Bijojau kalbėtis su savo vyskupu – kaip jis reaguos?

Džeredas Akabadas

Priimdavau blogus sprendimus. Tačiau kai kalbėjausi su vyskupu, jis mane paguodė.

Kai pradėjau gyventi savarankiškai, naujai pajutau laisvę.

Persikėliau į Filipinus, kad pradėčiau mokytis, o skrydžiai namo buvo brangūs, todėl grįždavau tik kartą per metus, kad pratęstų vizą. Neturėdamas šalia savo ištikimos šeimos, pamažu nutolau nuo evangelijos.

Pradėjau rūkyti, vartoti alkoholį ir daryti kitus dalykus, prieštaraujančius Dievo įsakymams.

Prisimenant, kas aš esu

Iš pradžių man nerūpėjo. Jaučiau, kad Bažnyčios taisyklės varžo. Vis dar lankiau bažnyčią, bet giliai širdyje jaučiausi nevertas ir kelis mėnesius nepriimdavau sakramento.

Tada užklupo COVID-19 ir sustabdė visas mano veiklas. Maždaug tuo pačiu metu sužinojau kai ką, kas mane sukrėtė: esu įvaikintas. Mano tėvai man niekada to nesakė, ir aš išgyvenau šiokią tokią tapatybės krizę.

Jaučiausi nutolęs nuo visko, kuo kadaise tikėjau. Žinojau, jog turiu išsiaiškinti, kas iš tikrųjų esu. Kai galiausiai grįžau namo, su tėvais labai atvirai pasikalbėjome. Taip pat papasakojau ir apie savo sprendimus. Užuot mane barę, jie pasakė, jog mane myli. Jie man priminė, kas iš tiesų esu: jų sūnus ir mylimas Dievo sūnus.

Pagalba keičiantis

Norėjau pasikeisti. Tėvai paragino mane pasikalbėti su vyskupu, pradėti atgailą ir pasikliauti išperkančiąja Gelbėtojo galia.

Bet aš bijojau. Nerimavau, kad būsiu nubaustas ar teisiamas už savo sprendimus. Paprastai man nesvarbu, ką apie mane galvoja žmonės, bet mano vyskupas buvo nuostabus žmogus, ir aš nenorėjau jo nuvilti papasakodamas viską, ką padariau.

Tačiau, kaip mokė vyresnysis Skotas D. Vaitingas iš Septyniasdešimties: „Nesislėpkite nuo tų, kurie jus mylės ir palaikys; verčiau bėkite pas juos. Geri vyskupai, skyrių prezidentai ir vadovai gali padėti jums pasinaudoti gydančia Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galia.“

Vyskupai „turi kunigystės raktus, kad atstovautų Viešpačiui padėdami Bažnyčios nariams atgailauti“. Užuot susidūręs su griežtu pasmerkimu, su juo kalbantis, savo vyskupo kabinete jaučiau tik paguodą. Supratau, kad Viešpats pasitiki juo ir kad jis man padės, taip pat jaučiau, jog ir aš galiu juo pasitikėti.

Mano vyskupas paragino mane mokytis apie Gelbėtoją ir Jo Apmokėjimą ugdant dvasinius įpročius. Reguliariai susitikdavau su savo vyskupu, ir jis man kiekvieną savaitę skambindavo, kad paskirtų susitikimą. Jaučiausi be galo mylimas kiekvieną kartą mums kalbantis.

Atgailos dovana

Galiausiai, padedamas vyskupo, atsitraukiau nuo savo gyvenimo ydų. Tačiau vis tiek labai jaudinausi prieš vėl priimdamas sakramentą. Ar tikrai buvau vertas net po viso to, ką padariau?

Bet vyskupas mane nuramino. Jis man priminė, kad man nereikia būti tobulam – tik turėti ryžto. Dariau viską, ką galėjau, ir Gelbėtojas tai žinojo, Jis ir toliau man atleido, man besikliaunant Jo atgailos dovana.

Sesuo Tamara V. Runja, pirmoji patarėja visuotinėje Merginų organizacijos prezidentūroje, neseniai mokė: „Atėjimas pas Kristų tai tarsi sakymas: „Ar tu man padėsi?“, su viltimi, apreikštu patikinimu, kad Jo rankos visada ištiestos į tave.“

Po šios patirties pradėjau su pasitikėjimu atnaujinti savo sandoras per sakramentą. Jaučiausi kaip naujas žmogus, turintis naują suvokimą, kas iš tiesų esu ir ką su Viešpaties pagalba galiu padaryti. Aš netgi tarnavau misijoje, nes pamatęs, kaip stipriai Gelbėtojo išpirkimo dovana pakeitė mano gyvenimą, panorau padėti kitiems rasti tą viltį, kurią Jis man teikia kiekvieną dieną.

Įsakymai nėra ribojantys – jie egzistuoja todėl, kad Dievas nori, jog mums sektųsi, augtume ir išvengtume nuodėmės spąstų. Jėzaus Kristaus evangelijos esmė yra Jo ir Dangiškojo Tėvo meilė mums. Patirdamas šią tobulą meilę, stengiuosi tapti panašesnis į Juos.

Jų atgailos dovana pripildo mano gyvenimą džiaugsmo.