„Kaip aš galiu skųstis?“, Liahona, 2026 m. sausis.
Tikėjimo portretai
Kaip aš galiu skųstis?
Kaip pabėgėlių šeima, kraustėmės keturis kartus, ir tai mums atrodė kaip didžiuliai išbandymai. Tačiau tvirtai laikėmės geležinės lazdos būdami užtikrinti, kad Viešpats veda mus geresnės ateities link.
2019 metų rudenį atvykau į Ispaniją su dviem savo vaikais, 8 metų Aaronu ir 17-mečiu Chorche, kuris turi autizmo sindromą. Su savimi turėjau tik savo svajones, tačiau tvirtai laikiausi Dievo ir visiškai Juo pasitikėjau.
Geroji samarietė mus priėmė į savo namus, kuriuose apsistojome dviems savaitėms. Nepažįstamoje aplinkoje Chorchei buvo labai sunku. Dėl savo būklės jis laikosi griežtos tvarkos. Pirmąsias kelias naktis jis trankydavo sienas, o aš greitai keldavausi, kad jis nepažadintų kitų. Atsiklaupdavau šalia jo ir melsdavausi, prisimindama Izaijo 41:10: „Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau, Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine.“
Antrą savaitgalį Ispanijoje į bažnyčią atvykome kaip tik baigiantis sakramento susirinkimui. Nuėjau pas merginą, buvusią su pradinukais, ir paaiškinau, kad esu Bažnyčios narė, tačiau nieko nepažįstu. Ji supažindino mus su keliais kitais nariais.
Kitą dieną Saragosos miesto taryba priėmė mus kaip pabėgėlius ir suteikė mums butą be vandens ir elektros. Vyskupija, Paramos bendrija ir Vyresniųjų kvorumas iš mūsų lankomos apylinkės atėjo mums padėti atnešdami antklodžių, maisto, kurio nereikia šildyti, šiltų drabužių ir kitų būtinų reikmenų.
Mano vaikai pradėjo lankyti mokyklą, o aš pradėjau mokymo kursus. Valgymo laikas buvo iššūkis Chorchei, kuris buvo įpratęs valgyti vidurdienį. Jo auklėtojas man pasakė, kad nepriklausomai nuo to, kas moko, laikrodžiui išmušus vidurdienį, jis išsiima maistą ir pradeda valgyti.
„Aš taip pat pasninkausiu“
Mūsų keturi persikraustymai pasirodė kaip didžiuliai išbandymai. Meldžiausi, kad būčiau stipri, bet būdama viena dažnai verkdavau. Ištisas savaites miegojau tik dvi ar tris valandas per naktį. Po keleto dienų, ieškodama darbo buvau palaiminta galimybe slaugyti jauną moterį, sergančią mirtinu smegenų vėžiu. Po kiekvienos darbo dienos eidavau pasiimti savo vaikų, padėdavau jiems mokytis, o tada atlikdavau savo kursų namų darbus.
Rūpinausi šia nuostabia jauna moterimi ištisus metus, kol ji, sulaukusi 48 metų, mirė ir paliko du mažus vaikus. Jos situacija paskatino mane savęs paklausti: „Kaip aš galiu skųstis?“ Rūpinimasis ja patenkino mūsų poreikius ir pripildė mano sielą dėkingumo Dangiškajam Tėvui.
Kiekvieną dieną namuose skaitėme Raštus, meldėmės ir nustatėme tvarką, padedančią Chorchei jaustis saugiam. 2024 m. pradžioje pradėjome ruoštis vykti į Ispanijos Madrido šventyklą. Kad priartėtume prie Dangiškojo Tėvo, jaučiau, jog turėtume pasninkauti kaip šeima visi kartu. Aaronas iškart sutiko, o Chorchė kitą rytą man pasakė: „Mama, šiandien aš taip pat pasninkausiu.“ Tai buvo neapsakomo džiaugsmo akimirka.
„Kad priartėtume prie Dangiškojo Tėvo ir pradėtume ruoštis į Ispanijos Madrido šventyklą, pajutau, kad turėtume pasninkauti kaip šeima visi kartu, – sako Jesmina. – Chorchė man pasakė: „Mama, šiandien aš taip pat pasninkausiu.“ Tai buvo neapsakomo džiaugsmo akimirka.“
Po mūsų apsilankymo šventykloje Chorchės būklė labai pagerėjo. Jis gerokai lengviau prisitaiko prie pasikeitimų. Šeštadieniais jis ruošia savo drabužius, kad sekmadienį būtų pasiruošęs dalinti sakramentą. Jis taip pat padarė didelę akademinę pažangą.
Šiandien mes apsirūpiname patys, palaikomi mylinčio Dangiškojo Tėvo. Jėzus Kristus prikėlė mus iš pelenų (žr. Izaijo 61:3). Mokėdami dešimtinę gavome gausius palaiminimus. Mes laikomės geležinės lazdos (žr. 1 Nefio 8:24, 30; 11:25; 15:23) su tikrumu, kad judame geresnės ateities link.