Aš eisiu tenai, kur norėsi Tu

Ema, septintasis Viljamo ir Matafua Purselių vaikas, gimė 1883 m. birželio 26 d. Jos šeima buvo viena iš kelių euroneziečių (pusiau europiečių, pusiau polineziečių) šeimų Malaeloje ir jos apylinkėse. Jos motina buvo iš Savajo salos, esančios į šiaurės vakarus nuo Upolu. Jos tėvas buvo anglo, kuris maždaug 1834 m. atvyko į Samoa, vedė samojiečių moterį ir apsigyveno Malaeloje, sūnus.

Tikriausiai Ema apie sugrąžintąją evangeliją pirmą kartą sužinojo gyvendama su Džonu ir Nanave Rozenkvistais, pastarųjų dienų šventųjų pora, kuri su ja elgėsi kaip su įvaikinta dukra. Ji buvo pakrikštyta 1895 m. lapkričio 3 d., būdama 12 metų. Šiose apeigose dalyvavęs misionierius paliudijo apie krikšto metu jaustą galingą dvasią.

Po kelių mėnesių Samoa misijos prezidentas Džonas V. Bekas gavo Pirmosios Prezidentūros leidimą išsiųsti Emą ir kitus Samoa vaikus į Jutą mokytis. 1896 m. balandžio 23 d. drauge su prezidentu Beku ir kitais misionieriais ji išvyko iš pagrindinio Upolu uosto Apijos. Nors jos biologiniai tėvai palaikė jos išvykimą, atsisveikindami jie verkė.

Emai kelionė garlaiviu ir geležinkeliu į Solt Leik Sitį truko beveik tris savaites. Miestas buvo daug didesnis nei jos kaimas Upolu, ir ji turbūt jautėsi slegiama judrių gatvių ir nepažįstamų garsų. Tuo metu Jutoje gyveno palyginti nedaug polineziečių. Dažniausiai ji nematė nė vieno, kuris atrodytų kaip ji.

Jutoje Ema gyveno Solt Leik Sičio tryliktoje apylinkėje, gavo gerą išsilavinimą Bažnyčiai priklausančiose mokymo įstaigose ir palaikė ryšį su iš Samoa misijos grįžusiais misionieriais. Nuo pat pradžių jos vyskupas pastebėjo jos potencialą ir patarė jai ruoštis tarnauti misijoje savo gimtoje šalyje.

Ema priėmė jo žodžius į širdį ir, kai 1901 m. pradžioje sulaukė pašaukimo, buvo pasiruošusi.

Ema grįžo į Upolu 1901 m. liepos 25 d., savo džiaugsmui matydama, kad uoste jos laukia tėvas. Būdama svetur Ema prarado dalį gebėjimo kalbėti samojiečių kalba. Tačiau, kai ji buvo pakviesta pasakyti baigiamąją maldą susirinkime, Dvasia ją įkvėpė ir ji ištarė ją savo gimtąja kalba.

Ema buvo paskirta tarnauti Malaeloje, savo gimtajame mieste, kuriame nuo 1896 m. Bažnyčia turėjo mokyklą. Ji ėmėsi mokyti mokines. Ji taip pat vadovavo Malaelos skyriaus Merginų savitarpio tobulinimosi draugijai. Sekmadieniais ir visą savaitę ji pamokslaudavo ir mokydavo kartu su kitais misionieriais.

Iš pradžių kai kurie saloje gyvenę Emos šeimos nariai priešinosi jos darbui ir ją ragino palikti Bažnyčią. Tačiau, pasak misijos prezidento Viljamo G. Sierso, „ji apgynė savo kelią“ ir, nepaisydama pasipriešinimo, apsisprendė laikytis sudarytų sandorų.

Ji buvo tiek pat gabi, kaip ir kiti misionieriai. Kartą pokštaudami du vyresnieji per pusryčius sukeitė jos natūralų kokoso vandenį su įprastu vandeniu. Pokštas „nuvylė“ Emą, bet ji atsilygino vyresniesiems patiekdama kokosą, padengtą druska vietoje cukraus.

Atidedant juokus į šalį, reikia pasakyti, kad misionieriai be galo gerbė „seserį Pursel“. Vienas misionierius pastebėjo, kad ji buvo „kupina savo pareigybės ir pašaukimo dvasios“. Kitas vyresnysis rašė dėkodamas už jos gerumą. Kartą Ema kelyje paliko šiek tiek bananų, kad jis ir jo porininkas turėtų ką valgyti keliaudami.

Iš užrašų matyti, kad ji pamokslavo apie kunigystės įgaliojimą, Mormono Knygą ir kitas evangelijos temas. Išgirdęs Emą pamokslaujant apie Džozefo Smito gyvenimą ir misiją, vienas misionierius rašė: „Man labai patiko jos mintys; ir buvo gaila, kai ji baigė kalbėti.“

Deja, misijai nesibaigus Ema susirgo dramblialige ir ji turėjo būti anksčiau atleista. Sužinojusios, kad ji grįžta į Jutą, mokyklos moterys ir mergaitės verkė. Malaelos skyrius surengė jai išleistuves, suteikdamas jai paskutinę galimybę pamokslauti. Kaip nurodoma susirinkimo protokole, ji „kalbėjo gana griežtai ir ragino visus būti ištikimus evangelijai“.

Pati Ema visą likusį gyvenimą liko ištikima evangelijai ir sudarytoms sandoroms. Jutoje ji tęsė mokslus, dalyvavo valstijos polineziečių bendruomenėje ir konsultavo dėl pirmojo pastarųjų dienų šventųjų giesmyno samojiečių kalba. Kažkuriuo metu ji taip pat susitiko su Havajų šventuoju, vardu Henris Kahalemanu. 1907 m. sausio 31 d. jie buvo užantspauduoti Solt Leiko šventykloje.

Po trejų metų Ema mirė būdama 26-erių ir buvo palaidota Josepoje, Polinezijos šventųjų gyvenvietėje, esančioje už 97 km į vakarus nuo Solt Leik Sičio. Nors jos gyvenimas buvo trumpas, jos atsidavimas sugrąžintajai Jėzaus Kristaus evangelijai išlieka galingas pavyzdys šventiesiems visame pasaulyje, ypač merginoms, kurios atsiliepia į pašaukimą tarnauti ir šiandien.