Mano sielvartas virto džiaugsmu

Iliustravo Brijana Kranz

Kai man buvo 18 metų, mirė senelis iš mamos pusės. Iki tol nebuvau praradęs nė vieno artimo žmogaus. Žinojau, kad kažkada tai įvyks, bet nesitikėjau, kad tai įvyks taip staiga.

Mano senelis buvo geros sveikatos, bet staiga jį ištiko insultas. Močiutė greitai jį nuvežė į ligoninę, tačiau po keturių dienų jis mirė.

Skaudu taip netikėtai pirmą kartą kažko netekti. Buvo keista, kai mano senelis, dalyvaudavęs kiekviename svarbiame mano gyvenimo įvykyje, dingo.

Po laidotuvių radau būdą pagerbti senelio atminimą ir mūsų kartu praleistą laiką. Jam patiko dirbti prie savo sunkvežimio ir užsiimti dar kitais dalykais. Tiesą sakant, kai jį ištiko insultas, jis buvo garaže su veržliarakčiu rankoje ir dirbo kaip įprasta.

Nusprendžiau, kad ir aš dirbsiu prie automobilių. Tai padeda man jaustis arčiau jo. Taip pat pasinėriau į maldą ir Raštus, kuriuose radau ramybę, leidusią eiti pirmyn su tikėjimu ir viltimi, kai jos trūko.

Pranašas Abinadis man priminė: „Bet yra prisikėlimas, todėl kapas neturi pergalės, ir mirties geluonis prarytas Kristuje“ (Mozijo 16:8).

Mano senelio mirtis padėjo man įgyti toliaregišką požiūrį, kuris Jėzaus Kristaus Apmokėjimą mano gyvenime padarė dar prasmingesnį. Lygiai taip pat, kaip pagerbdavau savo senelį dirbdamas prie automobilių, supratau, kad gerbiame Jėzų Kristų – ir galime jaustis Jam artimi – stengdamiesi gyventi taip, kaip Jis gyveno, studijuodami Jo žodžius, dalydamiesi Jo evangelija ir darydami „[Jo] Tėvo darbus“ (Jono 10:37). Tai suteikia gilesnę prasmę Gelbėtojo Apmokėjimui ir sustiprina mūsų pasitikėjimą Juo.

„Kai verkiame iš sielvarto ar džiaugsmo, Jėzus Kristus tobulai supranta, – mokė vyresnysis Geritas V. Gongas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. – Jis gali būti su mumis, kai mums labiausiai reikia didžiųjų amžinybės dovanų: Jėzaus Kristaus apmokėjimo, prikėlimo, sugrąžinimo.“

Jėzus Kristus mano sielvartą pavertė džiaugsmu. Žinau, kad dėl Jo ir Jo Apmokėjimo, vėl pamatysiu savo senelį.