„Tarnavimas pagal Kristaus pavyzdį suminkštino širdis ir atvėrė duris Korsikoje“, Liahona, 2026 m. sausis.
Tarnavimas pagal Kristaus pavyzdį suminkštino širdis ir atvėrė duris Korsikoje
Siūlydamiesi kaip įmanydami padėti šios Viduržemio jūros salos gyventojams misionieriai ryžtingai kvietė juos ateiti pas Kristų.
Bastijos meras puikiai žinojo, kad priešais jį stovintys misionieriai buvo svetimšaliai. Jis svarstė, kodėl vaikinai atvyksta iš kitų šalių ir siūlosi padėti jo žmonėms Korsikos saloje?
Po pauzės jis priėmė jų pasiūlymą ir pakvietė juos ateiti anksti kitą rytą dažyti jo nedidelio viešbučio.
Laikydamiesi savo pažado, vaikinai atvyko 7 valandą ryto, nekantraudami ir pasiruošę perdažyti mero viešbutį šioje vaizdingoje saloje netoli Prancūzijos krantų Viduržemio jūroje.
Vėliau tą dieną meras atvyko į viešbutį ir aptiko misionierius, tebedirbančius pajūrio saulėje. „Jis nustebo mus ten pamatęs“, – pasakojo Džeikas Louris, vienas iš tuo metu tarnavusių misionierių.
Nustebintas jų ryžto sunkiai dirbti ir padėti nepažįstamiems žmonėms, meras sušvelnėjo. „Jis paprašė mūsų prisėsti ir pasakyti jam, ko mums reikia“, – sakė brolis Louris.
Misionieriai pasidalijo evangelija ir papasakojo, kad jie norėjo palaiminti Korsikos salos žmones. Jie papasakojo apie patirtus sunkumus ieškant buto, nes gyventojai nepasitikėjo pašaliečiais. Prieš kelis mėnesius saugumo sumetimais visi misionieriai buvo iškelti iš salos. Tačiau dabar šie vyresnieji joje vėl pradėjo misionierišką darbą.
Meras išklausė vyresniuosius. „Kitą rytą, – pasakojo brolis Louris, – jis mums parūpino gerai įrengtą butą ir paliko malonų raštelį.“
Tą vakarą, įsikūrus naujame bute, – kaip pasakojo brolis Louris, – „du gerai apsirengę atstovai iš mero kabineto užsuko mūsų aplankyti ir patikinti, kad mieste esame laukiami ir saugūs“.
Trumpai tariant, meras su žmona pradėjo lankytis sekmadieniniuose skyriaus susirinkimuose, kur jiems patiko giedoti giesmes. Netrukus buvo pakrikštyta mero žmona.
Derlinga žemė
Po šios paprastos pradžios devinto dešimtmečio pradžioje Bažnyčia įsitvirtino šioje saloje, garsėjančioje kaip Napoleono Bonaparto gimtinė. Misionieriškas darbas netrukus suklestėjo. Po trijų mėnesių daugiau nei 40 žmonių dalyvavo sekmadieninėse pamaldose nuostabioje mero parūpintoje susirinkimų vietoje.
„Žvelgdami atgal galime pastebėti, kad Viešpaties ranka buvo akivaizdi dėl Bažnyčios įkūrimo Korsikos saloje laiko ir priemonių“, – sakė Ričardas V. Tečeris, tuometinis Prancūzijos Marselio misijos, kuri dabar yra Prancūzijos Liono misija, prezidentas.
Tačiau įsitvirtinti saloje nebuvo lengva. Ankstesnės pastangos paskirti misionierius sulaukė pasipriešinimo ir gresiančio pavojaus. „1990-ųjų pradžioje vietinių korsikiečių antiprancūziškos nuotaikos stiprėjo“, – sakė brolis Tečeris.
Vietiniai korsikiečiai rodė savo nepasitenkinimą pašaliečiais, gamindami savadarbes bombas, kad sunaikintų užsieniečių verslą ir turtą. „Neretai mieste, – sakė tuometinis vyresnysis Darinas Deusnupas, – girdėjosi po keletą sprogimų kiekvieną dieną. Mes nebuvome prancūzai, bet ir nebuvome korsikiečiai.“
Misionieriai buvo įspėti apie pavojus, o kai jų kaimynystėje sprogo bomba, keturi saloje buvę misionieriai buvo perkelti į kitą misijos vietą Prancūzijos žemyninėje dalyje.
„Mūsų misionierių saloje nebebuvo“, – sakė brolis Tečeris, pasakodamas, kad ši nesėkmė buvo galimybė mokytis ir augti.
Atsakymas – tarnavimas pagal Kristaus pavyzdį
Siekdami geriau suprasti dangaus tikslus, misionieriai įsipareigojo studijuoti Gelbėtojo gyvenimą ir tarnystę, kad geriau išmoktų Jo kelius. Jie studijavo apie Jo tarnavimo ir gailestingumo darbus, tokius kaip maitinimas, gydymas ir mylėjimas. Jie padarė išvadą, kad tarnavimas yra svarbus įgyjant žmonių pasitikėjimą ir tarnaujant Viešpaties būdu.
Sutelkus dėmesį į tarnavimą, 1992 m. kovą trys misionieriai buvo išsiųsti atnaujinti darbo Korsikoje. Šį kartą jie buvo išsiųsti į antrą pagal dydį salos miestą Bastiją. Ten jie apsisprendė susitikti su žmonėmis natūraliai, o ne beldžiantis į duris, kas kartais kėlė baimę gyventojams.
„Į mūsų maldas buvo atsakyta. Suvokėme, kad tarnavimas gali parodyti mūsų nuoširdumą bendruomenei ir suminkštinti žmonių, kurie priešinosi pašaliečiams, širdis“, – sakė brolis Tečeris.
Naujieji misionieriai gyventojams prisistatė siūlydamiesi padėti bet kokiais įmanomais būdais. Jie ravėjo šeimų daržus, taisė automobilius, o mero atveju dažė jo klimato paveiktą viešbutį. Jie dažnai susirasdavo draugų ir jų pastangos buvo vertinamos. Beveik visada jie buvo prašomi prisėsti ir išgerti stiklinę „limonatos“ (limonado) ir „papasakoti apie savo bažnyčią“, kaip sakė brolis Tečeris. Netrukus „mūsų sėkmė kardinaliai pasikeitė“.
Vienas ankstyvas parekomendavimas atvedė prie Lotos šeimos krikšto, o tai privedė prie kito parekomenduoto asmens. Misionieriams įžengus į to parekomenduoto asmens namus, tos šeimos motina, kuri meldėsi, kad sužinotų tiesą, „puolė ant kelių ir raudojo iš dėkingumo Viešpačiui už tai, kad atsakė į jos maldas“.
Atstatyti santykių tiltai
Misionieriai savo tarnystės Bastijoje pradžioje savanoriavo pagrindinėje katalikiškoje ligoninėje, bet tai ligoninei vadovaujantis monsinjoras, sužinojęs apie jų religiją, atsisakė jų tarnystės. Jis nenorėjo, kad ligoninėje dalyvautų kitų krikščioniškų tikėjimų atstovai.
Po poros mėnesių, 1992 m. gegužę, per čempionato rungtynes sugriuvo didžiulė futbolo stadiono dalis, žuvo 19 žmonių ir tūkstančiai sunkiai sužeistų žiūrovų buvo nugabenti į ligoninę.
Kai Korsikoje sugriuvo futbolo stadionas, žuvo 19 žmonių ir tūkstančiai buvo sužeisti, misionieriai praleido valandų valandas padėdami teikti skubią pagalbą vietinėje ligoninėje.
Kreigo Petersono nuotrauka
Nukentėjusieji užtvindė ligoninę. Sužeisti futbolo sirgaliai užpildė palatas ir išsirikiavo koridoriuose. Kai kurie buvo nuskraidinti į žemyninę Prancūziją priežiūrai. Monsinjoras, desperatiškai ieškodamas savanorių, prisiminė misionierių paliktą kortelę ir kvietė juos padėti.
36 valandas misionieriai vykdė užduotį po užduoties, padėdami teikti įvairią specialią skubią pagalbą, pavyzdžiui, pakabinti lašelines, uždėti turniketus, valyti patalpas ir perkelti sužeistuosius. Jie suteikė kunigystės palaiminimus griūties metu sužeistiems skyriaus nariams.
Pamatęs, kad misionieriai nepaliaujamai stengiasi, monsinjoras sukvietė juos draugėn ir vedė po visą ligoninę, sakydamas pacientams, kad tie misionieriai yra Dievo vyrai, ir kviesdamas leisti jiems suteikti palaiminimus sužeistiesiems.
Brolis Tečeris prisimena: „Savo tarnavimu pelnėme aukšto rango miesto pareigūno bei svarbaus bažnyčios autoriteto pagarbą ir susižavėjimą.“ Pasak jo, tai suminkštino širdis ir padėjo pašalinti pasipriešinimą bendruomenėje. „Tai labai padėjo pasiekti sėkmės, mums stengiantis skelbti evangeliją.“
Jasonas Soulieras, Prancūzijos Liono misijos prezidentas, tarnavęs 2024 m., sakė: „Šiandien Korsikoje, nepaisant įvairių sutrikimų, tęsiasi augimo stebuklai. 2024 m. 14 Bastijos skyriaus narių nuvyko į Prancūzijos Paryžiaus šventyklą, kad keletą dienų dirbtų šventyklos darbą. Tai buvo didžiausia iš šios atokios Viduržemio jūros salos į šventyklą keliavusi grupė. Padedamas nuolatinių vyresnio amžiaus porų ir penkių energingų vyresniųjų bei seserų, Viešpats toliau laimina šį salos rojų naujais atsivertusiaisiais.“