Laiminti visos žemės gimines

Vyresnysis Briusas K. Heifenas, Septyniasdešimties garbės narys, kartą sulaukė nacionalinio naujienų žurnalo redaktoriaus telefono skambučio. Redaktorius norėjo pasikalbėti apie neseniai pasirodžiusią knygą, kurioje buvo nagrinėjama įvairių religijų įsitikinimų apie dangų istorija.

„Autoriai pastebėjo, kad visuomenė jaučia plačiai paplitusį dangaus ir danguje gyvenančių šeimų alkį“, – rašė vyresnysis Heifenas. Tačiau, nors dauguma žmonių vis dar tiki gyvenimu po mirties, amžina meile ir dangiškais šeimos susitikimais, „dauguma krikščioniškų bažnyčių nelabai patenkina šį vidinį alkį“, išskyrus vieną išimtį – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią.

Gelbėtojo sugrąžintoje Bažnyčioje turime šventas šventyklas. Turime amžinąją santuoką, užantspauduotą su įgaliojimu, kuris laimina ir po fizinės mirties. Mums pažadėta amžina ateitis su mūsų mylimaisiais Tėvo ir Sūnaus akivaizdoje. Atsižvelgdami į visa tai, autoriai padarė išvadą, kad pastarųjų dienų šventųjų dangaus samprata yra išsamiausia ir, pridurčiau, laimingiausia.

„Koks atradimas! – pasakė vyresnysis Heifenas. – Šiandien dauguma žmonių trokšta amžinosios šeimos, o [sugrąžintoji Jėzaus Kristaus evangelija] tą troškimą numalšina geriau nei bet kuris kitas žinomas idėjų rinkinys [ar religiniai įsitikinimai]. Norėčiau, kad visas pasaulis galėtų išgirsti džiugią naujieną dainuojančius [mūsų] vaikus: „Gali šeima drauge būt per amžius.“

Šeimos – tai ne tik patogus socialinis sandoris. Jos – amžinasis dangaus modelis. Jos – „Kūrėjo plano Jo vaikų amžinajam likimui šerdis“. Kaip mus mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas: „[Viešpats] sukūrė žemę [tam], kad galėtume gauti fizinius kūnus ir sukurtume šeimas. Jis įkūrė savo Bažnyčią, kad išaukštintų šeimas. Jis duoda šventyklas, kad šeimos galėtų būti kartu amžinai.“

Tačiau mūsų noras kurti stiprias šeimas susijęs ne vien su amžinaisiais likimais. Šeimos vaidmuo taip pat labai svarbus mūsų žemiškajai laimei. Mūsų Dangiškasis Tėvas, tobulai žinantis, kas teikia laimę dabar ir amžinybėje, siunčia savo vaikus į – kad ir kokias netobulas – šeimas ir kviečia mus kurti bei puoselėti stiprias šeimas. Žinoma, „nedarbingumas, mirtis ar kitos aplinkybės gali priversti atitinkamai prisitaikyti.“ Tačiau niekas negali pakeisti esminių, Dievo paskirtų vyro ir žmonos, tėvo ir motinos atsakomybių.

Tyrimai apie „biologines, tvirtas, dviejų tėvų – motinos ir tėvo – šeimas“ ir toliau rodo, kad šeima yra nepakeičiama norint išsaugoti „gilius meilės ir prieraišumo ryšius“. Tai „pagrindinis stabilių, gerai prisitaikiusių ir socialiai sąmoningų žmonių inkubatorius.“

Žinoma, mūsų neturėtų stebinti, kad tai, kas taip svarbu Dievo plane, susiduria su priešprieša. Šėtonas niekada nebuvo draugiškas šeimai ir jo pastangos tampa vis atkaklesnės, nes jis žino „mažai beturįs laiko“ (Apreiškimo 12:12). Kaip sakė pavaduojantysis Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas M. Raselas Balardas (1928–2023): „Šėtonas žino, kad pats patikimiausias ir efektyviausias būdas sutrikdyti Viešpaties darbą yra sumenkinti šeimos efektyvumą ir namų šventumą.“

Žinodami tai, ką žinome apie amžinąją Dievo šeimą, Jo planą Jo vaikams ir amžinąją šeimos ryšių svarbą, turėtume būti vieni stropiausių šeimos gynėjų pasaulyje.

Kaip mums tai padaryti?

Prezidentas Dalinas H. Ouksas, tuomet būdamas pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, davė tokį patarimą: „Pareiškimas apie šeimą yra Viešpaties priminimas apie Evangelijos tiesas, kurių mums reikia, kad galėtume įveikti šiuolaikinius iššūkius, su kuriais susiduria šeima.“

Asmeniniame gyvenime galime daryti nežymius ir paprastus dalykus (žr. Almos 37:6), kurie stiprina šeimos ryšius. Tai apima pareiškime apie šeimą išdėstytų sėkmingos šeimos ir santuokos principų – „tikėjimo, maldos, atgailos, atlaidumo, pagarbos, meilės, užuojautos, darbo ir turiningo poilsio“ – laikymąsi. Kad ir kokia būtų mūsų dabartinė šeimos situacija, savo veiksmais galime parodyti, kad šeimos ryšiai mums yra amžinai svarbūs.

Būdami „atsakingi piliečiai“ savo bendruomenėse galime „paremti šias priemones, skirtas palaikyti ir stiprinti šeimą – pagrindinį visuomenės padalinį“.

Esame Viešpaties pastarųjų dienų sandoros žmonės. Esame pažadų, duotų Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, paveldėtojai, pažadų, kurie visapusiškai susiję su šeimomis. Šie pažadai ateina kartu su šventu pašaukimu laiminti „visos žemės gimines“. Vienas iš svarbių būdų, kaip tai darome, yra gyvenimas pagal amžinąją tiesą, kad „šeimą įsteigė Dievas“ ir kad „Šventose šventyklose vykdomos šventos apeigos ir sudaromos sandoros suteikia žmonėms galimybę grįžti Dievo akivaizdon ir šeimoms būti amžinai suvienytoms“.

Kai mudu su seserimi Uchtdorf stebime, kaip mūsų šeimos nariai sudaro šventas sandoras su mūsų mylinčiu, amžinuoju Dangiškuoju Tėvu, mūsų širdys prisipildo džiaugsmo ir dėkingumo. Džiaugiamės ne tik savo vaikais ir jų vaikais, bet taip pat savo tėvais ir jų tėvais. Su gilia meile mąstome, kaip mus per kartas vienija Evangelijos sandoros. Jaučiamės tarsi matytume „kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siek[ia] dangų, o Dievo angelai jomis laipioj[a] aukštyn ir žemyn“ (Pradžios 28:12).

Palaiminimai, kuriuos sapne Viešpats pažadėjo Jokūbui, skirti visiems Jo sandoros vaikams – tiek jums, tiek ir man. Kaip Viešpats atsakė Jokūbui, taip Jis atsilieps mums „pavojuje“ (Pradžios 35:3), jei tik Jį pasirinksime.

Viešpats pasakė: „Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, […] nepaliksiu tavęs” (Pradžios 28:15).

Kaip ir Jokūbui, mums visiems reikia pereiti tyrus. Kartais pažadėti palaiminimai atrodo toli. Užklupus rimtoms problemoms ar iššūkiams, galime suabejoti Viešpaties meile. Netgi galime jausti, kad Dievas mus apleido. Kad ir kaip stengiamės eiti mokinystės keliu, galime jausti, kad negauname palaimų, kurių vylėmės.

Broliai ir seserys, brangūs draugai, sandoros kelias yra džiaugsmingas kelias, nors kartais gali būti suvilgytas ašaromis. Jei jaučiate, kad kai kurios laimės plano dalys jūsų gyvenime šiuo metu nesipildo, prašau, pasitikėkite, kad Viešpačiui jūs rūpite ir kad Jis pagal savo išmintį palaimins jus tinkamu metu.

Tikėjimas Jėzumi Kristumi ir Jo pažadais įkvepia mus žvelgti pirmyn, o ne atgal. Jo dėka mūsų ateitis neturi priklausyti nuo nieko, kas įvyko praeityje ar kas dabar užstoja mūsų regėjimą. Taip, visi esame arba būsime vienaip ar kitaip sužeisti. Bet mes tikime Didžiuoju Gydytoju. Mes Juo pasitikime, tiesą sakant, taip labai, kad priimame Jo pažadus, visiškai „jais įsitikinę“, net kai jie dar toli (Hebrajams 11:13).

„Nė vienas nepamirškime, kad Viešpaties būdu ir laiku nė viena palaima nebus sulaikyta nuo Jo ištikimų šventųjų, – sakė prezidentas Nelsonas. – Viešpats teis ir atlygins kiekvienam asmeniui pagal širdies troškimą ir darbus.“

Pažadu, kad, kai seksime mūsų Dangiškojo Tėvo planu šeimoms ir apie jį pasakosime, Jis bus su mumis, palaikys mus ir prisijungs prie mūsų kelionėje atgal pas Jį. Jis niekada nepaliks mūsų vienų, ypač kai mes ar mūsų artimieji susiduriame su išbandymais. Jis neš mus, pakylės ir atves į pažadėtąją džiaugsmo pilnatvės su Juo, Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir mūsų šeimomis kupiną žemę – amžinąją žemę.