mokė romiečius: „Meilė – įstatymo išpildymas“ (Romiečiams 13:10). Jei norėčiau surasti žodį, sinonimiškai pakeičiantį frazę „įstatymo išpildymas“, manau, į galvą greitai ateitų žodis paklusnumas. Taigi galime sakyti, kad meilė yra paklusnumas. Todėl Gelbėtojo teiginys: „Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų“ (Jono 14:15), atrodo labai prasmingas.

Galime atsakyti fraze „Štai, aš čia“ arba, Nefio žodžiais, „Aš eisiu ir padarysiu“ (1 Nefio 3:7). Savo šiuolaikiška kalba galime sakyti: „Žinoma, kad ir kokios būtų aplinkybės, esu pasiryžęs daryti tai, ką Dangiškasis Tėvas įsako.“

Tačiau norėčiau pabrėžti meilės ir paklusnumo santykį, būtent, kad mes paklūstame Tėvui, nes Jį mylime. Manau, kad pasirinkimas paklusti yra vienas geriausių būdų aiškiai parodyti savo meilę Jam. „Tikėjimas be darbų negyvas“ (Jokūbo 2:26), o aš asmeniškai manau, kad meilė Dangiškajam Tėvui ir Jėzui Kristui be paklusnumo taip pat nėra labai gyva.

Kaip galime labiau Jį mylėti ir Jam paklusti? Gelbėtojas sakė: „Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų“ (Jono 17:3). Pažinę Jėzų Kristų – ir per Jį Tėvą – galime žinoti apie Jų meilę mums ir apie neapsakomus dalykus, kuriuos Jie padarė ir dar padarys dėl mūsų, taip pat ir sunkiomis akimirkomis, kurias patiriame šiame gyvenime. Pažinimas apie Juos keičia mūsų širdis, skatina mus trokšti sekti Jų pavyzdžiu savo veiksmais ir būti pasiryžusiems žodžiu ir darbais sakyti: „Štai, aš čia.“ Šis pasiryžimas pasireiškia troškimu skaityti Raštus arba maldoje kreiptis į Dangiškąjį Tėvą.

„Štai, aš čia“ gali būti atsakas į kvietimą tarnauti misijoje arba būti labiau pasišventusiems paklusnumo įsakymams, pavyzdžiui, švęsti šabą, gerbti savo tėvus ar siekti gyventi moraliai tyrą gyvenimą. „Štai, aš čia“ – tai posakis, kuris nuolat lydi Kristaus mokinius, net kai prašoma auka paveikia tai, ko labiausiai trokštame arba už ką sumokėjome didelę kainą.

Šis noras paklusti yra labai vertingas, ypač kalbant apie sandoras, kurias sudarėme krikšto metu arba įžengę į šventyklą. Ar galite įsivaizduoti, koks būtų mūsų gyvenimas, jei, priimdami Kristaus vardą arba norėdami visada Jį prisiminti ir laikytis Jo įsakymų, nuolat galvotume „Štai, aš čia“? Priimdami sakramentą esame kviečiami atnaujinti šį įsipareigojimą, kuris turėtų atsispindėti mūsų veiksmuose visą savaitę. Taip pat yra ir tada, kai einame į šventyklą ir ten sudarome ar prisimename ten sudarytas sandoras.

Prisimenu pokalbį su jaunavedžių pora prieš daugelį metų, kai tarnavau vyskupu. Vieną vakarą jie ilgai ir karštai diskutavo apie dešimtinės mokėjimą. Jaunas vyras sunkiai dirbo visą savaitę ir norėjo sutaupyti uždirbtus pinigus jų asmeninėms išlaidoms. Tačiau prisimenu jaunos žmonos žodžius, kai ji, girdint vyrui, pasakė: „Vyskupe, aš pasiryžusi vengti tokių išlaidų ir netgi nustoti valgyti, jei reikia, bet noriu mokėti dešimtinę ir paklusti Viešpačiui.“

Tas „Štai, aš čia“, kurį jauna žmona ištarė su tokiu galingu liudijimu, buvo toks stiprus, kad mudu su jos vyru pajautėme stiprų dvasios antplūdį. Galų gale nežinau, ar tai buvo dėl jo paties noro, ar dėl to, kad jį įtikino žmona, bet vyras tą savaitgalį sumokėjo dešimtinę.

Kitą sekmadienį, prieš susirinkimą, tas jaunas vyras paprašė manęs trumpai šnektelėti. Nusiteikęs visiškai kitaip nei praėjusią savaitę, jis man tarė: „Vyskupe, žinai, kad praėjusią savaitę pagaliau sumokėjau dešimtinę ir bijojau, kad neturėsiu pakankamai pinigų maistui, bet norėjau, kad žinotum, jog šią savaitę maistui turėjome dvigubai daugiau pinigų nei įprastai. Vyskupe, tai buvo stebuklas, ir aš noriu visada matyti tuos stebuklus savo gyvenime.“ Aš jaučiausi taip, tarsi tas jaunas vyras sakytų: „Vyskupe, į viską, ko manęs prašo Dievas, esu pasiruošęs atsiliepti sakydamas: „Štai, aš čia!“

Viešpats yra pasakęs, kad Jis yra įpareigotas, kai darome tai, ko Jis prašo (žr. Doktrinos ir Sandorų 82:10). Ar tikrai tikime šio pažado reiklumu?

Galbūt palaiminimai neateina mūsų laiku ar taip, kaip norime, bet aš jums liudiju, kad pažadas yra tikras ir tai yra tiesa. Tai reikalauja meilės Jam, paklusnumo, noro vykdyti Jo valią ir gyventi kaip Kristaus mokiniams. Jis padės mums ir palaimins, kad suprastume savo sandoras ir jų laikytumės. Tad, kai Jis prašo mūsų vykdyti Jo valią, atsakykime tvirtai: „Štai, aš čia, Viešpatie!“