Mokiniai kelyje į Emausą: apreiškimo ir atpažinimo kelionė

Šonas Stalė

Bažnyčios žurnalai

Panašiai, kaip patyrė šie mokiniai, mūsų širdys gali degti liudydamos apie Gelbėtojo apmokėjimą ir prisikėlimą.

Sekmadienį, prisikėlimo dienos popietę, du mokiniai ėjo aštuonias mylias (13 km) nuo Jeruzalės iki Emauso. Tai buvo jaudinanti diena – kelios jaudinančios dienos.

Jų širdys buvo prislėgtos. Jų mintis drumstė nuostaba ir liūdesys. Jie kalbėjo apie Jėzų iš Nazareto: apie Jo mirtį, gandus apie Jo prisikėlimą ir veriantį netikrumą dėl viso to.

Jiems beeinant į jų pokalbį įsitraukė nepažįstamasis. Tai buvo Jėzus, nors jie Jo neatpažino. Jų akis dengė uždanga, o supratimą – migla. Nepažįstamasis jų paklausė: „Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?“ (Luko 24:17).

Vienas iš mokinių, Kleopas, netikėdamas, kad kas nors gali taip neišmanyti ir būti toks atitrūkęs nuo dramatiškų įvykių, kurie tą savaitgalį sukrėtė Jeruzalę, paklausė: „Nejaugi Tu esi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko?“

„O kas gi?” – paklausė Jėzus.

Jie atsakė nuoširdžiai ir nedelsdami: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse“ (Luko 24:18–19). Jie sakė, kad tikėjo, jog Jėzus išpirks Izraelį, tačiau jau ėjo trečia diena po Jo mirties. Ir nors kai kurios moterys pasakojo, kad regėjo angelus, skelbiančius, kad Jis gyvas, apaštalai, kurie buvo nuėję jo ieškoti, Jo nematė.

Tada Jėzus prakalbo – ne kaip atvykėlis, bet kaip mokytojas. „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“ (Luko 24:25). Jis aiškino jiems Raštus nuo Mozės iki visų pranašų, apreikšdamas dalykus apie save. Įsivaizduokite, kad valandų valandas einate su Dievo Sūnumi, gyvenimo Viešpačiu, ir klausotės, kaip Jis aiškina pranašystes apie Mesiją. Jų liūdesys ėmė slūgti, jį pakeitė pagarba ir vidinis jaudulys.

Pasilik su mumis

Artėjant prie Emauso, Jėzus dėjosi eisiąs toliau. Bet jie Jo prašė, „Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi” (Luko 24:29). Jis pasiliko su jais, atsisėdo ir laužė duoną.

Apie tai, kas nutiko po to, vyresnysis Džeimsas E. Talmidžas (1862–1933) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo rašė: „Palaiminimo įkarštyje, arba duonos laužyme ir dalinime, galėjo būti kažkas, kas atgaivino prisiminimus apie ankstesnes dienas; arba, galbūt, jie pamatė pradurtas rankas; bet, kad ir kokia būtų tiesioginė priežastis, jie įdėmiai žiūrėjo į savo svečią, „tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių“ [Luko 24:31].“

Kitą akimirką jie atsisuko vienas į kitą ir tarė: „Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Luko 24:32). Tas degimas nebuvo sumaištis ar baimė – tai buvo atpažinimas. Vyresnysis Briusas R. Makonkis (1915–1985) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Taip apibūdinti jausmai yra įtikinamas dieviškos sūnystės liudijimas.“

Mūsų pačių kelias į Emausą

„Ką Jis pasakytų jums, jei galėtumėte prieiti ir pasikalbėti su Juo?“ – klausė vyresnysis Patricijus M. Džiufra iš Septyniasdešimties.

Jis sakė, kad, kaip ir mokiniai, galime nepastebėti, kad Gelbėtojas eina su mumis. „Galime nematyti, kaip Jis pasilieka su mumis, stengiasi drauge su mumis, darbuojasi kartu su mumis ir verkia su mumis.“ Gyvenimo blaškymai – išbandymai ar pergalės – gali nustelbti Jo buvimą.

Kiekvienas iš mūsų eina savo kelią į Emausą. Tame kelyje susiduriame su ligomis, silpnybėmis, finansine įtampa ar net puikybe, kuri gali lydėti sėkmę. Tačiau, kaip sakė vyresnysis Džiufra, niekada neturime eiti vieni. „Galime paprašyti Gelbėtoją pasilikti su mumis.“

Mokydamiesi iš Kristaus, paklusdami Jo įsakymams, melsdamiesi, studijuodami Raštus, sekdami dabartiniais pranašais ir kviesdami Jį pasilikti su mumis, pradedame atpažinti Jo įtaką. Vyresnysis Džiufra sakė, kad mokinių prašymas: „Pasilik su mumis“, turėtų būti ir mūsų prašymas. O kai taip bus, mūsų širdys taip pat degs.