Atgaila – tai ne tik nuodėmės įveikimas

Prieš misiją mano gyvenimas nebuvo tobulas, bet gyvenau gerai. Man patiko koledže, ir ką tik buvau susiradusi geriausią draugę, kokią kada nors turėjau. Buvau tokia laiminga.

Žinojau, kad tarnauti misijoje nebus lengva. Tačiau tikėjausi, kad tarnavimas misijoje bus geriausi 18 mėnesių mano gyvenime su nedideliais sunkumais.

Tačiau po šešių misijos mėnesių mano draugės vestuvės tapo naujausiu ir dar vienu įvykiu, kurį sunkiai išgyvenau ir kurio nesitikėjau. Persikėlusi į svetimą šalį ir besimokydama naujos kalbos, jaučiausi vieniša ir kupina nerimo. Atstūmimas, patirtas kaip misionieriško gyvenimo dalis, psichologiškai sekino. Tiesą sakant, tiesiog norėjau grįžti namo.

Buvau pavargusi, nusivylusi ir tikrai nejaučiau, kad Dievas man siūlo viltį ir laimę, kurios man labai reikėjo. Kai nebeliko nieko kito, atsigręžiau į savo patriarchalinio palaiminimo pažadą, kad per Raštus pajusiu Dangiškojo Tėvo meilę.

Tyrinėdama Raštus pastebėjau, kaip mane giliai paliečia Ievos istorija. Ji buvo išmesta iš rojaus į tamsią ir niūrią dykumą. Būtent taip jaučiausi ir aš. Panašiai kaip ir mano atveju, Ievos pokyčiai įvyko dėl konkretaus pasirinkimo. Svarsčiau, ar ji kada nors gailėjosi dėl savo pasirinkimo, kaip kad aš pradėjau gailėtis dėl savo pasirinkimo tarnauti.

Bet Ievos požiūris buvo daug išmintingesnis už manąjį. Nors ji iš esmės viską prarado, sužinojusi, kad turi Gelbėtoją, ji „džiūgavo sakydama: Jei ne mūsų prasižengimas, mes […] niekada nebūtume pažinę gera ir pikta, ir mūsų išpirkimo džiaugsmo“ (Mozės 5:11).

Ji nesigailėjo dėl savo pasirinkimo. Ji buvo už tai dėkinga! Nors ji ir Adomas buvo išvaryti iš rojaus, išpirkimo džiaugsmas buvo saldesnis už jos netekties skausmą. Tiesą sakant, atrodė, kad išpirkimas jai atnešė daugiau džiaugsmo nei tuo atveju, jei jos visai nebūtų reikėję išpirkti.

Kaip tai galėjo būti?

Galime pamanyti, kad atgaila skirta tik nuodėmėms ir negeram mūsų elgesiui pašalinti iš savo gyvenimo. Tas pašalinimo procesas gali būti sunkus ir kartais skausmingas, todėl lengva žodžiui priskirti neigiamą atspalvį.

Tačiau atgaila reiškia ne vien tapti mažiau nuodėmingam. Tai taip pat reiškia tapti panašesniam į Kristų.

Atsigręžimas į Jį – požiūrio pakeitimas ir žiūrėjimas su Juo viena kryptimi – taip pat yra atgailos forma.

Supratau, kad vienatvėje ir būnant apimtai pykčio mano požiūris pernelyg susiaurėjo. Buvau taip susitelkusi į tai, ko man trūksta, kad nebemačiau to, ką įgijau, – artimesnio ryšio su Gelbėtoju.

Supratau, kad turiu atgailauti dėl savo netinkamo požiūrio. Prireikė laiko, bet melsdama Išpirkėjo pagalbos buvau patikinta, kad „šiame gyvenime aš džiaugsiuos“ (Mozės 5:10).

Vis dar liūdėjau dėl to, kad praleidau savo draugės vestuves, tačiau laikui bėgant Viešpats atsakė į mano maldas. Labai džiaugiausi dėl savo draugės ir labai džiaugiausi liudijimu, kad Dangiškasis Tėvas tikrai mato ir myli kiekvieną savo vaiką. Gavau daug daugiau, nei praradau.

Sesuo Kristina M. Jy, antroji patarėja visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje, mokė: „Atgaila leidžia mums jausti Dievo meilę ir pažinti bei mylėti Jį taip, kaip negalėtume to padaryti kitu būdu.“

Dėl atgailos dabar žinau, kad man artinantis prie Kristaus „Jis padarys [mano] tyrus kaip Edeną, [mano] dykumas kaip Viešpaties sodą. Linksmybė ir džiaugsmas bus ten…“ (Izaijo 51:3).

Grįžusi namo iš misijos, negrįžau į rojų. Gyvenimas po misijos man yra nauji tyrai, kuriuose galiu darbuotis. Tai nėra lengva, ir kartais aš vis dar ilgiuosi gyvenimo prieš misiją.

Tačiau žinau, kad dėl Kristaus mano džiaugsmas taps gilesnis, žinant, kad esu išpirkta.