„Kajafas – aukštasis kunigas“, Liahona, 2026 m. kovas.
Jie pažinojo Gelbėtoją
Kajafas – aukštasis kunigas
Apakintas pasaulietiškų siekių, nors ir turėjo daugybę progų, jis neatpažino Mesijo.
Iliustravo Laura Sera, nekopijuoti
Kai Gelbėtojas prikėlė Lozorių iš numirusių, galingiausi žydų vadovai sušaukė tarybą, kad nuspręstų, kaip pasielgti su Jėzumi. Jie bijojo Jo populiarumo tarp žmonių, nes Jis darė daug stebuklų. (Žr. Jono 11:47.)
Kajafas šiai tarybai vadovavo kaip pirmininkaujantis aukštasis kunigas ir Sinedriono, žydų valdančiosios institucijos romėnų okupacijos metu, vadovas. Kaip aukštasis kunigas, jis prižiūrėjo šventyklos apeigas, kurios buvo skirtos nukreipti į Kristų.
Tačiau, kai Kristus atėjo, jis nepažino Gelbėtojo. Dar blogiau, jis susimokė Jį nužudyti. Tai viena didžiausių Naujajame Testamente užrašytų ironijų.
Pranašiški žodžiai
Nepaisant svarbaus Kajafo vaidmens, apie jį žinoma nedaug. Naujajame Testamente jis paminėtas vos devynis kartus. Jis buvo žydų ir romėnų tarpininkas. Jis buvo sadukiejus, Kristaus dienomis gyvavusios žydų sektos, netikėjusios prisikėlimu, narys (žr. Apaštalų darbų 23:8).
Kajafas kalbėjo taryboje po to, kai Kristus prikėlė Lozorių iš mirusiųjų. Šis stebuklas turėjo neduoti ramybės jam ir kitiems sadukiejams dėl jų tikėjimo.
Taryba samprotavo, kad, jeigu jie nieko nedarys atsakydami į šį gerai žinomą stebuklą, žmonės patikės, kad Jėzus yra Mesijas, žydų Karalius, ir „ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą“ (Jono 11:48).
„Jūs nieko neišmanote, – atsakė Kajafas, – ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“ (Jono 11:49–50).
Apaštalas Jonas pažymi, kad Kajafas „tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą,
ir ne tik už tautą, bet tam, kad surinktų išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jono 11:51–52).
Pasmerkimas
Kajafo vardas vėl minimas Naujajame Testamente, kai Kristus prieš nukryžiavimą buvo apklausiamas.
„Tuomet vyriausiasis kunigas Jam tarė: „Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu esi Kristus, Dievo Sūnus?!“ (Mato 26:63).
Jėzus patvirtino, kad Jis yra: „Tu pasakei. Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ (Mato 26:64). Atsakydamas į tai Kajafas vėl išsižadėjo Gelbėtojo. „Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja!“ (Mato 26:65).
Net pasaulio Gelbėtojo, kuriam iš anksto buvo paskirta išpirkti visos žmonijos nuodėmes ir iškęsti visus skausmus, sielvartus ir suspaudimus, akivaizdoje Kajafas nepripažino, kad Jėzus yra Kristus, ir Jį pasmerkė.
Dievo Sūnus gyvas
Kajafas Biblijoje vėl minimas Apaštalų darbų 4 skyriuje. Raštuose pasakojama, kaip apaštalas Petras pagydė nuo gimimo luošą vyrą (žr. Apaštalų darbų 3:1–8). Kai jiedu su Jonu pamokslavo apie Kristaus prisikėlimą, jie buvo suimti remiantis Sinedriono įgaliojimu. Jie buvo įkalinti per naktį, o tada atvesti prieš tarybą, kurioje buvo Kajafas ir jo uošvis Anas, buvęs aukštasis kunigas. (Žr. Apaštalų darbų 4:1–6; taip pat žr. Jono 18:13.)
Kai buvo paklaustas, kokiu įgaliojimu išgydė vyrą, Petras atsakė: „Tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Jo dėka šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas“ (Apaštalų darbų 4:10).
Tai buvo paskutinė užrašyta Kajafo galimybė priimti Kristų. Užuot tai padariusi, taryba pagrasino Petrui ir Jonui. Tačiau jų grasinimai nepakeitė tiesos, kad Kristus gyvas. (Žr. Apaštalų darbų 4:13–22.)
Petras išgydė luošą vyrą Jėzaus Kristaus galia ir įgaliojimu. Panašiai stebuklai gali nutikti ir šiandien per sugrąžintąją Kristaus kunigystę ir tikėjimą Jo vardu. Iš Kajafo galime pasimokyti paprastos pamokos. Jis nepriėmė Jėzaus kaip Kristaus, Dievo Sūnaus, bet mes galime priimti. Jei Juo tikėsime, lydės ženklai ir stebuklai (žr. Morkaus 16:17–18).