Ištikimybė ir buvę bei esami pranašai

Natūralu, kad Šėtonas visada siekė sumenkinti pasitikėjimą pranašais ir apaštalais. Juk per visą istoriją jie buvo pagrindiniai Jėzaus Kristaus vardo liudytojai visam pasauliui (žr. Doktrinos ir Sandorų 107:23).

Mūsų laikais priešininkas stengiasi sutrukdyti tam, ką prezidentas Raselas M. Nelsonas pavadino „svarbiausiu dalyku, šiandien vykstančiu žemėje“, Izraelio surinkimui prieš antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą. Pranašai ir apaštalai turi šio surinkimo raktus. Taigi jie visada susiduria su pasipriešinimu.

Tiek senovėje, tiek pastarosiomis dienomis Šėtonas randa būdų, kaip apgauti kai kuriuos paties Dievo sandoros vaikus, kad šie kovotų prieš Avinėlio apaštalus, tiek buvusius, tiek ir esamus (žr. 1 Nefio 11:34–36).

Štai penki principai, kurie gali padėti mums išvengti šių spąstų.

Tikėjimas į Viešpatį Jėzų Kristų

Pirmasis iš šių principų taip pat yra pirmasis evangelijos principas: tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu.

Tikėjimas yra kryptingas. Pavaduojantysis Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas Džefris R. Holandas mokė, kad tikėjimas yra visada nukreiptas į ateitį.

Stiprėjant mūsų tikėjimui Kristumi ir pasitikėjimui Dievu, mes žvelgiame ateitin tikėjimo akimi ir matome, kaip išsipildo Jų pažadai (žr. Almos 5:15; taip pat žr. Mozijo 18:21; Almos 32:40). 1978 m. apreiškimo apie kunigystę 40-ųjų metinių minėjimo renginyje „Būkite viena“ prezidentas Dalinas H. Ouksas, pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, kvietė visus „žvelgti pirmyn vieningai tikint ir pasikliauti Viešpaties pažadu [žr. 2 Nefio 26:33]“.

Tas susitelkimas žvelgti pirmyn veda mus link prezidento Nelsono pažado, duoto tame pačiame „tobulos ramybės ir darnos“ renginyje, išpildymo ir tos dienos, kai, kaip mokė prezidentas Henris B. Airingas, antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, „Viešpats Jehova sugrįš gyventi su tais, kurie tapo Jo žmonėmis, ir ras juos vieningus, vienos širdies, suvienytus su Juo ir su mūsų Dangiškuoju Tėvu“.

Priešingai, Šėtonas siekia užkietinti Dievo vaikus, kad jie būtų susitelkę į praeities aplinkybes, teiginius ar mokymus, net ir tuos, kuriuos paaiškino vėlesni pranašai ir apaštalai. Kaip „mūsų brolių kaltintojas […] dieną ir naktį“ (Apreiškimo 12:10), jis kursto nuolatinę Dievo pranašų ir apaštalų bei jų mokymų kritiką. Tai sumaniai silpnina tikėjimą jų liudijimo objektu, Jėzumi Kristumi, – tai yra pagrindinis šėtoniškas tikslas.

Pastarųjų dienų apaštalų pareiškimai apie vienybę, taiką ir darną akivaizdžiai rodo, kad nors Šėtonas ir sumaniai kursto nesutarimus ir susiskaldymą, dabar yra laikas visiems Dievo sandoros vaikams (žr. 1 Nefio 11:34–36) vieningai priimti amžinąsias tiesas, kurias Dievas apreiškia per savo pranašus bei apaštalus, ir veikti pagal jas. Taip elgdamiesi galime tapti vieninga, laiminga, galinga sandoros, stipraus tikėjimo liaudimi, neturinčia jokios rasinės, lyties, etninės ar kitokios nedarnos.

Pranašų ir apaštalų mokymai įkvepia šią vienybę ir tvirtą tikėjimą Jėzumi Kristumi, kuris visada mus ves pirmyn.

Žvelgdamas į mūsų laikus Moronis mokė, kaip apsisaugoti nuo pagundos kritikuoti pranašus ir apaštalus: mokė principo nesmerkti ir neteisti.

„Nesmerkite manęs dėl mano netobulumo, – sakė Moronis, – nei mano tėvo dėl jo netobulumo, nei tų, kurie rašė prieš jį; bet verčiau dėkokite Dievui, kad jis apreiškė jums mūsų netobulumus, idant jūs pasimokytumėte būti išmintingesni, negu buvome mes“ (Mormono 9:31; kursyvas pridėtas).

Kitaip tariant, susitelkiame į pranašų ir apaštalų mokymus bei liudijimą apie Kristų ir Jo evangeliją ir iš jų mokomės vengdami nagrinėti jų netobulumus. Per visą istoriją Dievas atskleidė kai kuriuos iš šių netobulumų mūsų labui, kad padėtų mums mokytis būti išmintingesniems. Dėkoju Jam už tai.

Vis dėlto turime būti atsargūs. 2019 m. balandžio visuotinėje konferencijoje prezidentas Airingas pacitavo šį prezidento Džordžo K. Kenono (1827–1901), pirmojo patarėjo Pirmojoje Prezidentūroje, mokymą: „Dievas yra išsirinkęs savo tarnus. Ir būtent Jo prerogatyva juos pasmerkti, jei jiems reikėtų pasmerkimo. Jis nėra mums individualiai suteikęs leidimo juos peikti ar smerkti. Joks žmogus, kad ir kokio stipraus tikėjimo būtų, kad ir kokią aukštą kunigystę turėtų, negali neužsitraukdamas Viešpaties nemalonės kalbėti pikta apie Jo pateptuosius ir ieškoti Dievo įgaliotinių žemėje klaidų. Šventoji Dvasia atsitraukia nuo tokio žmogaus ir jis atsidurs tamsoje. Tad ar nematote, kaip svarbu būti atsargiems?“

Esame Viešpaties palaiminti ir įpareigoti laikytis pranašų mokymų ir pavyzdžių, įskaitant tuos, kuriuos mums gali būti sunku suprasti ar priimti:

„Skirk dėmesį visiems jo žodžiams ir įsakymams, kuriuos jis tau duos, kai juos gaus, vaikščiodamas su visu šventumu priešais mane;

nes jo žodį priimsite, lyg iš mano paties burnos, – su visa kantrybe ir tikėjimu“ (Doktrinos ir Sandorų 21:4–5; kursyvas pridėtas).

Pasikartosiu, nesmerkiame ir neteisiame (žr. Mato 7:1–2). Kai žengiau pirmyn, tikėdamas Jėzumi Kristumi ir dėkodamas už palaimas dėl pranašų bei apaštalų, buvau gausiai palaimintas (žr. Doktrinos ir Sandorų 21:6).

Kitas svarbus principas – vengti viršyti savo įgaliojimus arba prisiimti vaidmenis, kurių neturime. Tokia mąstysena verčia mus per aukštai vertinti savo nuomonę, o tai natūraliai atsiranda, kai nepakankamai rimtai galvojame apie pranašų ir apaštalų mokymus. Pranašų ir apaštalų, taip pat ir buvusių, pasmerkimas akivaizdžiai viršija mūsų įgaliojimą, nes Viešpats tai pasilieka sau. Esu visiškai įsitikinęs, kad mūsų visa žinantis, mylintis ir gailestingas Gelbėtojas atkreipė ir atkreips dėmesį į bet kokias praeities klaidas ar netobulumus ir mielai juos atleis, kaip tikimės, kad Jis tai padarys dėl mūsų dabartyje.

Kitas įgaliojimo viršijimo pavyzdys yra pranašų ir apaštalų raginimas spręsti, kokių veiksmų Bažnyčia turėtų imtis ir kaip jai turėtų būti vadovaujama. Tai Viešpaties, o ne mūsų vaidmuo (žr. Doktrinos ir Sandorų 28:2–7). Kad ir kokie geri mūsų ketinimai būtų, pranašų ir apaštalų smerkimas ir prielaidų darymas kyla iš išdidumo ir veda prie apgaulės ir pranašiško įgaliojimo nepaisymo.

Nuo 1820 m. iki dabar Viešpats nuolat mokė savo pranašus, regėtojus ir apreiškėjus per apreiškimą, kuriuo Jis vadovauja savo Bažnyčiai.

Prezidentas Nelsonas mokė:

„Kada susirenkame kaip Pirmosios Prezidentūros Taryba ir Dvylikos Kvorumas, mūsų susirinkimų kambariai tampa apreiškimo kambariais. Aiškiai jaučiasi Dvasios buvimas. […] Nors iš pradžių mūsų požiūriai gali skirtis, meilė, kurią jaučiame vienas kitam, yra pastovi. Mūsų vienybė padeda mums įžvelgti Viešpaties valią Jo Bažnyčiai.

Mūsų susirinkimuose niekada nevaldo dauguma! Mes pamaldžiai klausomės vieni kitų ir kalbamės vieni su kitais, kol vieningai sutariame.“

Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pastebėjo: „Tikslas yra ne tik bendras tarybos narių sutarimas, bet apreiškimas iš Dievo. Tai procesas, apimantis ir samprotavimą, ir tikėjimą, siekiant sužinoti Viešpaties mintį bei valią.“

Šis atkurtas, tiksliai suderintas saugumo principas padidina pasitikėjimą, kad mūsų dabartiniai vadovai visuomet vadovauja Bažnyčiai pagal Viešpaties valią.

Žinoma, Jėzus Kristus vadovauja savo Bažnyčiai ir savo pranašams. Tai, ką galime suvokti kaip jų žodžių ar veiksmų netobulumus, iš tikrųjų gali atspindėti mūsų pačių suvokimo ar mirtingojo žmogaus supratimo netobulumą. Atmindami, kad Viešpaties keliai viršija mūsų kelius ir kad Jo mintys yra aukštesnės už mūsų mintis (žr. Izaijo 55:8–9), galime išvengti pagundos teisti pranašus, įskaitant ir gyvenusius anksčiau. Toks nuolankus požiūris leidžia mums klausytis dabartinių pranašų žodžių „su visa kantrybe ir tikėjimu“ (Doktrinos ir Sandorų 21:5; taip pat žr. 1:28).

Tai taip pat padeda mums gauti daugiau apreiškimų, vilties ir tikėjimo Kristumi vis sudėtingesniame pasaulyje. Jokūbas mokė: „Mes tyrinėjame pranašus ir turime daug apreiškimų bei pranašystės dvasią; ir turėdami visus šiuos liudijimus mes įgyjame viltį, ir mūsų tikėjimas tampa nepajudinamas“ (Jokūbo knygos 4:6). Jei būsime nuolankūs, šie šventi potyriai gali pašalinti mūsų bet kokį norą kaltinti tiek buvusius, tiek ir esamus pranašus bei apaštalus (žr. Doktrinos ir Sandorų 88:124; 136:23). Nuolankumas padeda mums „tyrinėti pranašus“, ieškant tiesų, kurios suteikia daugiau džiaugsmo ir ramybės, o ne ieškoti netobulumų.

Toje dvasioje tvirtai ir su meile liudiju, kad pagal nenutrūkstamą įpėdinystę pranašai nuo Džozefo Smito iki prezidento Raselo M. Nelsono ir įskaitant jį buvo Dievo pranašai. Man buvo didžiulė palaima „tyrinėti pranašus“ ir per kiekvieno iš jų mokymus labiau priartėti prie Dievo.

Liudiju, kad tie, kurie šių pranašų vadovaujami buvo pašaukti į šventą apaštalystę, buvo ir yra ypatingieji Jėzaus Kristaus vardo liudytojai visame pasaulyje. Kokia privilegija yra žvelgti ir judėti pirmyn Jėzaus Kristaus link per šių liudytojų mokymus.