Gelbėtojui neprapuolę

Aleno Garnso iliustracija su leidimu vaizduoti Delo Parsono paveikslą „Pražuvusi avelė“

Neseniai šeimos narė su vyru ir mažamečiais vaikais nusprendė palikti Bažnyčią. Mūsų šeimai tai buvo širdį draskanti žinia. Per kelias kitas savaites bandėme suprasti, kaip dabar mums gyventi.

Dienos po jų pranešimo buvo kupinos sielvarto, ašarų ir nuoširdžių maldų Dangiškajam Tėvui. Vienas iš greit gautų atsakymų į mano maldas buvo tai, kad kiekvieną savaitę turiu garbinti šventykloje. Man, kaip studentei, dirbančiai žmonai ir motinai, atsakymas atrodė bauginantis, bet nusprendžiau būti kuo paklusnesnė raginimui.

Vieną vakarą po ypač sunkios pamainos darbe stipriai pajutau, kad tą vakarą turiu vykti į šventyklą. Paprašiau savo sūnaus, kad palydėtų mane į pradines apeigas.

Atvykę į šventyklą išsiskyrėme. Atlikdama vikarines apeigas už kelias seseris ir klausydama joms žadamų palaiminimų, buvau labai emocinga. Negalėjau liautis galvojusi apie mūsų klaidžiojančius šeimos narius.

Baigusi apsirengiau, nuėjau į laukiamąjį ir atsisėdau. Tačiau netrukus pajutau, kad turiu persėsti į kitą vietą, kad galėčiau matyti iš vyrų rūbinės išeinantį savo sūnų.

Persėdau, bet kiekvienoje vietoje jaučiausi nerami, kol galiausiai atsisėdau ant sofos, nukreiptos į sieną prie įėjimo į šventyklą. Bandydama nuraminti savo neramią širdį, buvau ką tik paėmusi Raštus, kai pažvelgiau į sieną.

Ten pamačiau beveik realaus dydžio paveikslą, vaizduojantį Gelbėtoją, rankose laikantį mažą avinėlį. Dvasia staiga man priminė, kad nors mylimi šeimos nariai buvo man pražuvę, mūsų Gelbėtojui jie nebuvo prarasti.

„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?

Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių“ (Luko 15:4–5).

Ir toliau mylime tuos, kurie nuklydo, ir meldžiamės dėl jų. Bet kai mane apima liūdesys, prisimenu šį patyrimą su viltimi, kad vieną dieną su mylinčio Gelbėtojo pagalba pražuvusieji ras kelią atgal.