Malda mano širdyje

Aleno Garnso iliustracija

Kai lankiau pradinę mokyklą, mama man visada suruošdavo pietus, pabučiuodavo į kaktą ir sakydavo: „Šiandien daryk geriausia, ką gali, ir nepamiršk melstis širdyje.“ Ji tai kartojo kiekvieną rytą, kol baigiau vidurinę mokyklą.

Tiesą sakant, „melskis savo širdyje“ buvo paskutinė frazė, kurią ji man pasakė, kai lipau į lėktuvą, išvykdamas į dvejų metų misiją Floridoje. Aš taip pripratau girdėti šią frazę, kad augdamas apie ją nesusimąstydavau. Maniau, kad tai tiesiog kažkas tokio, ką jos karta visada sakydavo, kaip, pavyzdžiui, „Geros dienos“.

Tarnaudamas nuolatiniu misionieriumi Majamyje, Floridoje, JAV, išmokau kalbėti ispaniškai. Sužinojau, kad mūsų naujieji draugai, daugelis iš Kubos ir Puerto Riko, buvo tokie pat kaip mano mama. Kiekviena mūsų aplankyta šeima išlydėdavo mus su panašiu mielu palinkėjimu: „Vaya con Dios“ (Eik su Dievu).

Kai galiausiai pradėjau suprasti, ką turėjo omenyje mama palinkėdama, pradėjau ieškoti būdų, kaip nuoširdžiai melstis savo širdyje. Tai darant, augo mano dėkingumas Dangiškajam Tėvui ir Jo Sūnui Jėzui Kristui. Išbandymų ir sunkumų metu tai suteikė papildomų jėgų ištverti. Jaučiau stipresnę meilę savo tėvams ir dėkingumą už jų aukas dėl manęs.

Vieną dieną skaičiau apie Gelbėtojo apsilankymą pas nefitus po Jo Prisikėlimo. Antrąją savo apsilankymo dieną „Jis įsakė savo mokiniams melstis“. Jiems meldžiantis, taip pat meldėsi ir Gelbėtojas, sakydamas didžius ir nuostabius žodžius. Baigęs Jis įsakė miniai „nesiliauti melstis savo širdyse“ (3 Nefio 19:17, 34; 20:1).

Vienas iš būdų tai daryti – galvoti apie maldą kaip apie paveikslo rėmelį, supantį mūsų kasdienines veiklas. Ši maldos sistema, kartu su meile ir dėkingumu, padeda mums sutelkti dėmesį į Gelbėtoją ir laikytis sandorų.

Esu dėkingas už savo mamos kasdienį patarimą „nesiliauti melstis“ širdyje. Tai labai pakeitė mano gyvenimą.